Maža to, aplinkiniuose lietuviai tokias savybes pastebi dvigubai rečiau. Pasirodo, kad savęs kaip linksmuolio suvokimui įtakos nedaro nei išsilavinimas, nei pajamų dydis, nei gyvenamoji vieta. Ir kuo lietuviai vyresni, tuo jie mažiau linksmesni. Kyla natūralus klausimas: ar išvis mokame švęsti ir linksmintis? Ar įmanoma mums parduoti šventę?
„Linksmuoliai tik giliai širdyje, - sako Daiva Plauškaitė-Camacho Andrade, ši tyrimą atlikusios bendrovės TNS LT Tyrimų ekspertizės vadovė, - Galbūt todėl lietuviai per daug nesišypso, nesidalina gera nuotaika su kitais, nesimoko palaikyti „lengvo“ socialinio kontakto, pernelyg jaudinasi, kaip atrodo ir viską užgniaužia savyje – net ir geras emocijas.“
Tyrinėjant lietuvių archetipus buvo bendradarbiaujama su įvairių sričių ekspertais - etnologais, filosofais, istorikais, psichologais, sociologais. Taip pat ieškota giluminių priežasčių, kodėl esame tokie, kokie esame. Buvo išsiaiškinta, kad malonumus lietuviai dažnai suvokia kaip pagundas, kurios veda į nuodėmę, todėl esame suvaržyti, nekūrybiški, stereotipiškai žiūrime į linksmybes, neieškome unikalumo, bet kopijuojame aplinką. Taip jau susiklostė, kad lietuviai išmoko taupyti ne tik pinigus, bet ir emocijas.
Pernelyg galvojame apie tai, ką pasakys kiti
Pardavimų specialistas laisvalaikiu vedantis renginius Artūras Liudkevičius pasakoja, jog didžiausią takoskyrą galima pajausti, kai kalba eina apie suaugusius ir vaikus. Pastarieji moka nuoširdžiai džiaugtis kiekviena smulkmena ir tai daro ramia sąžine. O suaugusieji nenori į save atkreipti dėmesio, nes rūpinasi, ką žmonės apie tai pasakys.
„Ar mokame džiaugtis čia ir dabar? Vargu. Dažniausiai tikrasis atitirpimas prasideda tuomet, kai šventė jau einą į pabaigą – kai baigiasi alkoholis, kai samdyta grupė dainuoja paskutines ir visiems pažįstamas dainas. Tas pats juk būna ir per smagius koncertus salėse, kai judesys atsiranda tik artėjant pabaigai. Nors neabejoju, kad ne vienas mielai krutėtų, o gal ir kruta kėdėse skambint pirmoms melodijoms. Bet ir vėl - ką žmonės pasakys?“, - mintimis dalijosi A. Liudkevičius.
Su juo linkęs sutikti ir psichoterapeutas Raimundas Alekna.
„Žinoma, kvaila būtų mums lygintis su pietiečiais – ispanais ar prancūzais, nes skiriasi mūsų ir jų ne tik geografinė, bet ir geopolitinė padėtis. Lietuviai daugelį metų gyveno nuolatinės grėsmės akivaizdoje: mus puldinėjo priešai, okupuodavo, trėmė, žudė. Dėl to ir gedėjimo ar susirūpinimo ateitimi pas mus daugiau. Kiekvienas žmogus neišvengiamai susitapatina su savo tauta, valstybe ir tai atsiliepia jo suvokimui, savęs vertinimui“, - dėstė R. Alekna.
Tačiau jis nemano, kad visus malonumus lietuviai suvokia kaip pagundas, vedančias į nuodėmę ir auginančias kaltės jausmą. Pasak jo, aplinkui yra daugybė dalykų, kurie suteikia natūralaus gyvenimo džiaugsmo ir visai nebūtina tai patiriant garsiai juoktis ar elgtis beatodairiškai.
„Aš manyčiau, kad tai puikiai galime pamatyti etnokultūroje – šokiuose, dainose, žaidimuose. Laimės, geros savijautos pojūtį žmogui gali suteikti sportas, muzika, knygų skaitymas ar tiesiog malonus pasivaikščiojimas. Kitas klausimas – dirbtinis euforijos skatinimas, kuris dažniausiai būna susijęs su alkoholio vartojimu. O čia jau nieko gero“, - įsitikinęs psichoterapeutas.
Įpročius svarbu formuoti nuo vaikystės
O kaip mes švenčiame viešąsias šventes? Ar valstybės gimtadienis iš tikrųjų lietuviams yra tikra šventė? Galbūt valstybinių švenčių Lietuvoje tiesiog yra per daug ir žmonės nesukuria gražios tradicijos, prilygstančios amerikiečių liepos 4 – ajai ar prancūzų Bastilijos paėmimo dienai?
„Tai nelengva, tam reikia laiko, bet tokios pastangos duoda rezultatų. Kaip gimsta įpročiai? Viskas prasideda nuo užuominos, po to seka rutina ir viską apvainikuoja apdovanojimas. Ir pastarasis būna ne tik dvasinis, bet ir banaliai materialus – pavyzdžiui, galimybė žmonėms pavalgyti, paragauti gėrimų, tiesiog patogiai pasėdėti“, - įsitikinusi tyrimų ekspertė.
Jos teigimu, būtent todėl per daugelį valstybinių švenčių neužtenka vien tik iškeltų vėliavų, trumpai pražygiuojančių kareivių ir susikaupimo Šv. Mišiose.
D. Plauškaitės – Camacho Andrade manymu, išties tikra, smagi ir aiškų scenarijų turinti šventė yra Užgavėnės. Čia ir blynai, ir persirengėliai, ir simbolinė, visiems suprantama Lašininio kova su Kanapiniu, Morės deginimas. Aišku, miestuose šios tradicinės šventės entuziazmą gerokai aplamdo bendruomeniškumo stoka („ar daug kas atidarote laiptinės duris blynaujantiems vaikams?“, - klausia ji), tačiau tradicija išties yra linksma ir turininga.
Liūdnos šventės – sovietmečio palikimas
Tuo tarpu psichoterapeutas R. Alekna visas šventes linkęs vertinti optimistiškai.
„Valstybinės šventės per liūdnos? Pasakyčiau, priešingai – jaunimas jas švenčia, susirenka į koncertus, neprisigeria. Žinoma, galbūt kituose miestuose, ne Vilniuje, į tokius paminėjimus susirenka labiau pagyvenę brandesni žmonės, jie jaučiasi labiau prisidėję prie valstybės kūrimo, jų ir požiūris į šventimą kitoks. Bet nenorėkime, kad jaunimas ir senjorai švęstų vienodai“, - mokė R. Alekna.
Pašnekovas patikino, kad tam tikrų neteisingų stereotipų apie „visuotinių švenčių“ šventimą yra sukūręs sovietmetis, kada buvo madinga švęsti svaiginantis - ar kovo 8 -oji, ar vasario 23 -oji, pilnos gatvės būdavo kvaišai linksmų, kauštelėjusių žmonių.
„Suprantama, apsvaigęs žmogus būna neadekvatus, jo „šventimas“ labiau egzaltuotas, labiau pastebimas, bet ar tai gerai? Šventę galima turėti tik savo širdyje – gerai jaustis, didžiuotis, išgyventi teigiamas emocijas“, - sako R. Alekna.
Problemos sprendimą parduoti lengviau nei svajonę
Seniai nieko nestebina Kalėdų laikotarpiu ypatingai papuoštos vitrinos, prekybos centruose sukurtos ištisos pasakos ar Velykų proga įkurdinti zuikiai bei viščiukai. Prekybine tradicija tapo ir iš Vakarų atkeliavusios šventės – Vasario 14-oji ar Helovinas. Bet ar lengva mums, lietuviams, net ne tik parduoti, o bet ir padovanoti šventę?
„Prieš metus vienam užsienio investuotojui darėme tyrimą ir jo metu paaiškėjo faktas, kad maždaug trečdalis Lietuvos namų ūkių drabužius perka pigių rūbų parduotuvėse. Perka ne naujus, o dėvėtus drabužius. Ir dar apie penktadalis tautiečių tokiose parduotuvėse lankosi. Tad, tarkime, naujų drabužių gamintojas ar parduotuvė, kad ir kaip norėtų komunikuoti teigiamas emocijas, šventes, linksmybes, trečdalis šalies gyventojų tos įmonės siūlomų rūbų tiesiog negalės sau leisti įsigyti. Tad linksminkis, nelinksminęs, šio segmento neužkariausi ir „linksmuoliais“ nepaversi!“, - įsitikinęs specialistas.
D. Jonikas palaiko tuos, kurie mano, jog parduoti daiktą ar paslaugą su teigiama emocija yra teisingesnis sprendimas nei viską pardavinėti gąsdinant ir siūlant „išspręsti problemą“.
„Tačiau per pastaruosius kelis metus, deja, įsitikinome, kad Lietuvoje labiau suveikia ne teigiamos emocijos, bet būtent problemų sprendimas. Nežinau, gal pas mus jau taip užprogramuota, jog visi mes turime problemų ir labiau sutelkiame dėmesį į jas, o ne į svajones, norus ir ateities vizijas. Lietuviams problemos sprendimą parduosi lengviau, nei svajonę“, - prisipažįsta rinkodaros ekspertas.
