Pirmiausia jai teko išgyventi vaikišką svajonę tapti rašytoja, vėliau – patirti lietuvių kalbos mokytojos palaikymo nebuvimą. Tada jos laukė mokytojos kėdė, kuri, nepaisant mylėtų mokinių, nebuvo miela ir atnešė daug sunkių valandų.

Tačiau Auksė nebuvo iš tų, kurie gali nerašyti. Prieš keturiasdešimtmetį moteris pajuto, kad tiesiog nebegali tverti ne savo kailyje. Ir tapo sėkminga rašytoja.

– Aukse, papasakokite, kur užaugote. Kokia buvo jūsų vaikystė, gimtojo miesto gatvės ir šeima?

– Užaugau Patašinės kaime, netoli Marijampolės. Vaikystėje buvo daug laisvės, erdvės, daug bendraamžių žaidimo draugų. Mūsų kaimą supo vaismedžių sodai, didžiuliai plotai obelų, kriaušių, atskirtų liepų eilėmis. Tai buvo mano žaidimo aikštelė – išlaipiojau visus medžius, valgiau neprinokusius obuolius. Galima sakyti, buvau laukinis vaikas, laisvai lakstantis basomis, kur tik norisi. Įdomus faktas, kad vieną iš tų sodų juosė Marijonų vienuolyno tvora – betoniniai stulpeliai su įspaustais kryžiais. Tai taip pat žadino vaizduotę.

– Kuo norėjote būti užaugusi ir kaip tos svajonės kito bėgant laikui?

– Paauglystėje, kaip tikriausiai, daugelis, rašiau dienoraštį. Ten ir užrašiau slapčiausią svajonę – tapti rašytoja. Nuo pradinių klasių būdama knygų žiurke ir intraverte, nieko geresnio negalėjau įsivaizduoti. Puikiai rašiau rašinius, kūriau eiles.

Kartą išdrįsau savo kūrybą parodyti lietuvių kalbos mokytojai, tačiau paskatinimo nesulaukiau. Padariau išvadą, kad kūryba liks tik slaptas mano malonumas. Baigiau mokyklą 1995 m., tais laikais mintis apie pragyvenimą iš rašymo atrodė visiškai nereali.

Vietoje išsvajotos lituanistikos įstojau į Marijampolės aukštesniąją pedagogikos mokyklą studijuoti anglų kalbą. Universitetinėms studijoms sutrukdė finansinės (ne)galimybės. Tapusi anglų kalbos mokytoja įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą studijuoti lietuvių kalbą.

Tada supratau, koks didelis skirtumas yra, kai studijuoji savo išsvajotą dalyką – lituanistikoje jaučiau euforiją, nesutrukdė nei darbas, nei studijuojant gimę vaikai. Tačiau darbas, studijos ir šeima nepaliko laiko net pagalvoti apie kūrybą.

O jei pagalvodavau, visada prisimindavau posakį: „Jei gali nerašyti, nerašyk“. Esu tikra, kad tas, kuris jį sugalvojo, turi asmeninį kambarį pragare, nes nužudė ne vieną negimusį kūrinį.

– Ar anuomet aplink buvo daug stereotipų apie rimtą ir nerimtą profesiją, gerą ir mažiau gerą darbą? Kokią įtaką jie jums darė?

– Manau, kad tie stereotipai niekur nedingo, ir dabar mokykloje yra „rimti“ ir „nerimti“ mokomieji dalykai, tas pats šleifas driekiasi renkantis studijas ir profesiją. Netgi turime „rimtas“ ir „nerimtas“ knygas, knygų žanrus.

Rašytojas, be abejo, yra visiškai „nerimta“ profesija. Būdama mokinė nedrįsau apie ją galvoti rimtai, juo labiau tokioms svajonėms negaišau laiko būdama suaugusi.

– Tapote mokytoja. Iš reikalo ar iš pašaukimo?

– Visada atvirai sakiau – net būdama vaikas, kai žaisdavome mokyklą, niekada nenorėjau tapti mokytoja. Vis dėlto, mokytojaujant buvo smagių dalykų.

Man patinka mokytis kalbų, tyrinėti žodžių reikšmes, kilmę ir reikšmių atspalvius, todėl patiko ir mokyti kalbos. Taip pat buvo smagu dirbti su paaugliais. Visiškai nuoširdžiai, bendrauti su jaunais žmonėmis yra kur kas smagiau nei su suaugusiais kolegomis, administracija, švietimo skyrių atstovais ar mokinių tėvais.

– Papasakokite plačiau, kaip jums sekėsi mokytojauti?

– Netikiu švietimo sistema tokia, kokia ji yra dabar. Kai galvoji, kad viskas vyksta ne taip, absurdiškai, pavyzdžiui, nežmoniškas viso ugdymo sukoncentravimas tik į abitūros egzaminus, beveik negalvojant, kas bus po to. Kuo toliau, tuo labiau užplūsdavo mintys, kad nenoriu būti kreivos veidrodžių karalystės dalimi.

Dar vienas darbo aspektas buvo mobingas, kuris profesinį gyvenimą dažnai darė sunkiai pakeliamu. Kita vertus, tai mane užgrūdino ir dabartinės veiklos iššūkiai ar skaitytojų kritika neatrodo tokie baisūs.

– Ar šalia visada buvo garsi mintis, kad kažko trūksta? O gal įvyko tariamas susitaikymas?

– Pradėjusi dirbti mokykloje pasakiau sau, kad tai ne mano kelias, tai laikina, o aš palauksiu palankios galimybės pakeisti darbą.

Laukiau dvidešimt metų! Artėjant keturiadešimtmečiui supratau, kad progos iš dangaus nekrenta, reikia jas susikurti pačiam. O ir kaip galėjo pasitaikyti palanki galimybė, jeigu mano svajonė buvo tapti pačiai sau bose?

– Papasakokite, kaip atsirado mintys apie leidybą ir rašymą. Ir kaip reikėjo išdrįsti iki to ateiti.

– Vienu metu gyniausi užsienio kalbų mokymo magistro laipsnį, gimnazijoje kėliausi kvalifikaciją, tapau mokytoja metodininke, namie buvo du maži vaikai. Miegodavau po kelias valandas, savijauta buvo vis blogesnė.

Vieną tamsų lapkričio rytą ruošdamasi į darbą dirstelėjau į vietinį laikraštį. Ten pamačiau poezijos konkurso skelbimą ir jis man buvo kaip ženklas. Parašiau eilėraštį, išsiunčiau. Mane pakvietė prisijungti prie vietinės poetų draugijos „Sietynas“. Taip aš pradėjau vėl kurti.

Jaučiausi, lyg ilgą laiką būčiau keliavusi dykuma ir staiga suradusi gaivų šaltinį. Tikriausiai, mano siela buvo taip ištroškusi.

Galiausiai supratau, kad nerašymas, ignoruojama kūryba yra kaip akmenėlis bate – paeiti galiu, bet nepatogu, net skausminga.

– Ar pamenate tą dieną, kai apsisprendėte mesti darbą ir padarėte ryškų žingsnį?

– Buvau motinystės atostogose su trečiu sūnumi, kai nusprendžiau, jog pagaliau atėjo laikas pabandyti parašyti romaną. Parašiau jį su dideliu užsidegimu, dar neužbaigusi gavau leidyklos pasiūlymą ir knyga atsidūrė knygynų lentynose.

Nieko nežinojau apie rašytojiško gyvenimo niuansus, nedalyvavau socialiniuose tinkluose. Visai atsitiktinai pamačiau, kad mano romanas – perkamiausių grožinių knygų TOP 1!

Pradėjau rašyti antrą romaną, grįžau į gimnaziją. Ir jau rugsėjo mėnesį supratau, kad mokytojavimo, darbo toje pačioje darbovietėje, kurioje per dvidešimt metų mažai kas pasikeitė, išskyrus tai, kad darbuotojai paseno dvidešimtmečiu, daugiau neištversiu. Tačiau mesti viską, dėl ko iki tol dirbau, buvo labai baisu.

Todėl kreipiausi į psichologą, kad padėtų man žengti šį žingsnį. Esu įsitikinusi, kad susidūrus su sunkia situacija, reikia nesidrovėti kreiptis pagalbos. Tačiau su tuo psichologu dar gerai pasiginčijau, kad mano svajonė – nerimta.

– Ar artimieji, aplinka jus palaikė? O gal sukiojo prie smilkinio?


– Mano vyras palaikė mane kiekviename žingsnyje. Mes daug kalbamės, išsipasakojame savo jausmus, poreikius, svajones, todėl lengva vienam kitą suprasti. Be jo palaikymo tai būtų šimtus kartų sunkiau.

Tėvams, seserims, pasakiau tik apie priimtą sprendimą. Daug kas žiūrėjo su abejone, traukiojo pečiais, kartojo, kad tai nerimta, kita vertus, stebėjo su smalsumu, kas bus toliau.

– Papasakokite apie pirmąsias dienas ar mėnesius su naujuoju, leidėjos ir rašytojos amplua. Kaip jums sekėsi?

– Prisimenu, kaip apsisprendžiau palikti mokytojos darbą ir imtis rašymo. Tą naktį prabudau nuo besidaužančios širdies ir minties: „Pradėti viską nuo nulio? O dievai, kiek darbo laukia!”

Tačiau dieną ėmiausi veiklos žingsnis po žingsnio. Žinojau, kad kelio atgal tiesiog nėra. Buvo daug iššūkių, mokymosi, klaidų, bandymų, pasisekimų ir nesėkmių. Tai, kad galiu dirbti bet kur – namuose, lėktuvuose ar paplūdimiuose, yra ir pliusas ir minusas, tačiau jau mokytojaudama buvau pripratusi, kad darbo diena niekada nesibaigia.

Tai, kad sprendimus turiu priimti pati, taip pat suteikia daugiau atsakomybės, bet ir daugiau pasitenkinimo. Susidūrusi su tokiu nauju iššūkiu pasijutau vėl gyva ir jauna. Vėl noriu šypsotis ir kiekvieną dieną vis labiau tikiu savo jėgomis ir galimybėmis.

– Kaip manote, kodėl taip ilgai iki to ėjote?

– Uždariusi mokyklos duris jaučiau neviltį dėl to, kad tiek daug metų ėjau ne tuo keliu. Tačiau kuo ilgiau užsiimu nauja veikla, tuo labiau suprantu, kad toks buvo mano kelias į tai, ką darau dabar. Mokytojaudama psichologiškai užsigrūdinau, išmokau dirbti su auditorija (tai labai padeda per knygų pristatymus), įpratau bendrauti su įvairiausiais žmonėmis. Anglų ir lietuvių kalbų studijos ir šimtai ištaisytų rašinių mano pačios rašymą daro geresniu. Todėl galima sakyti, kad taip ilgai iki to ėjau todėl, kad anksčiau tam nebuvau pasiruošusi.

– Papasakokite apie savo veiklą plačiau. Kokias knygas leidžiate? Gal galėtumėte išskirti porą, kuriomis itin didžiuojatės?

– Aš rašau laisvalaikio, meilės romanus, kuriuose įpinu psichologijos, saviugdos, istorijos, mitologijos. Ypač skaitytojai mėgsta mano knygas apie raganas „Būti (su) ragana“, „Tapk ragana (jei nori)“, istorinį romaną apie XIII amžiaus Lietuvą „Regėtoja“. Šiuo romanu ypač didžiuojuosi. Tai vienas pirmųjų lietuviškų istorinių meilės romanų, jame yra tikrų istorinių asmenybių ir senovės baltų mitologija paremta mistika.

Esu įkūrusi leidyklą Lietuvių laisvalaikio literatūros lyga (LLLL) ir joje leidžiamos mano ir kitų autorių knygos.

Taip pat daug pastangų dedu suburti lietuvių rašytojus, rašančius populiariąją literatūrą. Su rašytoja Ilona Madelaine ir kitomis įkūrėme Meilės Romanų Mylėtojų (MRM) klubą, kur nuolat vyksta rašymo projektai. Pavyzdžiui, pernai prieš Kalėdas vyko projektas „Imbierinė širdelė“, kuriame dalyvavo net 17 autorių. Keletas iš tų istorijų netrukus pasieks skaitytojus knygų pavidalu, tarp jų ir mano kurta kalėdinė meilės istorija „Meilė devyniaragė“. Šiuo metu MRM klube vyksta šiurpnakčio rašymo projektas Meilė ir Monstrai.

– Kas jums sudėtingiausia leidybos versle?

– Man tiek daug reikia išmokti, kad suspėčiau su kasdien kintančiais verslo iššūkiais, rinkos reikalavimais. Tai visiškai kitas pasaulis, nei darbas mokykloje. Sudėtinga būti ir leidėja, ir rašytoja, kiekvienas šių užsiėmimų jau yra atskira profesija. Laimei, man patinka mokytis, nebijau klysti, nes klaidos taip pat augina.

– Ką reiškia jūsų rašytojos slapyvardis – Lavisa Spell?

– Lavisa Spell – tai „love is a spell“ (meilė yra kerai) – mano gyvenimo kredo. Meilė yra tas magiškas priedas, kurio reikia, kad bet kokia veikla būtų sėkminga.

– Ar profesine prasme dabar jaučiatės išsipildžiusi? Laiminga?

– Pakeisti profesiją buvo vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų. Nauja veikla yra kupina iššūkių, tačiau aš jaučiuosi laiminga ir kupina energijos.