Papasakokite, kuo ypatingi pirmieji ketveri vaiko metai ir tuo metu besikuriantis santykis su tėvais?
Per pirmuosius trejus-ketverius metus vyksta dideli pokyčiai vaiko gyvenime – tiek kūnas ir neuroniniai ryšiai smegenyse, tiek pažintiniai ir socialiniai gebėjimai vystosi itin sparčiai. Mokslininkai nustatė, kad pirmieji pusantrų vaiko gyvenimo metų yra išties labai svarbūs prieraišumo raidoj. Tuo laikotarpiu dedasi pamatai visiems tolimesniems santykiams vaikui augant, o ir suaugystėje taip pat. Kuo daugiau stimuliacijos vaikas gauna, tuo jis geriau gali pažinti pasaulį ir suprasti, su kuo jis „valgomas". Viso to fone vyksta ir emocijų raida. Naujagimis protinių pajėgumų suprasti aplinkinį pasaulį turi nedaug, tai vienintelė komunikacija ir pasaulio suvokimas vyksta per pojūčius ir emocijas, t.y. per tėvus, tiksliau tai, kaip jie atreaguoja į vaiką. Vaiko gyvenimo pradžioje vykstantis įvairiapusis dialogas su tėvais – labai svarbus, giliai nusėdantis patyrimas, nuspalvinantis visus tolimesnius santykius – tiek su tėvais, tiek su kitais žmonėmis, tiek su pačiu savimi.
Gal galite plačiau papasakoti, kodėl prieraišumo raida tokia svarbi?
Trumpai tariant, prieraišumas gali būti saugus arba nesaugus. Saugus yra toks, kai vaikas patiria, kad turi saugų prieglobstį – mamą ir tėtį. Toks vaikas yra sukaupęs patirčių, kad bet kokiai grėsmei ištikus, pavyzdžiui, nusibrozdinus kelią ar išsigandus, galės atbėgti pas savo tėvus ir bus nuramintas. Na, o po to vėl iškeliaus tyrinėti pasaulį. Tai kaip saugus uostas, kuriame visada vaikas bus priimtas, pasirūpintas, nuramintas ir padrąsintas. Nesaugus prieraišumas formuojasi tada, kai vaikas turi dažnesnių patirčių, jog tas uostas nebūtinai jį priims ir nuramins – išsigandus, suklydus ar nutikus nelaimei gali būti dar blogiau, gali būti nubaustas už tai, kas tau nutiko. Arba vaikas atsidūręs panašiose situacijose kartais būna priglaustas ir nuramintas, o kitais kartais – nubaustas, ir niekada negali būti tikras, kaip bu šį kartą. Saugus ar nesaugus prieraišumas kiek vėlesnėje raidoje gali lemti santykių su kitais žmonėmis gausą ir pasitikėjimą jais, drąsą tyrinėti ir pažinti aplinką, o per tai – ir sėkmes ar nesėkmes mokykliniame gyvenime.
Kaip skiriasi elgesys vaiko, turinčio saugų prisirišimą, nuo vaiko, kuris tokio nepatyrė?
Saugų prisirišimą turintis vaikas žino, kad ištikus bėdai – išpylus puodelį, sudužus žaislui, sulaužius kažką – jis galės nukeliauti pas tėvus prašyti paguodos, nebijodamas būti nubaustas ar atmestas. Toks vaikas drąsiau klausia ir mokosi iš tėvų, kuriais pasikliauja. Klaidos ar nesėkmės vaikui tampa mokymosi būdas, o ne priimtinumo ar mylimumo matas. Jis ir taip jaučia, kad yra mylimas, kad ir kas benutiktų. Kai augi tokiame santykyje, tai žinai, kad pakliuvus į bėdą ar kažko nesuprantant visada turėsi į ką atsiremti. Tokį santykį brangini ir nenori jo prarasti, jis tampa pasitikėjimo savimi ir savarankiškumo mokymosi šaltinis. Bet jeigu vaikas nėra saugus santykyje su tėvais, tai jis suabejos, ar, ištikus bėdai, galės kreiptis į juos. Toks vaikas žino, kad tas kreipimasis gali atnešti nemalonių pasekmių – riksmų ar mušimo. Jeigu tėvai kartais myli, o kartais baudžia, vaikas negali būti garantuotas, kokia reakcija bus šį kartą. Nėra stabilumo, nesaugu.
Kai vaikas auga su šituo nežinojimu, jis tampa jautrus ir nepatiklus, jam dažnai kyla klausimų „ar mane kada nors mylės?", „ar manęs neapleis ir nepaliks?", „ar esu pakankamai geras, kad mane mylėtų"? Augdamas toks vaikas gali turėti daug nerimo, ar kiti jį priims, dėl to stengsis net savo paties gerovės sąskaita įtikti aplinkiniams. Arba neišmokęs jausti tiek savo, tiek kitų žmonių ribų, eis, brausis ir per jėgą ar agresiją sieks ryšio su aplinkiniais. Tačiau abiem atvejais vaikams yra būdingas nepasitikėjimas savimi, nepakankamumo jausmas, nepriimtinumas net sau pačiam.
Kaip atrodo tokio vaiko emocinis pasaulis?
Toks vaikas arba užsisklendžia, pasidaro drovus, bijo ir nenori pažinti pasaulio, turi daug baimingų reakcijų. Arba priešingai – viską daro per jėgą, agresiją, nes jo logikoje jau yra patirtinis dėsnis – jei neišsireikalausi, tai niekas ir neduos, čiupk, kol yra galimybė, nes po to nebus. Kai vaikai neturi stabilių kriterijų ir jausmo, kad bet kada prireikus gaus paguodą ir nuraminimą, laikui bėgant santykis tarp vaikų ir tėvų tampa dar labiau komplikuotas. Tada tėvai irgi nebegali nuspėti vaiko reakcijų. Turbūt esate girdėję tokias situacijas, kai tėvai nustemba: „buvo vaikas kaip vaikas, o kas čia dabar jam pasidarė". Tada tėvai supyksta, įsižeidžia, baudžia ir įsisuka toks užburtas abipusių nusivylimų ir pykčio ratas.
Kaip vaikai apskritai susipažįsta su emocijų pasauliu ir kaip tėvams padėti naviguoti jame?
Jeigu vaikas patiria, kad jo emocijos ir jausmai yra priimami, jis jų neturi slėpti, „neturėti", tada vaikas ilgainiui išmoksta atpažinti savo emocijas ir būsenas, o tėvų padedamas dar turi jiems ir pavadinimus, taip priimdamas visą savo jausmų spektrą. Kai vaikas mato tėvų reakcijas, gauna paaiškinimus, koks čia jo jausmas ar būsena yra, apie ką ji, tai tada jam daug lengviau atpažinti emocines reakcijas ir kituose žmonėse. Vaikams emocijų ir jausmų pažinimo pradžiamokslis yra tėvai. Ankstyvame raidos etape vaikams emocijos yra tas „kažkas", kas ateina tarsi iš niekur. Kaip vaikas negeba iš karto vaikščioti ar kalbėti, taip ir su emocijomis. Iš pradžių vaikas mokosi jas pastebėti, tada pažinti, įvardyti tam tikru pavadinimu. Ilgainiui atsiranda savivoka ir tik tada vaikas pradeda gebėti reguliuotis savo emocijose ir jausmuose ar atpažinti kituose. Taip, kaip tėvai atreaguoja į vaiko emocijas, jis įgauna patirtį, kaip reikia su tomis emocijomis išbūti. Vaikas valdyti emocijas mokosi tikrai ne iš kažkur savaime, o iš pavyzdžio, artimos aplinkos. Kuo anksčiau mes vaiką supažindiname su emocijomis, iliustruojame jas, tuo lengviau vaikas mokosi. Pavyzdžiui, net metų neturintis vaikas, stebi savo tėvus, jų reakcijas, balsą. Jei mama išpila puodelį pieno ir susinervina, vaikas, nesuprasdamas nė žodžio, jaučia įtampą mamos tembre, pastebi jos kūno įsitempimą ir „įsirašo" į patirtį, kad taip reikia reaguoti, kai kažką padarai ne taip. Jei, priešingai, mama į situaciją reaguoja ramiai ir užtikrintai ją išsprendžia, vaikas „įsirašo" į savo patirtį, o vėliau tai virsta įsitikinimų sistema, kad viskas vis tiek bus gerai. Vaikui tada tampa aišku, kad problemiškos situacijos sutvarkomos, o emocijos – suvaldomos.
O kas vaikams galėtų padėti mokytis išreikšti savo emocijas ir jausmus?
Vaikams labai veikia supažindinimas su emocijų pasauliu per personažus, knygutes, žaislus. Pavyzdžiui, spalvinant kokį gyvūnėlį įvardyti, kokia jo emocija, pagalvoti, iš ko tai matosi. Vaikas labai lengvai susitapatina su personažais ir tas žinojimas pereina jam pačiam. Be to, vaikui lengviau tapatintis su knygučių personažais, žaisliukais nei su suaugusiais žmonėmis, kurie jam atrodo tokie dideli ir galingi, kokiu jis norėtų būti, bet kiekvienąkart patiria, kad yra dar nepajėgus jiems prilygti.
Jeigu reikėtų išskirti, ko ikimokyklinio amžiaus vaikui labiausiai reikia iš tėvų?
Pirmiausia, svarbu suprasti ir patenkinti vaiko raidos poreikius – tiek fiziologinius, tiek pažintinius, tiek emocinius. Mums, tėvams, reikia atskirti, kad poreikis – tai ne įgeidis, ne dar viena mašinytė ar filmukas, tai reikmė. Kitas svarbus dalykas – priėmimo, bendrystės jausmas, kad esame mes, mes su tėčiu ar/ir mama, esam vienas kito. Vaikui šis jausmas atsiranda tada, kai jo tėvai neatmeta, neišsiunčia toliau nuo savęs, retai išgirsta „netrukdyk, geriau pasėdėk/pažaisk/papiešk/užmik pats" arba „aš užrakinsiu tave kambary, kol nusiraminsi". O dar blogiau vaikui būna, kai jį ignoruoja, nekalba, kol neatsiprašys. Tokias frazes vaikas supranta kaip kad „aš netinku, kai jaučiuosi taip" arba „mane išmeta, išsižada ir nebemyli". Jei vaikas augdamas dažnai susiduria su nepriėmimu ir panašiais žodžiais kaip „koks tu blogas berniukas", tai jiems įsminga labai giliai. Labai svarbu vaikui parodyti ir leisti patirti, kad tam tikras, nors ir nepageidautinas elgesys, nepakeičia to, kad jis yra mylimas. Mes, tėvai, tą žinom. Tačiau vaikams sunku tuo patikėti, kai mato mus įpykusius, baudžiančius ar abejingus. Tai dėl to tėvai turi išmokti parodyti vaikui, kad priima jį net su stipriai užvaldančiais jo jausmais, ir yra pasiruošę kantriai mokyti išbūti bei tvarkytis su jais. O vaikai daug greičiau šito mokosi, kai su tėvais turi pasitikėjimo, priėmimo kupiną santykį.
Kokių dar frazių tėvams bendraujant su vaikais patartumėte vengti?
Labai palinkėčiau, kad tėvai kuo mažiau naudotų tokius apibendrinimus, kaip „būk gera mergaitė / geras berniukas" arba „koks tu blogas vaikas". Šių nereikėtų vartoti, nes vaikams tai per didelis apibendrinimas – ką reiškia „geras", „blogas" kinta ir dėl to šios sąvokos neaiškios. Suaugusieji tokias frazes dažniausiai vartoja konkrečiose situacijose, o vaikai tai priima kaip viso savęs įvertinimą. Vietoj to, tėvams siūlau konkrečiai išreikšti, kas vaiko elgesyje patinka, o kas – ne. Pavyzdžiui, „man smagu, kaip susidėjai į lentyną savo žaisliukus" arba „man skaudėjo ir labai nuliūdau, kai taip stipriai patempei mano plaukus". Tada vaikas žino, koks elgesys priimtinas, o kurį reikėtų keisti. Visi vaikai nori patikti tėvams, tik reikia jiems parodyti, nukreipti. Dažniau pastebėti ir kreipti dėmesį į priimtiną, pageidaujamą elgesį, o nesifokusuoti į nepageidaujamą. Tai nėra paprastas pagyrimas – „šaunuolis" veikia gana trumpai. Verčiau apibūdinti visą elgesį – „kaip atsargiai nešei lėkštutę padėti ant stalo, mačiau, kad vos neiškrito, ir kaip išlaikei ją! Ir va ji čia! Va, koks mano mylimiausias vyresnėlis!".
O kaip vaikui brėžti ribas, nesukuriant atstūmimo jausmo?
Reikėtų turėti omenyje vaiko amžių tam, kad žinotume, kiek vaikas yra pajėgus suprasti tai, kas suaugusiems yra savaime aišku. Bet kokiu atveju, brėžti ribas reikia geranoriškai, nepriimant to kaip asmeninio valdžios ar autoriteto išlaikymo iššūkio. Jeigu dvimečiui norime paaiškinti, kodėl negalima triratuku išvažiuoti į gatvę, galime ilgai šnekėti ir pasakoti, bet daug veiksmingiau tiesiog paprastai ir trumpai pasakyti „čia vaikai nevažinėja, nesaugu, o va ten aikštelėje važiuoti galima". Kitaip sakant, visada, kai nurodome, kad kažko negalima, reikia pasakyti, kur tai daryti galima. Pavyzdžiui, jei negalima šokinėti ant sofos, tai kuo puikiausiai ir dar visaip ant šito kilimuko – galima! Vaikai nesuvokia socialinių normų ir taisyklių – jie tik girdi „galima" arba „negalima", bet palaipsniui išmokiname savo vertybių – „mūsų šeimoje mes nesimušame", „kad tave išgirsčiau, prašau, sakyk tyliau, nerėkdamas".
O ką daryti tėvams, kurie pristinga kantrybės susitariant su savo vaiku?
Kaip ir minėjau, labai svarbu nepriimti vaiko nenorimo elgesio kaip asmeninio iššūkio. Kartais tėvai savo vaikams piktai priekaištauja, „kiek kartų aš turiu tau pasakyti, kad susidėtum žaislus!", lyg jie tyčia siektų mus išnervinti. Bet taip, kartais reikia pakartoti ir tuos šimtus kartų, juk ir mokykloje mokomės dvylika metų, o ne kelias dienas. Todėl svarbias taisykles ar susitarimus būtina priminti ir jų laikytis nepriklausomai nuo savo pačių nuotaikų ar nuovargio, kad formuotųsi nuoseklumas ir nuspėjamumas. Jei taisyklės egzistuoja vienokios, kai tėvai gerai nusiteikę, o analogiškoj situacijoj iš nuovargio jų nebesilaikoma, tai tada teks apsišarvoti kantrybe ir vis kartoti, priminti, eiti iš paskos. Kai tvarka šeimoj ta pati, vaikams nuspėjama, jos nuosekliai laikomasi, vaikai žino, kad kitaip nebus ir mažiau bando stumdyti ribas. Tėvai vaiko emocines reakcijas dažnai priima asmeniškai ir įsižeidžia, įsiskaudina, supyksta, kad „vaikas neklauso". Bet darželinukas vaikas vis dar neturi stiprios emocijų savireguliacijos. Pajėgumas įsijausti į kitą atsiranda apie 11-tus vaiko metus kartu su refleksijos gebėjimu. Vaikai dažnai tokiame amžiuje atranda, kad kitos šeimos gyvena kitaip nei jų, nes iki tol atrodo, kad visi gyvena taip kaip jie patys. O darželinuko matymu, kad tai, ką jis galvoja ar mato, mato ir kiti – tai egocentrinio mąstymo etapas, tad pajėgumo įsijausti į kitą yra nedaug. O sugalvoti, kad dabar pats metas panervinti mamą ar tėtį – mus pačius klaidinantis priskyrimas apie vaiko ketinimus. Kai suprantame vaiko raidos ypatumus, daug lengviau turėti kantrybės.
O kai tėvai supyksta, kaip jiems sveikai, vaiko netraumuojant, tai išreikšti?
Visai paprastai – pasakyti, kad jau dabar supykau ir toks elgesys man netinka, įvardijant priežastis, kodėl. Vėlgi, kuo vaikas mažesnis, tuo priežastys turi būti paprastesnės, o kalbant apie šešiamečius, jau galima vartoti tokias frazes kaip „supykau, nes mes ne taip buvome susitarę". Įvardijus, kas nepatiko, labai svarbu pasakyti, kokio elgesio iš vaiko tikimės. Kitais atvejais, pavyzdžiui, kai vaikas nenori eiti į darželį, kažko valgyti, eiti anksčiau miegoti, labai svarbu priimti šituos vaiko jausmus, bet vis tiek nubrėžti ribą. Tėvams siūlau algoritmą, kaip reaguoti tokiose situacijose: „Taip, žinau/matau/suprantu, nesinori ryte anksti keltis ir eiti į darželį. Na ką, eisim nenorėdami". Tik svarbu šitai sakyti be grasinimų, pykčio balse, nuvertinimo.
Ką vaikas išgyvena, jei tėvai vis dėlto pyksta be paaiškinimo ar, tarkime, kaltina vaiką jam padarius klaidą?
Mažesni vaikai negali vienu metu laikyti priešingų dalykų tiesa. Pavyzdžiui, suaugusieji žino, kad, kai pyksti ant artimo žmogaus, nereiškia, kad jo nemyli. Tačiau ikimokyklinio amžiaus vaikas to nesupranta, jo pasaulyje tik dvi kategorijos „arba-arba". Kai ant jo pyksta, vadinasi, nemyli, o kai myli – tada nepyksta. Jeigu tėvai palieka vaiką vieną šitame emociniame disonanse, tada įsirašo patirtis, kad toks vaikas, koks jis yra, yra nemylėtinas. Ir svarbiausia tai, kad įgavęs tokią patirtį vaikas ne tėvus nustoja mylėti, o save.
Jeigu reikėtų pasidalinti vienu patarimu tėvams, ką jau šiandien galima pritaikyti bendraujant su savo vaiku, koks jis būtų?
Patarčiau du dalykus: auklėjimo „valandėles" turėti tada, kai tiek tėvai, tiek vaikai – jau nurimę, o ne konflikto ar jausmų įkarštyje. Kitas dalykas – leisti vaikams dalyvauti priimant sprendimus ir dažniau jų klausti „O kaip tu manai?". Svarbu suformuluoti du lygiaverčius pasiūlymus – nesiūlyti rinktis tarp morkos ir ledų, nes atsakymas tada ir taip aiškus. Pavyzdys būtų: „Šiandien valgysim blynų. Kokių norėtumėt – miltinių ar bulvinių?" Kai vaikas turi galimybę rinktis iš priimtinų variantų, vaikas jaučiasi ne tik išgirstas, bet ir mokosi priimti sprendimus, o ilgainiui – ir atsakomybę už juos.
Vaikų auklėjimas yra apipintas daugybe mitų, taisyklių, patarimų ir juose paskendę tėvai dažnai pasijaučia esantys per prasti, netobuli. Kaip tėvams priimti savo netobulumą?
Nė vienam vaikui nelinkėčiau tėvų, kurie galvoja, kad jie – tobuli tėvai. Vaikas kiekvieną dieną susiduria su nesėkme ir jam iš pirmo karto beveik niekas neišeina – nei vaikščioti, nei piešti, nei rašyti. Jis klysta kiekvieną dieną. Jis žino netobulumo skonį. Todėl matydamas savo idealumą/teisingumą puoselėjančius tėvus, ima galvoti, kad jis vienas toks nesėkmingas, netobulas, nevykėlis, jis niekada nebus toks, kaip jo tėvai. Juk jis neturi jokio patyrimo, kad tėvai irgi kažko nemokėjo, nematė, kaip jie įveikinėjo savo iššūkius. Tėvams linkiu neišsikelti perdėtų lūkesčių – užtenka būti pakankamai gera mama ar pakankamai geru tėčiu. Svarbiausia – atliepti fizinius ir emocinius vaiko poreikius bei modeliuoti tą elgesį, kurio norėtumėte, kad vaikas išmoktų. Tėvai nori, kad vaikas realistiškai vertintų pasaulį ir save jame. Tai išmokstama. Dėl to verta pripažinti savo klaidas ir parodyti (ne tik pasakyti), kad jos yra mokymosi dalis, ne vertės matas, o kelias į sėkmę.