Laikas užkariauti užsienį
L. Verpetinsko vadovaujamoje įmonėje dirba 20 žmonių, tačiau, kaip juokauji jis, šį skaičių pridėjus prie 300 tūkstančių, žiūrėjusių jų kurtą VR filmą, gaunama itin solidi komanda: „Dažniausiai žmonės, kurie pasižiūri, tampa mūsų ambasadoriais. Tai mūsų kompanija yra 320 tūkst. žmonių komanda, gal aš taip pasakyčiau.“
Verslininkas tiki, kad šis filmas turi begalę potencialo plėstis toliau už Lietuvos ribų, tad būtent ieškodamas atsakymų, kaip pasiekti užsienio rinką, jis šiais metais dalyvauja ir „Swedbank“ rengiamoje „Verslo akademijoje“, kurioje verslai gali semtis patirčių iš patyrusių mentorių.
„Aš visai norėčiau šį mūsų projektą pademonstruoti užsienyje, bet įėjimas į užsienį yra pakankamai sudėtingas, nes M. K. Čiurlionio turbūt nežino užsieniečiai. Pamačius jo kūrybą, turbūt jiems pasidarytų labai įdomu, bet išeiti užsienį, jeigu tai nebūtų lietuviai, Lietuvos bendruomenės, yra visai sudėtinga, nes mes bandėme kalbėti su didžiausiais muziejais ir jie gražiai pasako, kad jiems įdomu, bet to rezultato nėra. Ir tada tu galvoji – o kaip tokį projektą pademonstruoti užsienio bendruomenėse, užsienio muziejuose? Pasirodo, yra būdų, tik reikia sustatyti sistemą, šiek tiek pagalvoti, ką galima padaryti.
Mes, ko gero, matome taip, kad galbūt reikėtų išdirbti sėkmingą meninės patirties rodymo formatą. Kodėl toks formatas negali būti rodomas visame pasaulyje, jeigu mes sukuriame? Aš manau, kad yra aibė, daug įvairiausių galimybių, kaip mes galime plėsti savo verslą, ir jeigu kažkas užsiima tokiu menu, tai drąsiai labai rekomenduoju tai daryti, nes šiemet „Apple“ paskelbė, kad po dvejų, trejų, penkerių metų viskas atrodys kitaip. Man atrodo, kad bus visai kitaip ir tokie projektai kaip šis – bus įprastinis dalykas“, – svarsto jis.
Dar vienas iš verslininko uždavinių – išlaikyti produkto aktualumą ir neišsisemti, kad rinkai siūlomos patirtys būtų įdomios ir po kelerių metų. Nors L. Verpetinskas versle sukasi jau penkerius metus ir, atrodytų, patirties jam nestinga, jis vis dėlto mano kitaip. Jam kartais trūksta galimybių į savo veiklą pažiūrėti iš šono, patirčių, kuriomis gali pasidalinti didieji verslai bei patarimų, kurių neretai trūksta smulkiam ir vidutiniam verslui.
„Atėjau pasidaryti verslo procesų peržiūrą, pasidaryti higieną, nes 20 žmonių komanda kaip ir nėra visai maža, bet, manau, vis dar darau tam tikras klaidas. Norėčiau tiesiog sustyguoti, pasidaryti auditą. Ir, žinoma, burtis prie tos bendruomenės verslininkų, žmonių, kurie kuria, kurie nori kurti ir būti šalia tokių žmonių. Nežinau, ar čia yra mano vieno problema, kad mano visi draugai yra nuostabūs žmonės, bet turinčių daug verslų – nėra daug.
Ir, pavyzdžiui, susitikus kažką gatvėje, nelabai norėtųsi kažką papasakoti apie savo verslą, bet kai vyksta tokie renginiai, tu tiesiog gali esamomis problemomis ar laimėjimais dalintis su kolegomis. O problemos, man atrodo, daugmaž pas visus yra vienodos, tiesiog gal šiek tiek skiriasi, tai man atrodo, kad labai trūksta tokių bendruomenių, susibūrimų, kur tu galėtum apie tai kalbėti.
Pirmas susitikimas su mentoriumi jau davė apčiuopiamą rezultatą. Ir kol kas nenoriu daug sakyti, bet pasakysiu taip: man vėl sukėlė tą didžiulį verslo alkį. O verslininkui, jaunam žmogui, man atrodo, labai svarbu turėti tą alkį, norą plėstis, norą daryti toliau. Tai, manau, dabar tai yra didžiausias šios akademijos laimėjimas“, – sako jis.
Akademijoje jam jau teko mokytis apie lyderystę, o čia, kaip sako jis, verslininkas išsinešė ir labai svarbią pamoką: „Nesvarbu, kiek tu esi pasiekęs, jeigu tu nori būti lyderiu – tavo akys turi žibėti, tu turi tikėti idėja, tu turi būti tas žmogus, kuris neša tą vėliavą. Manau, man tai buvo esminis dalykas.“
Nebijo ir konkurentų
Rinkoje jau atsiranda ir konkurentų, kurie pristato panašaus tipo projektus, tačiau L. Verpetinskas sako konkurencijos nebijantis. Čia jis įžvelgia daugiau galimybių nei vietos pralaimėti.
„Jie mėgsta sakyti, kad mūsų sėkmės įkvėpti, jie sukūrė analogą. Aš labai džiaugiuosi, kad menininkai nebebijo tų virtualių erdvių ir mato tai, kaip perspektyvą. Aš manyčiau, kad mes gyvename tokioje mažoje rinkoje, kad vadinti konkurentais tuos, kurie sukūrė visai kitų autorių paveikslų pavidalu filmą, [nereikėtų – aut. past.].
Viskas yra labai gerai, aš tikrai sveikinu mūsų kolegas, aš sakyčiau netgi partnerius, nes mes dirbame prie to paties siekio – rodyti meną kitaip, rodyti meną įdomiai, ir šioje vietoje norėčiau palinkėti jiems sėkmės tą išlaikyti, kad tai būtų kokybiška, kad tai būtų įdomu. Atrodo, kad tradicinis lietuvis supyktų, pagalvotų, kad va, čia mus nukopijavo, bet o kodėl nepartneriauti, o kodėl neparodyti dviejų filmų? Galimybių yra pakankamai nemažai. Ir tas teisingas požiūris būtent ir lemia tolimesnę plėtrą“, – sako laidos „Proto industrija“ pašnekovas.
Ateitis taps panaši į futuristinius filmus
Laidos „Proto industrija“ kūrėjui Erikui Viršilai pastebėjus, kad virtualios realybės patirtyse trūksta rezoliucijos ir norėtųsi, kad vaizdas būtų ryškesnis ir tikroviškesnis, L. Verpetinskas aiškina, kad tik tiems žmonėms, kurie dirba su technologijomis, tai gali pasirodyti kliūtis. Jis mano, kad yra kur kas rimtesnių kliūčių, kurias ateityje reikės įveikti, kai tokių projektų atsiras daugiau.
„Įsivaizduok, jeigu tu eini į tokį muziejų ar tokią meninę vietą, kur tu užsidedi akinius toje registratūroje, kur nuskenuoji bilietus, ir tik žengdamas žingsnis po žingsnio matai, kad vis pradeda kažkas vykti: tu pradžioje matai paveikslą ant sienų, kur siena realiai yra visiškai tuščia. Tada vaikštai, užuodi kažką, vėjas pakyla ir galų gale ateini iki savo vietos, kur žiūri projektą, ir tu jau esi virtualiame pasaulyje. Tai man atrodo, kad ateityje taip ir atrodys muziejai, kad jie bus visiškai turbūt tušti, plikos sienos, bet su virtualios realybės akiniais, o tu matysi bet ką, ką tik tai nori.
Ir tu realiai sunkiai atpažinsi, ar tai yra realu, ar tai yra virtualu. Ir čia yra ateitis. Didžiausia yra problema, ką esu pats patyręs su akiniais, kad kai tu vaikštai, matai sienas, nežinau, kodėl smegenys taip mąsto, bet tu kartais pamiršti, kad tai yra virtualu ir kai nori atsiremti, tu pargriūni, nes šiaip sienų ten nėra. Tai čia yra problema – fiziniai daiktai apsaugo kartais žmones. Bet apskritai, visas pasaulis bus kaip futuristiniuose filmuose: tu užsidedi kontaktinius lęšius ar virtualiuosius akinius ir tau televizoriaus nebereikia, projektorių nebereikia, nieko nebereikia – tu pažiūri į sieną ir matai televizorių, išsitrauki kažkokį lyg telefoną, matai ekraną, suspaudai, viskas suveikia. Man atrodo, kad greitai pasaulis pasikeis, pasidarys kitoks – platesnis, gilesnis ir virtualesnis“, – pastebi L. Verpetinskas.
Yra ir dar viena problema – mūsų organizmai prie tokios realybės nėra prisitaikę, todėl VR akiniai kai kuriems gali kelti ir nemalonius pojūčius. Pavyzdžiui, atkreipia dėmesį E. Viršilas, kai kurie nuomonės formuotojai ir turinio kūrėjai ilgai naudodami naujuosius „Apple Vision“ VR akinius, pastebėjo, kad vestibiuliarinis aparatas sureaguoja neigiamai – žmones pradeda pykinti. Vis dėlto, L. Verpetinskas mano, kad ateityje šis klausimas turėtų išsispręsti VR naudai.
„Aš manau, kad žmonės bus adaptuoti. Tiesiog kaip raumenis galima išmankštinti, taip tą dalyką irgi. Galbūt žmonėms vyresniems, kurie turi tam tikrų sutrikimų, taip bus, bet jeigu vaikai nuo mažumės naudos ir užaugs su tuo, man atrodo, tiesiog tai bus įprastinis dalykas. Aš su tuo mitu labai dažnai dirbu, kad, tarkime, žmonės, kurie pirmą kartą pabando ir sako, kad man netinka, tai aš dažniausiai paklausiu: o ką jūs matėte? Kodėl jūs galvojate, kad jums netinka?
Dažniausiai žmonės bandydavo VR tada, kai jis tik atsirado amerikietiškuose kalneliuose, kur užsidedi, vaizdas juda, tave mėto, pykina, tai šiek tiek tas supratimas apie virtualią realybę yra prastas, nes jie lygina su tuo, bet jeigu tu pabandai tokį projektą kaip mūsų, kur nėra tokių pojūčių, tikrai žmonės gali jį žiūrėti“, – aiškina verslininkas.