Tris sūnus su vyru Marku auginanti moteris norinčius keisti profesiją, patikina, kad niekada nevėlu tai padaryti – tik reikia turėti ambicijų, užsispyrimo, nebijoti drąsiau žengti pirmą, antrą, trečią žingsnį ir turėti palaikymo komandą šalia. Pati Jurga kardinaliai pakeitė savo profesiją būdama beveik 40 – ies. Šiandien moteris turi savo vardo prekės ženklą, yra puikiai pažįstama juvelyrikos pasaulyje savo išskirtiniais kuriamais papuošalais, turi kelių meistrų komandą, puoselėja savo galeriją pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje, džiaugiasi begale ištikimų klientų. Jurgos nestebina prašymai pagaminti žiedą už keliasdešimt tūkstančių, o brangiausias jos gamintas žiedas užsakovui kainavo beveik triženklę sumą. Moteris tikra, kad kokybė, atsakomybė ir reputacija yra ta trijulė, be kurios juvelyrikoje pražūsi. Su Jurga kalbamės apie dvi profesijas: apie patirtį televizijoje ir atrastą meilę – juvelyriką.
Jurga, pradėkime nuo to, kaip atsiradote žurnalistikoje?
Labai norėjau studijuoti teisę, bet nepavyko. Žurnalistikos studijas pasirinkau, dirbdama „M-1” radijo stotyje. Atėjusi dirbti administratore, labai greitai pakilau karjeros laiptais iki žinių redaktorės. Tuomet užsinorėjau tapti labai gera žurnaliste, įstojau į universitetą. Tuomet buvo laikai, kai kūrėsi komercinės televizijos, labai daug žurnalistų reikėjo, visi gerai besimokantys pradėjo dirbti dar besimokydami pirmame kurse. Pati buvau visiškai idėjinė žurnalistė, norėjosi pakeisti pasaulį, padaryti daug gerų, išties reikšmingų dalykų. Atsimenu, kaip „versdavau“ iš postų ministrus, ieškojau teisybės, nuoširdžiai gindavau paprastų žmonių teises. Tikrai mačiau prasmę savo darbe. Žurnalistika – sunki profesija, ypatingai, dirbant televizijoje. Čia negali sirgti, negali nepadaryti laidos, vyrauja nuolatinė įtampa dėl reitingų, nežinia dėl to, ar kitą sezoną turėsi darbą ir daug kitų dalykų. Bet aš niekada nesigailėjau, dirbusi šį darbą.
Kas buvo pačiai autoritetas profesine prasme?
Be jokios abejonės, pirmiausiai tai – Hubertas Grušnys, mano pirmasis vadovas. Kiek pas jį drąsos, polėkio, kiek tikėjimo žmonėmis, kad jie gali, jų gebėjimais. Jis buvo ir griežtas vadovas, ir empatiškas žmogus, ir nuostabus draugas. Arūnas Valinskas, be abejo, darė įtaką. Taip pat Edita Mildažytė, viena pirmųjų televizijos žvaigždžių – moterų. Iš esmės, visos stiprios asmenybės man imponavo. Lygiavomės į juos. Nors ir mūsų kursas buvo stiprus, jame buvo ir Edmundas Jakilaitis, ir Audrė ir Gintaras Kudabos, mes jau ir patys ne mažai diktavome. Tuomet, kai studijavome, buvo autorinių laidų, tiriamosios žurnalistikos gimimas. Laikraštis „Lietuvos rytas“ buvo įtakingas. „Dviračio žinios“, kurių kas vakarą laukdavome, kokia kūrybinga komanda tai buvo. Tai buvo laikai, kurie žurnalistams buvo labai sėkmingi. Išties tai buvo žvaigždžių laikai, tik imk, daryk, pilna medžiagos, temų. Tuo metu buvo nemažai gerų, ryškių žurnalistų, inspiruodavome vieni kitus, būdavo ir ginčų, visko buvo. Tais laikais žurnalistika buvo maksimaliai atsakinga, o darbas buvo visiškas prioritetas.
Ties kuriais projektais buvo įdomiausia ar sudėtingiausia dirbti?
Nelengva buvo ta pati pradžia, dirbau ties laida „Valanda su Rūta“, kurią kūrėme kartu su kolege Rūta Mikelkevičiūte 3 sezonus, buvau vyriausia redaktore, montažo režisiere. Buvo iššūkių nemažai. Įdomu buvo dirbti ir pas Kudabas „Srovėse“, taip pat LRT žiniose, kuomet jų vadovė buvo Rita Miliūtė. Šie žmonės išmokė atsakomybės, informacijos tikrinimo, iš esmės kokybiško darbo ir atsidavimo jam. Man buvo dvidešimt keli metai, kaip dabar atsimenu, kaip mes tuometinę Vyriausybę šturmuodavome (juokiasi, aut. pastaba). Ilgiausiai dirbau redaktore pokalbių laidoje, kurią vedė Nomeda Marčėnaitė. Nėra lengva išbūti reitingų aukštumoje 8 – erius metus. Mums pavyko.
Iš esmės, iš televizijos perėmiau tą darbo principą, kad turi maksimaliai padaryti čia ir dabar, kad rytoj gali būti per vėlu. Iš kitos pusės, turi ir pailsėti, nes darbas pervargus gali atnešti labai ne kokius rezultatus. Tai kai dirbi, tai dirbi, kai ilsiesi – tikrai ilsiesi.
Ar būdavo problematiškų pašnekovų laidose?
Tai buvo, žinoma. Taip atsitinka, kai žmonės yra labai susireikšminę. Bet tuo metu žiūrėdavau per tą prizmę, kad gal nuotaikos žmogui tądien nebuvo. Bet iš esmės man yra viskas, kai žmonės paveda, kurie sako: taip, ateisiu, sudalyvausiu ir neateina. Ir tai sužinai, kai jau prasideda filmavimas. Vienas garsiausių šalies dizainerių buvo numeris vienas, kai sakydavo, jau sėdu, važiuoju taksi ir niekaip neprivažiuoja, taip buvo ne vieną kartą. Nėra paprasta kurti laidas su žmonėmis, kurie nėra mums įprastuose atsakomybės rėmuose. Tai yra problema visai komandai, nes reikia tuojau pat galvoti, kuo pakeisti tą žmogų, viską pergalvoti. Aišku, vienaip ar kitaip tai išsispręsdavo, bet bendrai apėmus, tai buvo didžiulis stresas.
Kur slypėjo pačios redaguojamų laidų populiarumas, kiek čia pačios darbo, kiek nugali, tarkime, vedėjo charizma?
Viskas priklauso nuo komandos, arba ji susilipdo, arba ne. Vedėjas be komandos yra niekas, kaip ir komanda be vedėjo. Tai arba tai sutampa, arba ne. Arba visi ruošiasi laidai, arba ne. Būna su ta pačia komanda, tik pasikeitus vedėjams, darai projektus, bet va nepavažiuoja ir viskas, nors anksčiau aukščiausiuose reitinguose buvai kelis metus. Būna nesutampa požiūriai, skirtingai darbą įsivaizduojame, neretai būna vedėjai galvoja, kokie jie štai bus populiarūs, uždirbs daug pinigų ir panašiai. Bet jeigu nori rezultato reikia ir daug dirbti, ir turėti charizmą, ir empatijos, daug visko reikia. Tai „žvaigždžių liga“ atsiranda, daug visokių niuansų būna. Darbas turi būti prioritetas. Baisiausia būdavo, kad esi atsakingas už projektą, laidavęs už vedėją ir matai, kad viskas griūna, ir praktiškai nieko negali padaryti. Matai, kad baigsis blogai, ir tai yra tik laiko klausimas. Už TV laidos vedėjo stovi didžiulė komanda, kurios darbas priklauso nuo rezultatų. Su Nomeda, kuria išdirbome ilgiausiai, tikrai nebuvo problemų, ji buvo visiškai profesionali, atsakinga, pareiginga, labai kūrybinga, buvo tikrai lengva ir smagu su ja dirbti.
Kokia buvote vadovė? Labai griežta?
Reikėjo būti ir griežtai, o kaip kitaip, kai tokia atsakomybė. Bet jei imant apskritai, tai vadovas, manau, iš esmės turi būti ne tik labai stipri, empatiška asmenybė, bet ramstis ir pagalba, kai reikia. Turi būti ir draugas, ir vadovas, turėti žmogiškumo, matyti, ar darbuotojas perdegęs, ar turi asmeninių problemų, ar motyvuotas, jie ne, kuo gali padėti. Vadovas nėra tik apie vadovavimą, seniai baigėsi tie laikai. Bet kartu su manimi negali dirbti žmonės, kurie žiūri į darbą neatsakingai iki šiol. Esu visiškai rezultato žmogus. Darbas turi būti pabaigtas ne bet kaip, o kokybiškai. Nėra lengva surinkti gerą komandą, kurioje sutampa moralinės vertybės, bei jei pavyksta, tada jau gali viską.
Kaip visame šiame žurnalistikos katile atsirado juvelyrika?
Iš televizinės pusės jutau, kad profesinės lubos čia jau pasiektos. Buvome TOP'uose, tuo pačiu televizija pradėjo stipriai keistis, vis labiau dingo „žmogus“, vis svarbesni tapo reitingai, išnaudojimo atsirado vis daugiau. Tai man nebetiko, be to viską žinojau nuo iki, o norėjau eiti į priekį. Atsimenu, visai neplanuotai nuėjau į juvelyrikos kursus, kurie vyko vakarais visa šalia mano namų. Kas mane pritrenkė pirmiausiai, tai – juvelyrikos išliekamoji vertė. Po darbo televizijoje tai buvo didžiulis atradimas, nes na kas tai yra televizijos laidos – tai yra tuometinis produktas, padarei, parodei ir viskas pamiršta, nors ir dirba daugybė žmonių, jaudinasi, pergyvena. O juvelyrika visai kas kita – sukuri dirbinį, kuris dėvimas daug metų, perduodamas iš kartos į kartą. Be abejo, estetinė visa to pusė taip pat man darė įspūdį, ji man darbe labai svarbi.
Kiek truko pats perėjimas iš televizijos į juvelyriką?
Apie 6 mėnesius. Iš pradžių buvo labai baisu. Nors, kai jau nėriau į juvelyriką, mane kvietė mažiausiai trys projektai būti redaktore, visiems atsakiau neigiamai, tada kvietė kaip konsultantę, irgi sakiau – ne. Buvau tvirtai apsisprendusi negrįžti. Aišku, buvo visiška nežinia, nes iš tau puikiai pažįstamos srities, pakankamai didelių pajamų pereini į nulį. Realiai pradedi gyvenimą iš naujo, ateini į sritį, kurioje esi visiškai niekas, niekam nesi įdomus. Televizijoje turėjau vardą, reputaciją, žinojo, ką galiu, kaip dirbu, o čia likau viena pati prie stalo, dirbtuvėse, kurias įsirengiau namuose.
Kiek keitėsi emocinė pačios būklė, kai iš tokio stresinio darbo perėjote į ramią sritį?
Sąlyginai ramią, nes jei būčiau viena prie to stalo likusi dirbti, tai gal ir būtų ramiau, bet čia ne apie mane (juokiasi, aut. pastaba). Prisidariau sau streso ir vėl, ir atsakomybės čia labai daug, šiandien yra keliolika darbuotojų, už juos esu atsakinga taip pat. O kur dar svarbiausi – klientai! Reikia suprasti juvelyro atsakomybę: ateina, pavyzdžiui, žmogus užsisakyti žiedą už keliasdešimt tūkstančių eurų. Suklydimas čia negalimas. Būna ir perdarai, nes žiūri į sukurtą papuošalą, ir jis tau negražus. Ir žinai, kad bus nesąžininga prieš klientą, nes greičiausiai ir klientui jis irgi nepatiks. Jau nekalbu apie brangakmenio skilimą. Tai yra brangus verslas. Kiekvienas suklydimas kainuoja velniškai daug.
Man labai svarbi ir darbuotojų savijauta, siekiu, kad jie gerai jaustųsi, gamindami tokius brangius papuošalus. Bet ką pastebėjau, tai, kad nepaisant visko, šiandien mažiau taikausi, sau galiu leisti daugiau. Jeigu matau, kad su klientu nesutampa požiūriai, kai į mane žiūri kaip į tarną, kad štai moku pinigus, o tu dabar aplink mane šokinėk, tai taip nebus. Atsisakau gaminti, nes bus ir daugiau problemų, ir streso, apie pagarbą sau ar mano meistrams net nekalbu. Taip pat nenoriu demotyvuoti savo darbuotojų. Tai šiandien aš galiu sau leisti tą prabangą pasirinkti. Dar kitas dalykas, aš geriau padarysiu vieną papuošalą, bet gerą, nei penkis paprastesnius.
Kas labiausiai palaikė pereinamuoju laikotarpiu?
Vienareikšmiškai – vyras Markas. Mano tėvai išliko neutralūs, nors mama labai bijojo ir tikrai abejojo, ar man nepavyks, nes jai atrodė, kad pilnos parduotuvės juvelyrikos, dvejojo, kas pirks mano papuošalus, plius nesu baigusi Dailės akademijos. Prašė pagalvoti, kad galbūt nereikia blaškytis ir dirbti, ką moki. Bet aš tikėjau savimi. Kaip ir mano vyras tikėjo, turbūt dar labiau. Jis pirkdavo man auksą, ir sakydavo: „tu tik kurk, tik mokykis, aš pabūsiu su vaikais, pasirūpinsiu namais“. Jis yra tas žmogus, kurio dėka tapau juvelyre. Esu tikra, kad kai tavęs nepalaiko artimiausi žmonės, realiai neįmanoma arba labai sunku pasiekti savo profesinių ambicijų, nesvarbu, kada ir kokios jos atsiranda.
Koks buvo pats pirmasis kurtas papuošalas?
Pirmasis mano kurtas papuošalas – sidabrinis žiedas su rožiniu kvarcu, kurį pagaminau per mokymus. Guli jis stalčiuje. Niekam nepardaviau, neatidaviau. Stilistika ir šiandien panaši į mano dabartinę. Atsimenu, kaip mokymuose vis nekantraudavau eiti greičiau pirmyn. Su auksu pakankamai greitai pradėjau dirbti. Nenorėjau su sidabru dirbti, man nebuvo dvidešimt metų – norėjau kuo greičiau pereiti į aukštesnį lygį. Pati ieškojau savo stiliaus gan nemažai laiko, bet mano braižas vis tiek nugalėdavo, kad ir kiek žiūrėdavau į kitų juvelyrų darbus. Dabar jau nebežiūriu. Iš esmės, reikia suprasti, kad juvelyrikoje viskas vyksta lėtai, aišku, yra naujos technologijos, kai jau kiek greičiau judama. Kaip pavyzdys, viduramžiais žmonės mokėsi dešimt metų, kad būtų pameistriais.
Kokiai moteriai kuriate papuošalus?
Esu moteris, ir, manau, tai yra didžiulis pliusas juvelyrikoje. Kurdama papuošalus visada atsižvelgiu į tai, ką moteris veikia, koks jos charakteris, kaip ji rengiasi, koks jos gyvenimo būdas, kur ji nešios tą papuošalą, kalbuosi, stengiuosi susidraugauti, bet tai ir savaime gaunasi. Mano papuošalai nėra klasikiniai, kur vyrauja baltas auksas ir deimantas, – mėgstu spalvotus brangakmenius. Nors mano juvelyrika brangi, ji nešiojama kasdien, kas yra praktiška, kartu elegantiška. Kad būtų gražu, bet kad negulėtų stalčiuje. Klientės ateina tos, kurios ieško kažko įdomiau, išskirtino, kartu neiššaukiančio, subtilaus. Kuriu tokiai moteriai, kokia pati esu: žinančiai, ko nori gyvenime moteriai, drąsiai, subrendusiai, realizavusiai save.
Šiandien galerijos vitrinoje yra 90 proc. žiedų yra mano dydžio. Labai retai ateina moteris, kuri atrodo kardinaliai kitaip nei aš. Visos jos neaukštos, smulkaus sudėjimo, piršto dydis toks pats, mes visos panašios. Tarp mano klienčių yra daug tokių, kurios pačios save išsilaiko, yra kurios neturi vyrų, kurios laisvai gali sau leisti nupirkti norimą papuošalą, yra karjeristės, verslininkės, tiesiog ateina, pamato, nusiperka arba užsisako. Tokioms moterims nereikia kažko prašinėti, su kažkuo derintis.
Per visą mano juvelyrės karjerą, buvo tik viena moteris, kuri atėjusi manęs paprašė: „Padarykite tokius auskarus, kad visos draugės pavydėtų“. Aš į ją žiūrėjau ir man taip keista buvo. Galvojau, prie ko čia tos draugės, apie ką mes čia kalbame? Aišku, aš jai nepasakiau, ką manau, bet tikrai nuoširdžiai pagalvojau, kas čia per toks noras. Tai nėra mano klientė. Mano klientės domisi, jos gyvena ne kitų gyvenimus, o savo.
Yra moterų, kurios turi keliolika ir net keliasdešimt mano kurtų papuošalų. Tai yra toks nuostabus įvertinimas! Ateina ir nemažai tokių, kurios klausia, ar į kelionę išvykti, ar žiedą nusipirkti? Visuomet patariu keliauti, patirti įspūdžių, pasimėgauti gyvenimu, nes žiedą visada spės įsigyti. Tada atsako, kad gerai, bet sugrįžta ir sako, kad dar geriau mėgautis gyvenimu – kelionėje dėvint naują papuošalą. Taip ir dirbame tada (šypsosi, aut. pastaba).
Turite mėgstamą akmenį?
O taip, tai – smaragdai! Dievinu juos ir dėvėti, ir su jais dirbti. Klientai, kurie ieško kokybiškų smaragdų ir jų papuošaluose, žino apie mane. Manau, kad labai svarbu būti geriausiam tame, ką moki geriausiai. Atrasti save siauresnėje srityje ir dirbti tame profesionaliai, manau, yra labai pasiteisinantis dalykas, nei kad būti visur, bet tuo pačiu niekur, ir nieko neišsiskirti. Man pačiai taip pat patinka ir perlai. Aišku, ir deimantai, kur be jų (juokiasi, aut. pastaba).
Kiek savo papuošalų pati dėvite?
Mėgstu dėvėti savo papuošalus, nors ir neturiu jų tiek daug: turiu penkis žiedus ir penkias poras auskarų, iš kurių mylimiausi yra jūriniai perlai. Visada už tai, kad geriau mažiau, bet kokybiškiau.
Per kiek laiko pagaminamas žiedas?
Esame per naktį padarę sužadėtuvių žiedą, nes klientas paskambino ir pasakė, kad ryt išskrenda, ir būtinai reikia. Yra žiedų, kur gaminame ir keturis mėnesius. Būna, kad užtrunkame su norimo brangakmenio paieška, ne visada lengva surasti, kad atitiktų kainą, kokybę, dydį. Kartą 4 karatų smaragdo ieškojau keturis mėnesius. Nelengva buvo rasti gerą ir kainuojantį iki 100 tūkstančių eurų.
Kaip juvelyrikoje su konkurencija?
Su juvelyrais labai paprastai: arba patinka jo stilius ir darbai, arba ne. Nelabai ir konkuruojame. Man pačiai norisi ne konkurentais, o kolegomis su kitais juvelyrais būti. Aktualiau, kaip su savo klientu bendrauti, kad jis išliktų su tavimi. Kaip ir ką daryti, kokį ryšį palaikyti, čia be galo svarbu reputacija, pasitikėjimas. Aš pilnai atsakau už brangakmenių kokybę, juos perku tik patikimose vietose, iš prestižinių kompanijų, su oficialiais akmens dokumentais. Gali vieną kartą apgauti žmogų, na du, bet tuo viskas ir baigsis. Ir baigsis liūdnai. Ir išvis nesuprantu, kaip galima apgaudinėti, čia visų pirma. Aš į darbą žiūriu preciziškai, kokybė ir geras rezultatas – svarbiausia. Juk prabangi juvelyrika – net tik grožis, bet ir investicija bei tam tikro statuso ženklas. Mano klientai vertina, kad tai nėra masinė gamyba. Galvoju, kad ir liksiu manufaktūra, niekad netapsiu gamykla. Šiandien tokie esame – darome keliasdešimt papuošalų per mėnesį, kiekvienas papuošalas yra išdirbtas iki maksimumo. Nors sekasi puikiai, norime išsiplėsti į užsienio rinkas. Įdomu, kaip jose sektųsi. Kaip tik ieškome žmogaus į komandą.
Jeigu atsuktumėte laiką atgal, ar būtumėte iškart pasirinkusi šią profesiją ir juvelyrės kelią?
Turbūt ne, nes žurnalistika buvo išties labai reikšminga ir įdomi profesija, bet ko gaila, tai, kad juvelyrikos neatradau bent dešimt metų anksčiau.
Turite tris sūnus. Yra norinčių perimti verslą?
Tautvydas, vyriausias sūnus, 26 – erių metų, dirba IT sektoriuje. Tai kaip ir nelabai šiandien dienai. Šešiolikmetis Aleksandras dirba su manimi, padeda ties reklamomis, labai motyvuotas vaikinas, žinoma, moku jam už darbą, jam tai puikiai sekasi. O mažiausiam dvylikamečiui Dominykui vis sakau, kad „viskas, sūnau, teks tau viską perimti“ (juokiasi, aut. pastaba). Tikrai pastebiu, kad juvelyrikoje yra daug kompanijų, kur yra šeimos verslai. Kol kas man tuo nekvepia, bet mus marčios, bus anūkai, galbūt ir sūnūs susidomės. Labai, aišku, to norėčiau, bet jie patys pirmiausiai turi to norėti (šypsosi, aut. pastaba).
