Pasirodo, mergina iškrėtė tėvui tikrą pokštą. Namo kieme esančiame priestate, naudojamame kaip biliardinė, Karolina nusprendė įrengti arklides, atsivežė žirgų, vėliau įsigijo dar kelis ir pavertusi namo teritoriją mini žirgynu – išsikraustė.
„Tėtis nepyksta dėl to, kaip tik džiaugiasi. Kam jam dar viena ragana namie“, - nenustoja juoktis. Šiandien, būdama 21-erių, Karolina laiko penkis žirgus ir vos spėja suktis. Per mėnesį jai tenka pravesti apie šimtą treniruočių, todėl žirgyne ji praleidžia nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Šį pavasarį bambėti nustojo ir jos tėvas, pamatęs, kad apgaulė virto rimtu verslu.
Užgaida pasirodė pelninga
Nedideliame priestate jaukiai dega šviesa, iš tolo didele nosimi mojuoja Branto, retkarčiais žaismingai grybšteldamas broliui Bruno, priešais juos trypčioja Cocco ir širmis Rivelino. Karolina balnoja gražuolį Branto ir vedasi į lauką pasijodinėjimui, juos lydi didžiulis Berno zenenhundas Babu, Karolinos švelniai vadinamas mažyliu, ir vilkšunis Bravo.
Glostydama Branto, raitelė pasakoja, kad iš pradžių prisibijojo kurti verslą, neturėjo nei patirties, nei žinių, ypač gąsdino finansiniai dalykai: „Labai stabdžiau, nes nežinojau, kaip tą daryti, reikėjo daug ką išsiaiškinti. Tačiau taip buvo tol, kol nesusipažinau su savo vaikinu Laurynu. Jis paragino kurti verslą, padėjo išsiaškinti, kaip susitvarkyti su mokesčiais ir kitais finansais. Ir šiandien toje srityje jis labai padeda, man mažiausiai dėl to reikia sukti galvą.“
Nors iš šalies pasijodinėjimo žirgais verslas atrodo labai romantiškai, Karolina atkerta, kad tai nėra jau taip romantiška: reikia mėžti arklides, anksti keltis šerti žirgus, vesti treniruotes. Tiesa, jai labai padeda tėvas, iš pradžių nerimtai vertinęs dukros užsiėmimą.
„Jis keliasi šeštą ryto, pašeria arklius, išveda juos pasiganyti. Tada atvažiuoju aš, vėl juos pašeriu ir nuo pietų iki pat vėlaus vakaro turime treniruotes. Kai kurie sužinoję, ką darau, juokiasi, kad mėšle kapstausi su šakėmis ir botais, tačiau man tai nėra sunku, o kai atsirado pastovių jojikų – tai tapo ne darbu, o malonumu. Kartais tikrai labai tingisi, norisi filmą kokį pažiūrėti, bet sunkiausia būna, kol nepasibalnojame arklių ir nenueiname į aikštelę. Tada kvaksime, žvengiame kaip vištos susėdusios, smagu būna“, - vėl juokiasi.
Žirgyną įkūrė tiesiog tarp namų
Raitelė žirgynėlyje daugiausia sulaukia merginų, vaikinų ateina vos keli. Čia lankytojai gali ne tik mokytis jodinėtis, bet ir išjoti pramoginiam jojimui laukuose ar užsisakyti fotosesiją su žirgais. Atitinkamai, nuo norimos paslaugos skiriasi ir kaina, jei už treniruotę teks sumokėti apie 11-13 eurų, jojimas į laukus – dvigubai brangesnis malonumas, kainuojantis 22 eurus.
„Mūsų didžiausias minusas, kad neturime maniežo. Jojame kitapus gatvės, nedidelėje laisvoje teritorijoje, kaimynas mums leidžia. Apskritai, visai nesipiktina kaimynai, kad prisivežėme čia arklių, atvirkščiai, džiaugiasi, kaimynų vaikai ateina jų paglostyti. Nepatenkintiems tėvas sako: Vilniaus miestas yra už dviejų kilometrų, nepatinka gyvuliai, – važiuokite į miestą“, - šypsosi.
Karolina iš pradžių pati gana nerimtai vertino savo verslą, turėjo tik porą pastovių jojikų, tačiau šių metų balandį norinčiųjų pajodinėti skaičius staigiai išaugo: „Finansiškai man buvo šokas, nes iš pradžių skaičiuodavau, kad jei arkliai tą mėnesį patys save išsilaiko ir man nereikia papildomai iš savęs pridėti ar skolintis – viskas yra gerai. Tačiau nuo balandžio, žiūriu, kad turiu pinigų ir žemaituką Cocco jau nusipirkau iš savo mėnesinės algos“, - džiaugiasi.
Pirmiems dviem žirgams nusipirkti reikėjo paplušėti daugiau. Merginai teko metus dirbti drabužių parduotuvėje, kadangi vienas neapjotas arklys kainuoja apie 1000 eurų, o apjotas, ant kurio malonu jodinėti, mažiausiai 3000 eurų.
Jauną merginą kurti savo verslą pastūmėjo ir tai, kad po mokyklos įstojusi į universitetą ji labai greitai metė studijas, nes jos nepatiko.
„Tėvai tikrai nepriekaištavo, ko čia sėdžiu ir nieko nedarau, bet pati jaučiausi labai blogai, kad nesimokau, nedirbu, esu niekam nenaudinga“, - sako ji. Dabar mergina įstojo į norimas žemės ūkio studijas ir vos spėja suktis, tačiau jaučiasi laiminga, kad turi veiklos.
Karolina savo mylimus augintinius lepina obuoliais, morkomis, maitina traiškytom avižom, grūdais, sėlenom. Vien vieną žirgą išlaikyti, neskaičiuojant jos darbo, išnaudojamos elektros, vandens, gardo nuomos – reikia mažiausiai šimto eurų. Jei tektų nuomotis gardus pačiai, dar tektų išleisti apie 1000-1500 eurų per mėnesį.
Nuosavas verslas užgrūdino
Karolina džiaugiasi sulaukusi daug paramos iš savo draugo ir tėvo, jie mielai padeda jai versle, tačiau mergina juokiasi, kad verslas vis dėlto yra jos, o jie – jos darbuotojai. Jaunosios verslininkės planuose kėlimasis į kitą vietą, kur galėtų įrengti normalų žirgyną su dideliu maniežu ir netektų glaustis nuosavų namų rajone.
„Vis tiek nelabai patogu, aikštelė jojimo nedidelė, vietos nėra daug, o dar, kaip juokauju, visi ieško pinigų ant žemės ir kažko žiūri apačion, tai ir avarijų visokių įvyksta, susigrūda visi raiteliai kokiame kampe ir stovi. Reikia daugiau vietos, noriu kuo skubiau surasti patalpas, kuriose būtų angaras, kažkiek žemės nuomai, įsirengti gardus, pasidaryti maniežą“, - sako ji.
Mergina nesibaimina, kad tam reikės didelių investicijų, ji planuoja pasiimti paskolą, be to, jaučiasi turinti patirties: „Noriu turėti savo svajonių žirgyną ir manau viskas įmanoma, nes dabar realiai galėtume priimti dvigubai daugiau raitelių, o jei turėtume maniežą, tai iš viso kokius tris ar keturis kartus daugiau galėtų ateiti. Poreikis jodinėti tikrai yra.“
Karolina juokiasi, kad iš pradžių buvo labai miela trenerė, tačiau dabar pasidarė tikra ragana: „Dabar ir be balnakilpių liepiu pasijodinėti, kad sustiprėtų raumenys, pagerėtų sėdėsena, kankinu, tikrai, kankinu, kad užsiauginčiau gerus raitelius. Bet merginos mane labai džiugina, jau pačios gali risčiuoti, pasibalnoti žirgus, išsivesti į lauką, galiu net į vidurį treniruotės atvažiuoti. Kiekviena treniruotė man net nėra darbas, tiesiog gerai leidžiame laiką“, - šypsosi ji, glostydama didžiulę Branto nosį.
