Darbo miškuose nestinga ištisus metus

„Turbūt galėčiau būti pavadintas jaunu girininku. Lietuvoje mūsų profesijos atstovų nėra daug, maždaug 190. Aš prižiūriu 5 tūkst. hektarų valstybinių miškų. Žinoma, teritorija yra žymiai didesnė, nes joje yra ir privačių miškų, dirbamų žemių. Ją prižiūrėti man padeda visa komanda, joje dirba 3 girininkijos specialistai.

Esame jaunas kolektyvas. Sutariame gerai, dažnai pajuokaujame. Girininkijoje taip pat dirba ir du miškų ūkio darbininkai. Jie prižiūri miškus, pjauna pakeles, vykdo kirtimus“, – laidoje keliautojui pasakojo Vaineikių girininkijos girininkas.

Jis teigė, kad darbo miškuose būna visus metus. Kiekvieną sezoną laukia skirtingi darbai. Juk medelių nesodinsi žiemą ar vasarą, tą daryti galima tik pavasarį.

„Jei nesuspėjame, tą darome ir rudenį. 2023 metais, rudenį, dirbamoje žemėje įveisėme 0,8 hektaro bukyno. Lietuvoje šis miškas nėra labai dažnas, nors medžiai – tikrai puikūs, tik ilgai auga“, – aiškino T. Čepauskas.

Žiemą, anot jo, daug dėmesio skiriama miško plotui, kuris būna paruošiamas kirtimui. Jame būtina suskaičiuoti, kiek yra medžių, taip pat svarbu ir tinkamai sužymėti ribas, kad kertamas būtų tik tam tikras miško plotas.

Vasarą girininkams daugiausia tenka atlikti užduotis su kompiuteriu. Renkami įvairūs duomenys, jie analizuojami.

Girininko darbas – įdomus ir leidžiantis iš arti išvysti gamtos stebuklus

Tomas Čepauskas laidoje „Miško istorijos“ pasakojo, kad pats yra tikras kaimo vaikas – čia gimė ir augo. Natūralu, kad ir gamta jam visada patiko bei žavėjo.

„Vaikystėje daug grybavau, uogavau. Taip gavosi, kad ir įstojau mokytis miškininkystės mokslus. Kaip ir kiekvienoje specialybėje, taip ir čia, yra tam tikrų iššūkių, kurie bėgant laikui tampa savaime suprantami. Yra ir labai daug džiugių dalykų bei istorijų. Pavyzdžiui, buvo pavasaris ir atlikome taip vadinamą kvartalinę apžiūrą. Žiūrime, šernė pakilo ir nubėgo. Juk buvo pavasaris – paršiukų atsivedimo laikas. Su kolega nuėjome ir išvydome gulinčius 9 paršelius. Pasisveikinome su jais, pamojavome jų mamai ir nuėjome toliau“, – prisiminęs vieną iš įsimintinų nutikimų pasakojo laidos herojus.

Žvėrys, anot jo, labai susieti su kiekvieno girininko darbu. Taip pat šios profesijos atstovai glaudžiai bendradarbiauja ir su bendruomenėmis, policija, medžiotojais.

„Tarkim, būna situacijų, kai atvažiuoja miškovežis. Man skambina medžiotojai ir klausia, ar miškovežis tikrai šiandien turėjo atvažiuoti, ar niekas čia nevagia. Tad taip ir bendradarbiaujame su visais“, – pridūrė specialistas.

Keliautojui A. Valujavičiui girininkas paaiškino, kad žvėrys medelių sodinimui žalos tikrai nedaro. Tačiau, pasitaiko, kad žiemą žvėrys nukanda pušų viršutinius ūglius. Tada iš jų lieka nebe medis, o krūmas, mat pušys nebeauga į viršų. Vis tik, girininkai šiais laikais tokias problemas sprendžia – apsodintą miško plotą aptveria, arba augalus nutepa repelentais, kurie gyvūnus atbaido.

Gaisrai – didžiausias girininkų siaubas

Vis dėlto, vienas iš didžiausių iššūkių, su kuriais tenka susidurti girininkams – gaisrai. T. Čepauskas pasakojo, kad pernai metais jie turėjo gaisrą, kurio metu nudegė net 2,8 hektarai miško. Apie gaisrą pranešė medžiotojas.

„Tai – liūdnesni įvykiai, su kuriais irgi tenka susidurti. Vykstant gaisrui labai sunku apžiūrėti visą teritoriją, mat ji – labai didelė. Jei aš noriu apvažiuoti visą savo girininkiją, trunku beveik visą dieną. 2023 metų vasaros pradžia buvo labai sausa. Buvo nustatyta penkta gaisringumo klasė. Reikėjo budėti tiek pasyviai, tiek aktyviai. Gaisras juk gali kilti bet kuriuo metu. Esant tokioms situacijoms labai laukiame lietaus“, – pabrėžė specialistas.

Įvykus gaisrui būtina įvertinti, kokie nuostoliai buvo padaryti. T. Čepauskas pasakojo, kad yra kelios gaisrų rūšys: antžeminis gaisras, lajinis gaisras. Jei gaisras „praėjo“ žeme, didelių nuostolių gali ir nebūti. Tačiau jei gaisras lajinis – situacija žymiai rimtesnė.

„Toks gaisras yra kilęs Kuršių Nerijoje. Tokiu atveju reikia viską valyti, atkurti. Būtina laikytis ir gamtotvarkos planų. Procesas nėra paprastas ir lengvas“, – sakė jis.

Altruistinis darbas, skirtas ateities kartoms

„Kai pradėjau dirbti, prieš septynerius metus, pavasarį pasodinime daug medžių. Praėjo vieneri metai, su automobiliu važiuoju pro tą vietą, žiūriu – tuščia, nieko nesimato. Išlipau iš mašinos, nuėjau pažiūrėti, žiūriu, kad pasodinti medžiai yra, slepiasi žolėje. Supratau, kad viskas gerai“, – teigė specialistas.

Dar po metų, važiuojant pro tą pačią vietą, girininkui vėl teko nusiminti – medžių vėl nesimatė. Teko vėl lipti iš automobilio, eiti medelių apžiūrėti.

„Trečiaisiais metais vėl laukė ta pati istorija. Ir tik pernai metais, atvykęs prie medžių, kuriuos sodinau prieš 7 metus, pamačiau juos ūgtelėjusius. Mane pradžiugino žmogaus ūgio eglaitės. Smagu išvydus rezultatą“, – pasakojo jis.

Anot jo, visi girininkų atliekami darbai – altruistiški, skirti ateities kartoms. Kartais žmonėms atrodo, kad miškai iškertami, tačiau jų atsodinti niekas neskuba. Tačiau taip yra todėl, kad turi praeiti tam tikras laikas, per kurį išnyktų kenkėjai, kurie gali pakenkti jauniems medeliams.

Girininkas Tomas pasakojo, kad atkuriant miškus stengiamasi pasodinti kuo įvairesnių medžių. Kuo mišresnis miškas – tuo jis atsparesnis.

Laidoje „Miškų istorijos“ girininkas teigė, kad pagal Valstybės numatytą tvarką, iškirstą mišką reikia atsodinti per 3 metus.

Miškininkystė – gyvenimo būdas

Girininkas prisipažino – daugiausia laiko norėtųsi praleisti miške, bet biurokratiniai dalykai irgi yra neišvengiami.

„Ne mano stichija dirbti prie kompiuterio. Juk girininkas – miško šeimininkas. Ir nors pasitikime specialistais, su kuriais dirbame, tačiau tik pats geriausiai pastebi, kas miške blogai, kas yra gerai. Taip pat keblumų kelia ir žmonių nesąmoningas elgesys. Žmonės šiukšlina, ypač priemiesčiuose. Būna, kad rudenį dygsta grybai, o iš po žiemos – „dygsta“ padangos“, – teigė T. Čepauskas.

Laidoje visiems žiūrovams jis priminė, kad transporto priemonių padangas nesunkiai galima utilizuoti, jų visai nereikia neteisėtai išmesti miške.

„Miškininkystė – gyvenimo būdas. Tad, jauniems žmonėms, kuriems artimas miškas, patarčiau nebijoti stoti į miškininkystės mokslus. Taip pat patarčiau nebijoti iššūkių, gamtos, uodų ir erkių. Gamta reikia mėgautis“, – sakė Tomas.