Štai vienas iš Jurgos klientų neseniai grįžo laimingas iš Azijos, nes pigiau įsigijo smaragdų ir safyrų. Išleido daugiau nei 15 tūkstančių eurų. Ištyrus akmenis, pasirodė, kad tai yra tiesiog stiklas. Ieškoti teisybės, atgauti pinigus nėra kaip, nes viskas vyko pagal suktą planą, kur galų nebeatseksi. Su Jurga kalbamės ne tik apie tai, kaip atpažinti netikrus akmenis, kaip neatiduoti savo pinigų sukčiams, bet ir kiek kainuoja investicija į juvelyriką.
Jurga, ar lietuviai šiandien į papuošalus žiūri kaip į investiciją?
Kai tik prasidėjo karas Ukrainoje, ėjau į darbą ir galvojau, kas dabar bus. Buvau tikra, kad kuriam laikui baigėsi mano verslas. Iš kitos pusės raminau save, kad jei ir neparduosiu nieko kelis mėnesius, vis tiek išgyvensiu, susispausime, plius yra daug baisesnių dalykų nei verslas, kai karas šalia. Tądien pardaviau tris žiedus su briliantais, kitas dienas ir ateinančius mėnesius klientų netrūko, kaip ir dabar. Iš pat pradžių visi sakė, kad jei reikės bėgti, įsidės papuošalą į kišenę ir bėgs. Kiti suprato, kad vertė yra ne tik nekilnojamame turte. Čia tik pora pavyzdžių. Tikrai aiškiai pastebėjau, kad papuošalą renkasi ne tik kaip grožį, statusą, bet ir kaip išliekamąją vertę, kaip investiciją. Žmonės investuoja į brangius akmenis, todėl ir deimantų man pas atsirado daugiau – jaučiasi ryškus jų poreikis.
Kurie be briliantų yra dar vertingi brangakmeniai?
Safyras, smaragdas, rubinas. Kiti – pusiau brangūs, bet yra ir labai vertingų.
Kuris pačiai gražiausias?
Smaragdai visada buvo tie, kurie pakelia mane virš kasdienybės. Man jie labai gražus. Briliantai taip pat patinka, nors anksčiau žiūrėjau į juos gan skeptiškai, bet tikrai sunku jiems atsispirti [šypsosi, aut. pastaba]. Perlus mėgstu. Man patinka dirbti su retais, brangiais akmenimis.
Kaip vyksta brangakmenių pirkimo procesas?
Kai renkiesi brangų akmenį, turi jį gyvai čiupinėti, apžiūrėti, per atstumą akmens nepatikrinsi. Kainos gali skirtis tūkstančiais eurų. Vyksta b2b parodos, kur keli šimtai pardavėjų iš viso pasaulio susitinka su galimais brangakmenių pirkėjais. Užeini į stendą, o ten milijonai akmenų pavidale. Vaizdai būna pritrenkia, spindesys akina, grožis neišpasakytas. Visgi, visada reikia blaivaus proto. Ko man reikia, aš randu Europoje. Renkantis žiūriu, kad tai būtų patikima kompanija, turinti gerą reputaciją, visada perku tik su sąskaitomis faktūromis. Į daugelį tokių parodų paprastų žmonių, turiu minty, ne juvelyrika užsimančių, neįleidžia. Viskas dėl saugumo, atsakomybės, imami rekvizitai ir panašiai. Tai yra brangus verslas.
Jeigu klientas į mane kreipiasi dėl norimo brangakmenio, aš jo ieškau tokiose parodose, derinu dydžius, deruosi, perku. Dėl akmens tikrumo ir autentiškumo jau yra visiška mano atsakomybė. Manau, kad iš esmės bet ką darydamas turi galvoti apie atsakomybę ir reputaciją, nes susigadinti savo vardą, o ypač mažoje rinkoje, yra neatleistina ir didžiulė klaida. Vardą susigrąžinti labai sunku. Imkime kaip pavyzdį kad ir socialinius tinklus, čia juk klientai gali bet kada parašyti apie daiktą ar paslaugą, jo kokybę, aptarnavimą, kokie trikdžiai su užsakymu, ar kad nepadaryta laiku ir panašiai. Gali, aišku, nekreipti dėmesio, bet tai vis tiek atsiliepia tavo vardui, darbui, įvaizdžiui, kas tiesiogiai koreliuoja su sėkme versle.
Kaip paprastam žmogui atskirti tikrą akmenį nuo padirbto?
Gemologija yra mineralų mokslas. Studijos čia trunka visą gyvenimą. Turi dirbti, domėtis, turėti įrangą, kad atskirtumei.
Stebuklų nebūna – geras, vertingas brangakmenis nekainuos pigiai, nesvarbu, kad jis yra Indijoje, Šri Lankoje ar Tailande. Ten dar geriau žino jų vertę. Dar reiktų žinoti, kad niekada nebus geras brangakmenis įstatytas į sidabrą.
Siūlyčiau niekada nepirkti ten, kur negalėsite grįžti, jei paaiškėtų, kad apgavo. Nepirkite akmens ir papuošalo, jei jis neturi oficialių dokumentų, neduodamas čekis, tai dar viena apsauga. Jai jau perkate neaiškioje parduotuvėje, tuomet pirkite pigų, daugiausiai kelių šimtų eurų akmenį ar papuošalą. Neverta rizikuoti didesnėmis sumomis.
Jei esate turistas kokioje nors Azijoje, pardavėjai iškart tai mato, kad esate mėgėjas, dažnai pagautas emocijos, ir kad didelis klausimas, ar sugrįšite, kai paaiškės, kad jums įkišo ne tai, ką pirkote. Jeigu jau perkate, tai kartu reiškia, kad kliaunatės pardavėjo sąžine, o ji ne visada būna švari. Štai neseniai darėme kliento pirktų rubinų ir safyrų ekspertizę. Žmogus, gido rekomenduotas, už 15 tūkstančių eurų prisipirko rubinų ir safyrų. Paaiškėjo, kad jų vertė yra praktiškai nulinė. Visi jie yra stiklas.
Prieš kelis mėnesius dar vienas klientas atnešė kelių karatų deimantą, džiaugėsi, kad įsigijo pigiau. Pirko jis jį ne biržoje, tiesiai iš tuometinio jo savininko, gyvenančio Antverpene (Belgija), kuris buvo prieš tai jį nusipirkęs kažkur Europoje. Išpakavome, apžiūrėjome, o ten visai ne tas deimantas, visai kitos vertės įkištas ir parduotas už brangiai. Čia tas pats, kaip Turkijoje už 100 eurų nusipirktumėte „Chanel“ vardo ženklo rankinę, kurią pardavėjai vadina „originalu“.
Tai tik keli pavyzdžiai, iš kurių akivaizdu, kad juvelyrikos versle yra tikrai nemažai spekuliantų, apgavikų, puikiai mokančių manipuliuoti klientų neišmanymu ir pasitikėjimu. Pirkėjai pasimauna ant sukčių kabliuko labai dažnai.
Yra parsivežę klientai ir tikrai gražių brangakmenių, bet nenusipirko jų labai pigiai. Mokėjo normaliai ir gavo kokybę. Daugiausiai nukenčia tie, kurie tikisi daug sutaupyti.
Kas Lietuvoje tikrina akmenų kokybę?
Oficialiai tik Lietuvos Prabavimo rūmai. Esu mačiusi garsių Lietuvos privačių vertintojų apgavystes, tad jei norite sužinoti, ką įsigijote, siūlyčiau negaišti laiko ieškant iš pašalies, o pasikliauti oficialiais vertintojais.
Kalbant apie investicijas, kiek kyla brangakmenių vertė?
Vertė didesnių nei 1–2 karatai nuolat kyla, nes didesnių brangakmenių atsargos senka visame pasaulyje. Besidomintys gemologija mato, jog tokie mineralai brangsta kasmet iki keliasdešimt procentų. Tai yra dideli skaičiai.
Briliantų pirkimas iš esmės yra atskira sritis, čia yra daug parametrų, lemiančių jo investicinę vertę. Pavyzdžiui, karato deimantas F gali kainuoti 1000, o gali ir 21 000 eurų.
Ypač kyla smaragdų ir rubinų vertė. 5 karatų smaragdo, kainuojančio mažiau nei 100 tūkstančių eurų, ieškojau Europoje apie 4 mėnesius, gavusi užsakymą žiedui. Radau, žinoma, bet pastangų kainavo tikrai nemažai. Bet žiedas gavosi įspūdingas!
Kiek kainavo brangiausias žiedas, kurį pagaminote?
Netoli šešiaženklės sumos. Bet svarbiau ne pačios sumos, už kiek perkama, o kiek dirbinys išliks, kokia jo išliekamoji vertė. Bendrauju su keliomis šeimomis, su kuriomis kartu kuriame papuošalų kolekciją, atrenkame vertingus brangakmenius, kolekciją jos paliks ateities kartoms, tai yra savo vaikams, anūkams. Tai tikrai labai asmeniška, jautru, ilgaamžiška, nekalbant apie investicinę pusę.
Nemažai turtingų žmonių Lietuvoje turime...
Man smagu, kad Lietuvoje vis daugiau turime žmonių, kurie vertina autorinius meno kūrinius: tiek juvelyriką, tiek dailę ar skulptūrą. Juvelyrikoje paveldėjome tarybinių laikų papuošalus su dirbtiniais, augintais ryškiais, bet beverčiais akmenimis. Jau kuris laikas viskas keičiasi. Esu tikra, kad investavimas į meną yra ne tik geras pasirinkimas, bet ir tam tikras statusas.
Kalbant apie auksą, kiek mėgsta jį lietuvės ir ar verta į jį investuoti?
Ir mėgsta, ir tikrai verta investuoti. Juolab, kad brangakmeniai dedami tik ant aukso. Pats auksas yra skirtingų prabų, skaičiai rodo, kiek lydinyje yra gryno aukso, pavyzdžiui, 750 praba reiškia, kad yra 75.5 proc. grynojo aukso. Kuo aukštesnė praba, tuo papuošalas plastiškesnis, minkštesnis. Gražu, estetiška, bet reikės daugiau priežiūros, dažniau lankytis pas juvelyrą – nupoliruoti, atnaujinti. Populiariausios aukso spalvos pas mus – balta ir geltona. Vis labiau atrandama rožinė spalva.
Juvelyre tapote atėjusi visai kitos srities, kaip sekėsi ir ar apsimokėjo finansiškai keisti profesiją?
Atėjau į juvelyriką perdegusi nuo televizijos, kurioje pradirbau daugiau nei 20 metų. Įsivaizdavau, kad sėdėsiu dirbtuvėse, jos buvo įrengtos namuose, sau viena tyliai, ramiai, kad kursiu žiedus, ramiai sau parduosiu ir už nieką nebūsiu atsakinga, tik už savo pačios darbą. Nepavyko [šypsosi, aut. pastaba]. Per kelis mėnesius susiklostė taip, kad užsakymų atsirado labai daug, ir aš nebegalėjau būti viena. Man reikėjo kalbėtis, komunikuoti, tartis, pagaliau, reikėjo pagalbos. Atsirado pirmas meistras. Šiandien turiu 10–12 žmonių, su kuriais dirbu. Ar apsimoka? Netapau milijoniere, visi mano pinigai įdėti į verslą. Nevažinėju prabangiais automobiliais, neperku vardinių drabužių. Čia yra visi mano pinigai, visos investicijos. Nors iš juvelyrikos pragyvenu, bet skaičiuoju. Nepamirškime, kad tai yra Lietuva, rinka nėra didelė, tad šiandien mano tikslas išeiti į Europą, ieškau tam tinkamo žmogaus į savo komandą. Noriu išeiti į kitas šalis, išliekant su savo autoryste. Nenoriu parduoti savo darbo jėgos kažkam. Norėčiau būti juvelyre Jurga Gusaroviene, o ne viena iš dizainerių galerijoje.
Kiek reikėjo investicijų?
Investicijos į juvelyriką yra be ribų. Labai brangūs yra įrankiai, pati įranga.
Gali nusipirkti brangakmenį už 5 tūkstančius eurų, ir daryti iš jo papuošalą, aš iš pradžių negalėjau sau to leisti. Dabar jau galiu. Bet čia, vėlgi, labai priklauso nuo kontaktų: tau gali duoti brangakmenį ir sakyti, kad, kai padarysi papuošalą, galėsi atsiskaityti, arba būna, kad perki iš karto.
Atsimenu, kai pirmą kartą atskridau į brangakmenių parodą į Vokietiją, Miuncheną, turėjau apie du su puse tūkstančio eurų. Tai tada labai skaičiuoji, labai bijai, taupai, perki pigesnius dalykus. Bet tuomet šalia manęs atsirado mentorius, visiškas juvelyrikos profesionalas. Iki šiol mes su juo bendraujame, jis man davė išties labai daug gerų patarimų. Kaip pavyzdžiui, kad geriau, jog nusipirkčiau vieną, bet didesnį safyrą, tuomet padaryčiau geresnį žiedą, daugiau pinigų užsidirbčiau. Man tikrai gyvenime labai pasisekė, kad visada supo labai stiprūs žmonės, kurie palaikė ir labai motyvavo. Ką patarčiau norintiems pasirinkti šią profesiją, tai nebijoti kreiptis pagalbos. Tapusi juvelyre būdama beveik 40 – ies, aš drąsiai ėjau į dirbtuves pas juvelyrus ir visko klausinėjau, kaip techniškai gerai padaryti, kaip akmenį apdirbti, teisingai įstatyti, kaip auksą išlydyti, ką aš blogai darau, kodėl man nepavyksta išgauti tai, ko noriu, ir panašiai. Nebijojau domėtis gal ir dėl to, kad vyresnė buvau. Ir tikrai neatsimenu, kad man būtų kas atsakę neigiamai ir nepadėję.
Kokių klaidų patartumėte nedaryti?
Siūlyčiau atidžiau galvoti apie plėtrą. Manęs klausia, kodėl Kaune, Klaipėdoje nėra mano galerijų. Kviečiu įsivaizduoti, kiek tuomet pabrangs papuošalai, jei jas turėsiu, nes kiek kainuoja nuoma, įrengimas, pardavėjų išlaikymas ir tt. Geriau jau klientui degalus apmokėsiu, kad į Vilnių pas mane atvažiuotų [Jurga turi juvelyrikos galeriją Vilniaus senamiestyje, aut pastaba]. Nors ir labai gerai sekasi, patarčiau vis tik neskubėti. Stebiu, kaip atsidarinėja restoranai, paskui šeimininkai jų nebegali tinkamai suvaldyti. Labai reikia viską apgalvoti, ypatingai, jei tai yra autorinis verslas. Aš pati stengiuosi labai tiksliai apsiskaičiuoti, matau, kad jeigu neina idėja ar eina sunkiai, tai atsitraukiu. Manau, kad kas yra tavo, tas turi sąlyginai lengvai ateiti, be prievartos, streso. Kas labai svarbu, tai susirinkti geriausią įmanomą komandą. Labai svarbu žinoti ir tai, kad ne kiekvienam žmogui skirta būti verslininku, vadovu. Labai daug žmonių geriau dirba komandoje, nei jai vadovauja. Kažkam prisiimti atsakomybę yra azartas ir adrenalinas, kaip man, pavyzdžiui, o kažkam yra didžiulis stresas.
Iš esmės, ar galvojote, kad kada pasuksite būtent šiuo keliu ir ką patartumėte kitiems?
Yra toks primityvus pasakymas, kad įsivaizduokite, kad jūs turite tiek daug pinigų, kad jums visiškai nereikia galvoti apie pragyvenimą, esate labai turtingas žmogus. Ką norėtumėte daryti, kad būtų nenuobodu gyventi, ką atsikėlus norėtųsi veikti? Tai atsakymas turi ateiti kiekvienam pats. Manęs, kai draugė to paklausė prieš beveik 20 metų, aš jai atsakiau, kad norėčiau turėti meno galeriją, tai šiandien turiu juvelyrikos galeriją, kurią planuoju praplėsti į meno. Manau, kad taip ir bus. Man reikia gero rezultato. Man bet koks netinka. Ką aš matau aplinkui, kad žmonės neturi ambicijų, jei tu kažką darai, tai padaryk, kad tai būtų WOW, nedaryk to, ką daro tūkstančiai. Čia matau daug lietuviško bereikalingo kuklumo, manau, kad privalu daryti geriausiai kaip gali, geriau už kitus. Svarbu ištirti rinką, ieškoti, dirbti ties tuo savaitę, mėnesį, kelis mėnesius, o paskui padaryti taip, kad būtų stipru. Pavyzdžiui, mano klientai žino, kad pas mane smaragdai visada būna labai geri, bet aš jų ieškau, renkuosi, vežuosi, prie jų dirbu, aš juos dievinu, ir man sekasi. Būti geriausiu, bet siauroj srity, yra didelis privalumas. Bet svarbiausia – turėkite ambicijų, aistros tam, ką darote, investuokite į žinias, laiką, nenustokite tobulėti, kiek tobuli bebūtumėte.