„Buvau žemas ir ryškus, todėl negalėjau būti pasislėpęs ir likti nepastebėtas“
Tad pirmieji V. Valiukevičiaus gyvenimo metai nebuvo patys lengviausi. Jis į pasaulį žengė tada, kai Lietuva alsavo atgimimo nuotaikomis, o visai čia pat laukė Sovietų Sąjungos griūtis. Kaip ir didžiajai daliai Lietuvos šeimų, taip ir Valiukevičiams, į gyvenimą teko kabintis visomis keturiomis, o kad tėvai vargo finansiškai, jis sako tikrai jautęs.
„Tiksliai žinojau, kad neturėjome daug pinigų, nes kai kurie klasiokai gaudavo kažkokias super duper dovanas, ypač jei kalbėtume apie Kalėdas, kai grįždavome į mokyklą ir visi klausinėdavo, kas ir ką gavo, man nepatikdavo šis klausimas, nes aš greičiausiai būdavau gavęs kokias kojines arba megztas pirštines. Bet kadangi labai mylėjau savo tėvus ir supratau, kad jie labai stengėsi, aš ir pasakydavau, gal šiek tiek meluodavau, jog aš to ir norėdavau. Nors kiti gaudavo LEGO konstruktorius, visokių įdomybių, o aš klasiokams sakydavau, kad aš norėjau pirštinių, tai jas ir gavau“, – prisimena ir šypteli jis.
Paklaustas, ar tokiais momentais, kada nenoromis tekdavo išsiskirti iš aplinkos, netekdavo išgyventi patyčių, V. Valiukevičius skuba pastebėti: „Nežinau, kaip šito gali išvengti nors vienas vaikas, nes augant mes visi mokomės būti socialūs, tai ir patys bandome pažiūrėti, kur yra ta riba ir kiek galima iš ko pasijuokti, ir žiūrime, kiek mes patys pakeliame pajuokų iš kitų. Aš šito neteisinu, tik sakau, kad tai visuomenėje galima mažinti, bet nemanau, jog tai įmanoma visiškai ištrinti.“
Patyčių, kaip sako pašnekovas, jo vaikystėje būdavo įvairių. Labiausiai atmintyje įstrigę bendraamžių užgauliojimai dėl išskirtinės vokalisto išvaizdos.
„Kadangi aš iki pat devintos klasės buvau pats mažiausias klasėje berniukas, turbūt net ir tarp mergaičių, ne vien tarp berniukų, bet bendrai klasėje, ir buvau labai smulkus, dėl to sulaukdavau pastūmimų ir pasakymų: „Tu mažiukas, ką tu čia aiškini!“ (aut. past. – kvatoja V. Valiukevičius). Prie to paties, aš buvau ir tamsesnio gymio – tarp visų lietuvaičų rugių spalvos plaukais ir mėlynomis akimis, aš esu truputėlį tamsesnės odos, juodų plaukų ir rudų akių. Tad buvau žemas ir ryškus, todėl negalėjau būti pasislėpęs ir likti nepastebėtas“, – juokiasi grupės „The Roop“ lyderis.
Išskirtinė V. Valiukevičiaus išvaizda nebuvo vienintelė detalė, traukusi kandžias bendraamžių replikas. Ne paslaptis, kad vaikų gretose dažnai atsiranda įvairiausių hierarchijų apraiškų, kuomet vieni vaikai yra aukštesni ar žemesni už kitus, o tokiose hierarchinėse kastose tekdavo pabuvoti ir V. Valiukevičiui, kartais užimančiam lyderio, kartais pastumdėlio rolę. Pastaraisiais etapais jam tekdavo atsakyti ir už kitų nuodėmes, ir klausytis užgauliojimų.
„Labai įdomiai, bet pas mane buvo tokie etapai, kad aš vienu metu klasėje išsikovodavau pagarbą sau ir būdavau tas žmogus, kurio klauso visa klasė, bet staiga kas nors įvyksta ir staiga aš tampu atpirkimo ožiu, kurio visi nekenčia. Šie dideli svyravimai mane grūdino. Kas nenužudo, tas užgrūdina ir padaro stipresniu, ar ne? Tai turbūt šitai lėmė, kad aš tapau stipresnis ir atsparesnis išorės veiksniams“, – sako jis.
Svarbiausia – būti atlieptam
Pasiteiravus, ką jis žvelgdamas į visas šias situacijas pasakytų mažajam sau, ką patartų atsidūrus emocinėje duobėje ir užgauliojimuose, dainininkas iš pradžių prasitaria, kad dalinti patarimus yra be galo sunku.
„Yra labai skirtingos situacijos. Kartais yra taip, kad reikia turėti savo tikslą gyvenime arba kažkokį savo draugų ratą, o tai, kas už tavo draugų rato, ir tai, kas sako tau kažką blogo, nereikia kreipti dėmesio, nes jie tau nei bus draugai, nei jie tau padės gyvenime. Aš dabar be filtro kalbu, bet kai kada reikia nenusileisti ir tiesiog duoti atgal į nosį. Aišku, aš šito negaliu sakyti, kad duotų kitam į nosį, bet kartais tikrai taip reikia“, – juokiasi pašnekovas.
Prapliupus juokais, bekalbant iškilo klausimas – o ar jam yra tekę kažkam „duoti į nosį“?
„Nesu vaikų ugdymo ekspertas, tai čia galiu daug prišnekėti… Bet atsimenu vieną įvykį. Sugalvodavo berniukai pradėti kabinėtis prie manęs, ateidavo ir iš kitos klasės, stumdė stumdė ir vienas toks berniukas, kuris buvo prie stipresnių, kkąrtą atėjo ir pasakė, kad po pamokų susitinkame kieme – mušimės. Aš žinojau, kad jis už mane didesnis, visi aplink palaikys jį. Psichologiškai buvo tokia atmosfera, kad man reikėtų tiesiog pasiduoti. Ir aš atsimenu, kad man šitas dalykas nepatiko. Po pamokų neatėjau, išėjau kitu keliu ir grįžau namo.
Bet aš sugalvojau kitą dalyką. Sėdėjau namuose ir pagalvojau: ne, tada padarykime taip, kad būtume vienas prieš vieną. Tada vėl apsirengiau, prisiminiau, kur jis gyvena, nuėjau į jo namą, pabeldžiau jam į buto duris, jis atidarė ir aš jam pasakiau: „Norėjai susitikti po pamokų, tai dabar yra po pamokų, mes galime išeiti į kiemą ir būti vienas prieš vieną, kai nėra jokių žmonių aplink“. Jis tada pasakė: „Ne, čia aš juokavau“. Viskas taip ir baigėsi, jis daugiau manęs neužgauliojo.
Reikia savo stiprybę parodyti kitaip. Manau, kad mano stiprybė buvo tame, jog aš vis dėlto nuėjau pas jį, aš tikrai galvojau, jeigu jis nori – gerai, mes būsime vienas prieš vieną. Aš išsisukau iš kitų įtakos, nes tie kiti aplink būtų baubę ir manęs nepalaikytų. Labai puikiai prisimenu šitą įvykį“, – pasakoja vokalistas.
Vis dėlto, svarbiausia detalė, labiausiai įstrigusi V. Valiukevičiaus atmintyje yra tai, kaip sakė ir jis pats, tvirta šeima ir mylintis užnugaris. Pasak jo, jei vaikas tokios neturi, reikėtų susirasti bent vieną labai gerą draugą, kuris sugebėtų atliepti ir palaikyti. Būti suprastam ir išgirstam, jo manymu, yra bene svarbiausi momentai vaiko kasdienybėje.
„To palaikymo labai reikia, nes aš žinau tiksliai, kad jeigu jo nėra, nėra saugumo, nes vis dėlto šeima yra saugumas, vėliau gyvenime teks vienaip ar kitaip kreiptis į specialistą ir bandyti perinstaliuoti savo kai kurias programas viduje, kurios trukdys gyventi. Šitas yra labai svarbu, nes vaikas turi būti atlieptas, jis turi jaustis saugiai šeimoje ir tada jeigu jis jaučiasi saugiai, jis supranta, kad ne visas pasaulis yra baisus, niūrus ir nesaugus, nes bent viena vieta yra saugi. Jei tokios vietos nėra, žmogus, aišku, išauga, bet jis menkai pasitiki gyvenimu“, – pastebi pašnekovas.
„Vaikas yra žmogus – ne kažkada tokiu taps, bet toks jau yra dabar“
Ankstyvame V. Valiukevičiaus gyvenime buvo ne vienas epizodas, kada šeimos palaikymas, pasitikėjimas ir supratimas padėjo išvengti sunkumų. Vienas ryškesnių – mamos užnugaris prieš kaimynę ir kiemo draugus.
„Atėjo staiga kaimynė, pasibeldė, įžengė į vidų, ją pasitiko mama, ir sako: „Vaidotas man į laiptinėje paliktus batus pripylė vandens, tai aš noriu pasakyti“. Aš pirmą kartą šitą istoriją girdžiu, žiūriu į ją ir negaliu patikėti, nes aš buvau gyvas vaikas – ką nors prigalvodavau, bet tikrai ne tokių dalykų. Mama atsisuka į mane ir sako: „Vaidotai, tu taip padarei?“ Aš pasakiau, kad pirmą kartą girdžiu ir nieko nepripyliau. O kaimynė sako: „Man vaikai kiti sakė, jie sakė, kad matė“.
Kaip ir minėjau, buvo tas etapas, kad aš buvau atpirkimo ožys – kas nors kitas pridirbo, bet apkaltindavo tiesiog Vaidotą. Aš atsimenu, kad tada pirmą kartą supratau, kaip galima apkaltinti nekaltą. Man buvo toks šokas, aš aiškinau, kad tikrai nepyliau, ji kalbėjo, jog visi matė. Žiūrėjau į mamą ir galvojau – ar ji dabar manimi patikės. Kaip bus toliau? Tada susigraudinau, o mama pasakė: „Jis nepylė“. Tuo viskas ir pasibaigė. Aš žinojau, kad mama patikės manimi. Aišku, tikrai nebuvo, kad ji aklai visada manimi tikėjo, bet ji pajuto, jog aš tikrai šito nepadariau, iš mano balso tono ji suprato ir pasirinko mano pusę. Tai man buvo labai stipru“, – kalbėdamas apie ramsčio ir užnugario svarbą pasakoja V. Valiukevičius.
Bendrai vaikystė, kaip sako vokalistas, yra laikotarpis, kuris į mūsų atmintį įsirėžia taip, kad prisiminimų neištrina jokia atminties paklydimus sąlygojanti liga ar gyvenimo vingių atnešti sukrečiantys ar malonūs patyrimai, dažnai į šalį nubloškiantys kitus, anksčiau vykusius įvykius. Tad štai čia svarbu pabrėžti, kad pirmieji gyvenimo metai yra be galo svarbūs kiekvienam iš mūsų, o mažą būtybę supantys suaugusieji dažnai užmiršta, kokią svarba turi vaiko gerovė, jo emocinė ir psichologinė sveikata, mylinti ir sauganti aplinka bei džiaugsminga kasdienybė.
„Daugelis ir psichologų sako, kad reikia prisiminti, jog vaikas yra žmogus – ne kažkada tokiu taps, bet toks jau yra dabar. Reikia su juo kalbėtis, tai yra labai svarbu. Ne vien pasakyti, kad yra taip ir ne kitaip. Žinau, kad kai kada tėvai būna labai pavargę ir ne visada viską daro teisingai, tai yra normalu – nė vienas nėra idealus, bet kalbėtis ir mokyti vaiką „įžodinti“ savo jausmus ir emocijas, mokėti tėvams ištraukti tą informaciją, nuraminti arba padrąsinti yra labai svarbu. Tai labai padės ateityje.
Dar vienas dalykas, ką aš noriu pasakyti, kad mes kiekvienas prisimename labai daug epizodų iš vaikystės. Netgi žmonės, kurie senatvėje suserga Alzheimeriu, gali neprisiminti, kur ką tik padėjo puodelį arba kas dabar vyko, bet jie prisimins vaikystę ir vaikystės dideles traumas arba kažkokius įvykius, kurie sukrėtė. Tad vaikystėje dedami pamatai, kaip tu suvoksi pasaulį suaugęs. Todėl svarbu nenurašyti vaiko kaip nereikšmingo“, – pokalbį prasminga mintimi užbaigia dainininkas.