Darbą rado net nespėjusi įsikurti

Kaip prisimena Julija, į Airiją pirmasis išvyko geras draugas, o neilgai trukus iš paskos nusekė ir geriausia Julijos draugė. O moteris pasakoja neskubėjusi – pasiryžo pabaigti bent jau pirmuosius metus studijose, išlaikyti egzaminus ir pirmąją sesiją. Tačiau ji tvirtai žinojo, kad anksčiau ar vėliau ji ten tikrai išvyks. Tam, pasak jos, buvo labai aiški priežastis.

Atlyginimas, gaunamas Lietuvoje, kaip sako ji, buvo „žiauriai juokingas“ – tais laikais ji uždirbdavo tik 600 litų, o mėnesio gale tekdavo skolintis pinigų iš mamos, kad pavyktų patenkinti turimus poreikius. Tad ji neslepia, kad kaip ir daugeliui taip ir jai pagrindinis stimulas išvykti buvo finansinės gerovės paieškos, o jaunatviškas maksimalizmas lėmė, jog negąsdino nei šeimos atkalbinėjimai, nei darbo ar tikslaus plano nebuvimas. Kaip prisimena Julija, tėvai prieš išvykstant bandė įtikinti, kad gyvenimas svetur nebus rožėmis klotas ir nuolat klausinėjo, ar tikrai ši pasiruošusi dirbti nekvalifikuotus darbus – plauti grindis ar indus, ir ar tikrai jai šito reikia.

„Aš sakiau, kad aš to noriu ir man to reikia. Nesitikėjau iš karto gauti gerus darbus. Buvo tas jaunatviškas noras kažką pamatyti, išbandyti save, užsidegimas kažkur išvažiuoti, pakeliauti, pasisemti patirties – tuo išvažiavimu aš degiau, gyvenau, jo laukiau“, – pasakoja pašnekovė.

Taip Julija savo planą išvykti pirmiausia pradėjo nuo įsigytų lėktuvo bilietų. O kad būtų drąsiau – į parankę griebė dar vieną draugę, kuri pasiryžo vykti kartu.

„Pasiskambinau į bilietų kasas, pasidomėjau apie kainas, nusipirkau bilietą. Tėvai bandė atkalbėti, sakė, kad niekur tu čia nevažiuosi, pasakojo, kas ten vyksta – vergovė, mergaičių grobimai. Buvo daug didelio nerimo. Brolis pamatęs bilietą prašė jį parodyti, nes norėjo suplėšyti, nors buvo gerokai už mane jaunesnis. Visi, kiek įmanoma, priešinosi. Bet tas bilietas jau buvo nupirktas, o aš degiau noru“, – šypteli ji.

Julija Dzingienė

Taip 2004-ųjų vasario 14-ąją Julija su drauge pakėlė sparnus į užsienį – susikrovusios daiktus juodvi iškeliavo laimės ieškoti. Oro uoste ją šiltai pasitiko ten jau įsikūrusi draugė, pas kurią atvykėlės tąkart ir apsigyveno. Kadangi dalis Julijos draugų jau laukė Airijoje, tik atvykus Julijai, jie visi kartu paminėjo naujo gyvenimo pradžią. Tada Julija net nenujautė, kad kita diena atneš daug staigmenų.

„Vakare mes su draugais pasėdėjome, ryte jie išėjo į darbą, aš pabundu viena namuose, o man skambina pažįstama, kuri anksčiau išvažiavo ir įsidarbino. Pasakė, kad šiandien yra darbas ir aš galėčiau pradėti dirbti, nes kaip tik reikėjo žmogaus. Man reikėjo ten nusigauti, o aš net į kiemą dar buvau neišėjusi. Taip mane įdarbino į viešbutį ir aš jame pradėjau plauti indus. Gavau tokį darbą. Tokia buvo pati pradžia. Su drauge, su kuria išvažiavau, dalinomės vienu kambariu. Taip įsivažiavau ir įsisukau į rutiną“, – pasakoja ji.

Priviliojo ne vieną lietuvį

Sėkmingai ir greitai įsikūrusi Julija įkalbėjo atvykti savo tris klasiokes, vėliau atvyko ir vaikystės draugės. Visi naujieji atvykėliai savo kelią svetur pradėjo tame pačiame viešbutyje, kuriame dirbo Julija. Airijoje ji subūrė didžiulį būrį draugų iš Lietuvos, o gyvenimas ėjosi tarsi iš pypkės.

„Greitai viskas įvyko ir pakankamai gerai man pasisekė. Man tikrai labai patiko viešbučio virtuvėje, kuri buvo be proto didelė, su manimi dirbo 12 indų plovėjų, vyrai atskirai plaudavo puodus, vėliau ir mano brolis atvažiavo. Labai gerai sutariau su visa virtuve, o kadangi mano grafikas buvo labai lankstus, aš galėjau tęsti studijas ir bet kada išvažiuoti į Lietuvą, pavyzdžiui, į egzaminą ar sesiją.

Iš regiono vadybininko, valdančio du viešbučius, gavau pasiūlymą – jis pamatė, kad aš gerai nešu lėkštes, susistabdęs paklausė manęs, ar aš nenorėčiau dirbti restorane, tai atsakiau, kad nenorėčiau, nes mano dabartinė darbo vieta man labai patiko. Aš niekada negalvojau, kad plausiu indus, bet ir niekada negalvojau, kad ten bus taip linksma“, – prisimena ji.

Kaip sako pašnekovė, nekvalifikuotas darbas ten suprantamas kitaip nei Lietuvoje, o ir požiūris į žmogų, dirbantį tokio tipo darbą, kur kas geresnis nei tėvynėje.

„Pati pradžia lyg ir juodo darbo, bet tikrai aš nesigailiu, aš ten įgijau daug patirties, požiūrio į žmones. Sakykime, mano viena kolegė airė, kuri su manimi plovė indus, turėjo vyrą milijonierių. Man buvo vau – žmogus visko turintis, brangų namą, naują automobilį iš salono, jos vyras turėjo ir malūnsparnį, o ji su manimi kartu indus plovė.

Buvo netgi tokia patirtis, kad darbuotojams, kurie turėjo atvažiuoti piko metu padėti, sugedo automobilis, o aš likau viena, nes tie, kuriems baigėsi pamaina, turėjo išvažiuoti, o aš buvau per vidurį dviejų pamainų, tai atėjo savininkas, kuris turėjo ne tik viešbučius, bet ir statybos įmonę, pamatė, kad aš viena kuičiuosi, paklausė manęs, ar man dabar pietūs, atsakiau, kad taip, tada jis nusiėmė švarką ir visa virtuvė subėgo padėti.

Tai, kad turi pinigų, nereiškia, jog paprastas darbas ar kitatautis yra prastesnis už tą patį airį. Aš tada supratau, kad jie neturi to tokio rasizmo, gal kažkiek, bet labai labai minimaliai. Jie žmogiški tikrai, aš tikrai labai gerai su jais sutardavau, dar ir dabar palaikau ryšius su tam tikrais airiais. Nei dabar, nei tada negalėjau pasakyti, kad ten man buvo blogai – man buvo gerai“, – atvirauja ji.

Julija Dzingienė

Tačiau kartą, kai vadovas buvo ne nuotaikoje ir sudarė nepalankų grafiką, Julija pyktelėjusi nusprendė ieškoti kito darbo. Atvykusi į drabužių parduotuvę, ji sutiko pažįstamą, kuri nunešė Julijos CV vadybininkei, o šioji pakvietė į darbo pokalbį ir priėmė į darbą. Vis dėlto, viešbučio moteris nepaliko – ten dirbo savaitgaliais. Abu darbai jai labai patiko, o ir sąlygos buvo vienodai geros.

„Parduotuvėje išvis įvyko labai didelė socializacija, mes daug bendravome, ir Kalėdiniai vakarėliai vyko, ir linksmintis eidavome, mano ir lietuviai draugai pažinojo mano kolegas airius – aš puikiai jaučiausi. Be to, buvo labai geros darbo sąlygos – galėjau į mokslus skraidyti, išleisdavo kada reikia į studijas“, – sako ji.

Viskas pasikeitė sutikus gyvenimo meilę

Nuolat grįžinėdama į Lietuvą dėl studijų, tačiau giliai šaknis įleidusi Airijoje, ji sėkmingai sukosi svetur. Baigus mokslus prasidėjo nesibaigiančios kelionės, o vėliau į gyvenimą pasibeldė meilė. Airijoje ji sutiko savo dabartinį vyrą. Kaip sako moteris, susitikimą lėmė likimas.

Julija Dzingienė su vyru

„Po to įvyko vestuvės, aš pastojau ir pradėjome galvoti apie grįžimą į Lietuvą. Kodėl pradėjome galvoti? Kiek tu ten begyventum, kiek tau būtų gerai, visada lieka namų nostalgija ir noras grįžti. Pradėjome mes su vyru kalbėti, aš pradėjau dalintis savo draugų rate, kad mes galvojame bandyti grįžti į Lietuvą. Visi draugai pradėjo atkalbinėti, nes aš tikrai labai gerai uždirbdavau.

Daug metų dirbau toje parduotuvėje, o kiekvienais metais labai kildavo alga – mano uždarbis buvo virš 2 tūkst. eurų tuo metu, čia prieš 10 metų. Tai – labai didelis atlyginimas. Visi sakė, ką tu darysi toje Lietuvoje, kodėl jūs taip galvojate. Mes nusprendėme su vyru, kad jeigu mes nepabandysime, tai visą laiką norėsime, todėl turime pabandyti tam, kad būtume garantuoti, jog mums reikia pilnai kurtis Airijoje“, – pasakoja Julija.

Julija Dzingienė su vyru

Be to, darbas suteikė galimybę trims metams padaryti karjeros pertrauką, kurią darbuotojas gali išnaudoti kelionėms, mokslams ar kitiems asmeniniams poreikiams. Tai, kaip sako moteris, buvo jos saugiklis, kad bandymui sugrįžti į Lietuvą nepasisekus ji bet kada per trejus metus galėtų grįžti į savo darbo vietą ir turėti tokias pačias darbo sąlygas bei garantijas. Taip ir buvo priimtas sprendimas – 2015 metais, susilaukusi pirmagimės, ji grįžo į Lietuvą. Tiesa, ne į gimtąjį Vilnių, o į Suvalkijos sostinę – Marijampolę. Tokį pasirinkimą, pasak jos, lėmė tai, jog vyras buvo marijampolietis, kurio tėvas čia ūkininkavo. Tai reiškia, galėjo pasiūlyti ir darbo vietą.

„Vyras išvis neįsivaizdavo, ką jis Vilniuje galėtų daryti, todėl ir buvo pasirinktas sprendimas bandyti Marijampolėje su ūkininkavimu ir žiūrėti, kaip seksis“, – sako ji.

Pradžia nebuvo rožėmis klota

„Mums nelabai pasisekė, nes pirmais metais žiemą užsėtas derlius nušalo, o vasarą viskas išdžiuvo. Visos vyro vasaros buvo parduotos, o aš pradėjau bumbėti, kad jo nematau, namuose – mažas vaikas. Jis man sakydavo, kad oras yra rodiklis, o ne kažkokie norai. Taip jo veikla man pradėjo nepatikti, jis po to pats pamatė, kad ne visada sekasi, buvo ir tam tikrų finansinių nuostolių. Tada dviese susėdę svarstėm, ar nevertėtų grįžti į Airiją, nes ir tie pasikeitimai, ir pinigų pradėjo trūkti, aš auginau vaiką, nedirbau, stabilių pajamų nebuvo, buvo nerimas“, – pirmuosius metus Lietuvoje prisimena pašnekovė.

Vis dėlto, susėdus ir pasitarus, apskaičiavus galimybes, jiedu galiausiai nusprendė, kad reikia vaiką auginti Lietuvoje.

„Kažkaip vis dėlto likome prie tos minties, kad mums pavyks – reikia dar bandyti, dar per anksti patyrus pirmas nesėkmes kelti sparnus. Gavosi taip, kad aš susiradau darbą pagal savo specialybę. Viskas, aišku, buvo labai nauja, nes dar buvo netekę dirbti, bet kadangi aš visada link to ėjau ir tai visada buvo mano vizija ir noras, tam buvo labai daug pastangų, aš įsidarbinau ir pradėjau dirbti. Vyras pakeitė sritį ir tapo statutiniu darbuotoju, pareigūnu, ir po truputį įsivažiavome, įsikabinome ir Lietuvoje taip ir likome“, – šypteli moteris.

Lietuvoje ne tik pavyko įsikurti ir įleisti šaknis, bet pagausėjo ir šeima, o paklausta, ar nesigaili įsikūrusi Marijampolėje, o ne Vilniuje, moteris sako: priešingai.

„Aš visada vertinau racionaliai – supratau, kad kai yra vaikai, neisi po naktinius klubus, grįši namo, būsi su vaikais, įsisuksi į rutiną, o kadangi mano tėvai gyvena Vilniuje, tai mes į tą Vilnių nuvažiuojame, jį aplankome. Seneliai pasiilgsta vaiko, mes galime su vyru kažkur išeiti.

Marijampolė – mažas miestas, labai gražiai sutvarkytas, parkas padarė didelį įspūdį. Ir kalba labai minkšta – man labai graži marijampoliečių žmonių tarmė. Tuo labiau mano močiutės sesuo gyveno Marijampolėje, aš esu čia buvusi iki tol, buvo tam tikrų sąsajų su šiuo miestu. Tad man kažkaip jis toks jaukus pasidarė, aš jį pamilau. Ir su vaikais labai patogu – darželiai, būreliai, mokyklos, turbūt savo vaikams galiu leisti daugiau nei galėčiau Vilniuje, kadangi atstumai ten dideli, jau neprivežiosi, o čia viskas vietoje. Tikrai labai pamilau šį miestą“, – pasakoja Julija.

Julija Dzingienė su šeima

Šiandien ji sėkmingai keliose įstaigose moko kūno kultūros, o vyras dirba net trijuose darbuose. Krūvis, pasak jos, išties didelis, tačiau pasiteiravus, ar dėl to nekyla minčių grįžti į Airiją, moteris sako, kad kol kas tokių dvejonių nėra.

„Šią minutę tikrai ne, bet tiek aš, tiek mano vyras niekada nesakome, kad negali taip įvykti. Viskas priklauso nuo to, kokia yra finansinė padėtis, kokia yra situacija. Šiai dienai – ne, bet niekada nespjauname į šulinį. Mano vyras buvo gavęs ir pasiūlymą dirbti Amerikoje su labai, labai, labai geru atlyginimu ir tikrai buvo svarstyta, ką daryti, bet pasilikome Lietuvoje, nors čia ir nėra taip, kad gali apsistoti ties vienu darbu. Skirtumas tarp užsienio ir Lietuvos yra gal toks, kad galbūt gyvenant užsienyje mums užtektų abiems dirbti po vieną darbą, o čia mes turime dirbti daugiau, kad galėtume daugiau uždirbti, savo vaikams daugiau leisti, bet mums tinka šitas variantas ir mes esame čia“, – šypsosi ji.

Šaltinis
Temos
Lietuva – maža, bet joje telpa tiek daug. Atraskite regionų galimybes ir tinkamai pasirinkite savo kryptį
Specialusis projektas „Lietuvos regionų galimybės“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)