Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės psichologė Sonata Marčėnienė ir Mindfulness ir Kognityvinės elgesio psichologijos mokytoja instruktorė Danguolė Krupovnickienė Delfi pasakoja, kaip išgyventi antrąją karantino bangą, kaip reaguoti į teigiamą COVID-19 testo atsakymą, kokybiškai dirbti iš namų bei ten pat rasti laiko ne tik savo artimiausiems, bet ir sau.
Delfi: - Viešoji erdvė vėl ūžia dėl įvedamų ribojimų, raginimo dirbti nuotoliniu būdu, daugėja susirgusiųjų skaičiai, didėja nerimas ir nežinomybė. Ar galima įžvelgti ką nors gero šioje situacijoje?
Danguolė: - Noriu pabrėžti, kad nežinomybė savaime nėra nei bloga, nei gera, kaip ir jausmai nėra geri ar blogi. Tai yra tik signalas, kad turės būti kitaip, nei buvo. O kokią vertę ir prasmę tam suteiksime, kokius jausmus išgyvensime, priklausys jau nuo mūsų pasirinkimo. Visi jausmai mums yra reikalingi, jie suteikia impulsą gyventi. Stenkimės išnaudoti šį laiką asmeniniam tobulėjimui kiekvienas pagal savo pomėgius. Mes nuolat stengiamės apibrėžti savo gyvenimą, sustatyti jį į rėmus, ir todėl galynėjamės su neapibrėžtumu. Bet jeigu pavyktų žvelgti į jį kaip į sąjungininką? Juk neapibrėžtumas iš tikrųjų atveria naujas galimybes. Tai savo pavyzdžiu įrodo visi tie, kurie praėjusio karantino metu perskaitė ilgai lentynose dulkėjusias knygas, daugiau laiko skyrė šeimai arba savo gyvenimo kelio apmąstymams.
Pirmiausia galime pasidžiaugti, kad karantino metu rytai lėtesni, nes niekur nebereikia karštligiškai skubėti. Vos keli žingsniai nuo lovos – ir jūs jau darbe. Gyvenantys didmiesčiuose gali atsikvėpti, nes kas dieną sutaupo laiko marias, kurias praleisdavo automobilių spūstyse. Mažėja ir išlaidos kurui, pietums darbe. Daugiau laiko matome savo brangiausiuosius namiškius, augintinius.
Delfi: - Karantino metu ne visi gali kokybiškai dirbti iš namų. Vieni negali susikaupti, nes reikalinga darbo aplinka, trukdo namiškiai ir pan. Ką patartumėte norintiems išlikti paklausiems darbo rinkoje?
Delfi: - Daug kam nėra lengva pereiti iš vieno savo vaidmens į kitą.
Danguolė: - Išties, šiuo laikotarpiu iš mūsų niekas nenuėmė visų kitų socialinių vaidmenų – mes ir toliau esame darbuotojai, mamos, tėčiai, dukros, sūnūs, draugai, kaimynai ir pan. Kuo ilgesnė izoliacija, tuo daugiau mums reikės psichologinio palaikymo iš artimųjų, fizinio kontakto, prisilietimų, apsikabinimų ar žiūrėjimo į akis. Tad, kai bendrausite su savo karantinuotais artimaisiais, dažniau rinkitės ne telefoninį skambutį, o vaizdą, padedantį jaustis, ypač, vienumoje gyvenančiam žmogui, kad esu šalia, esu matomas. Tad, planuojant paros laiką, atsiminkite, kad jo turi užtekti palaikant visus socialinius poreikius, ne tik darbo – bendrauti, veikti, dirbti, maitintis, sportuoti, medituoti ar kitiems savo pomėgiams. O pereinant iš vieno vaidmens į kitą (iš darbuotojo į tėtį ar vyrą), pamėginkite atlikti trumpą stabtelėjimo meditaciją (įsivardinti ką dabar darau, kaip jaučiuosi, ko noriu ir ką ketinu daryti). Labai pravartu būtų atlikti keletą fizinių pratimų ar kvėpavimo, kūno skenavimo ar kokią nors kitą meditaciją.
Delfi: - Žmonės, atsidūrę saviizoliacijoje, pradžioje kovoja ne tik su baime dėl galimo teigiamo testo atsakymo, bet ir dėl to, kas jų lauks, jeigu susirgs. Kaip nugalėti šias pirmines baimes?
Sonata: - Savo baimę geriau įvardinti konkrečiai, taip suprantant, ko iš tikro bijome. Pvz., „bijau aukščio“, „bijau vorų“, „bijau susirgti“. Taip daug lengviau šią baimę įveikti, taip grėsmė atrodo kur kas mažesnė. Svarbu kalbėtis apie tai su artimais žmonėmis, kuriais pasitiki, kurie sugeba tave nuraminti, suprasti, galbūt – nureikšminti baimę, kartu pasijuokti iš jos, „pamatuoti“ blogiausio varianto tikimybę procentais.
Svarbu ir reguliariai užsiimti mėgstama veikla, geriausia – susijusia su judėjimu (nerimą tikrai galima „išvaikščioti“), relaksacija, raminamuoju kvėpavimu, dėmesingumo pratimais, t.y. bandyti nukreipti dėmesį nuo savo baimės, bet realiai baimė atslūgs tada, kai situacija taps aiški, kai išnyks pagrindas baimei arba kai reikės daryti konkrečius žingsnius, gydytis, prisitaikyti prie situacijos, gulėti, blogai jaustis.
Delfi: - Kaip susidėlioti savo darbotvarkę, kad būtų kuo mažiau streso šeimoje?
Sonata: - Geriausia būtų, jei darbotvarkė kuo mažiau skirtųsi nuo įprastos šeimoje. Galbūt įmanoma sukurti naujas tradicijas ir įpročius, kurios suartintų šeimą, mažintų stresą. Galiu pateikti vieną pavyzdį iš realybės, kai moteris, kuriai karantino situacija sukėlė rimtus psichikos sveikatos sutrikimus ir, aišku, paveikė visą šeimą, patarta psichologės pradėjo kiekvieną vakarą su šeima eiti pasivaikščioti. Tiek moters, tiek jos vaikų motyvaciją labai sustiprino žingsniamatis, kuris judėjimą pavertė savotišku žaidimu, bendro tikslo siekimu. Iš pradžių – trumpai, nenoriai, prisiversdami, nelengva buvo įkalbėti vaikus (jie mieliau sėdėjo prie ekranų), vėliau pasivaikščiojimai ilgėjo, atsirado bendros kalbos, šeima suartėjo, sustiprėjo, visų savijauta žymiai pagerėjo.
Delfi: - Kokie būtų patarimai sužinojus, kad sergi koronavirusu?
Danguolė: - Pirmiausia bandyti sugrįžti į realybę, į „čia ir dabar“, įsivardinti, kas jums asmeniškai dabartinėje situacijoje kelia didžiausią baimę ir ją suskaidyti atskiromis dalimis. Tikrinkite savo baimes – ar tai yra faktas, ar tik minčių, atėjusių iš sunkių patirčių, rezultatas. Atskirkite tai, ką galiu pakeisti, nuo to, ko negaliu. Pasirašykite planą, ką galiu padaryti, stipindamas save. Darykite tai kasdien, mažais, bet pastoviais žingsneliais. Emociškai neprisiriškite prie to, ko negalite pakeisti, tiesiog reikia išmokti priimti tai, kad yra taip, ir išbūti su tuo. Perteklinės emocijos „pririša“ mus prie situacijos ir didina kentėjimą. Daugelis žmonių, sužinoję tokį rezultatą, patiria šoką. Tai yra natūralu, mes susiduriame su didžiule baime sunkiai sirgti ir mirti, todėl ir jaučiame maksimaliai sunkius jausmus. Psichiatrė Elisabeth Kubler-Ross suformulavo teoriją, kuri iki šiol yra bene plačiausiai naudojama teorija, išgyvenant esamas ar galimas netektis. Jis vadinamas Gedėjimo ciklu ir laikoma, kad žmogus turi pereiti visus etapus: šoką ir neigimą, derybas, pyktį, liūdesį ir susitaikymą, kai iš tikrųjų jau priimame naują realybę ir tokiu būdu tarsi atgimstame.
Delfi: - Kokie būtų Jūsų praktiniai patarimai, norintiems be didesnių psichologinių problemų išgyventi šį laikotarpį?
Sonata: - Didesnes ar mažesnes problemas, sunkumus, nesklandumus, nerimavimą, diskomfortą patiriame ir patirsime visi, netgi nepriklausomai nuo požiūrio į COVID. Svarbu suprasti, kad tam tikras nerimavimo lygis ir psichologinis diskomfortas – normali, natūrali reakcija į neįprastą, varžančią, frustruojančią situaciją. Neprivalome nuolat „spausti“ save būti pozityviais, nes pykti, liūdėti, nuobodžiauti, nerimauti – natūralios mūsų emocijos. Svarbu būtų aiškiai atskirti sau pačiam, kas nuo manęs nepriklauso, ko negaliu suvaldyti, kontroliuoti, daryti įtaką, o ką – galiu. O galiu nemažai: saugotis, laikytis atstumo, vengti susibūrimų, t.y. elgtis saugiai savo pačių ir savo artimųjų atžvilgiu, galiu užsiimti įvairiomis veiklomis, kurios ramina, padeda atsipalaiduoti.
Projektas finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja LR Sveikatos apsaugos ministerija.