„Genutės namų valda Vilijampolėje prieš daugiau nei du dešimtmečius Dominykui skambėdavo kaip pasakų kraštas, tarsi dabar girdimi fancy Londono rajonai ar Niujorko kvartalai. Vilijampolė Dominykui, augusiam Panevėžyje, buvo tolimiausias ir prabangiausias užsienis. Tetos Genutės 94-aisiais atidaryta krautuvėlė „Vyšnelė“ buvo tarsi vartai į vakarų pasaulį – importiniai saldumynai ir mėgstamiausios kramtomos gumos LOVE IS dėžutės atmintyje įstrigę kaip prabangaus gyvenimo įrodymai. Parduotuvė buvo pastatyta tetos Genutės šeimos namo pašonėje, o į tuos namus Dominykas su savo baba atvažiuodavo raudonu „Ikarus“ autobusu iš Panevėžio. Babos jau seniai nebėr, o Genutė vis dar gyvena ten pat ir siaučia feisbuke. Dominykas ištaiso savo atminčiai egzaminą ir po 27 metų nukeliauja į pasimatymą su teta Genute patyrinėti atminties detalių, paklausti, kada užsidarė „Vyšnelė“ ir ar tiesa, kad Genutė turi kriminalinę praeitį“, – intriguojančiai pristatomas žiūrovų laukiantis muzikinis pasakojimas.
– Dominykai, įdomu, koks formatas yra muzikinis pasakojimas, kaip jis vyksta – būsite ir pasakosite istoriją pats vienas?
– Paprastai tariant, muzikinis pasakojimas yra toks, kuriame pasakotojui muzikantas padeda kurti atmosferą savo muzika. Tad jį atliksiu ne vienas – kartu bus mano kolega, gitaristas, muzikantas Kęstutis Vaitkevičius, su kuriuo paskutiniu metu tikrai nemažai kuriu, groju, koncertuoju. Specialiai šitai istorijai yra parašytos trys mano naujos dainos, o Kęstutis įvairiais instrumentais padės sukurti atmosferą.
– Jūsų pasakojama istorija apie pasimatymus su teta Genute Vilijampolėje skamba intriguojančiai. Tai bus tik tikri prisiminimai, ar su dalimi fantazijos?
– Nėra jokios fantazijos, nėra nė vienos detalės išgalvotos, yra tik analizuojama atmintis, kaip ji atsimena dalykus, kurie nutiko prieš maždaug trisdešimt metų ir kokį įspūdį jie daro dabar. Yra pamąstymų, kokias mintis man tai sukelia, ką tai sako apie mane patį kaip apie žmogų, iš kur aš kilau, kokias savybes turiu – apie visa tai yra šios dainos. Bet viskas yra absoliučiai dokumentiška, autentiška – tai yra autobiografinis pasakojimas apie tai, kaip aš vaikystėje turėjau tetą Genutę, pas kurią iš Panevėžio važiuodavau į Kauną, ir kodėl man „slabotkė“ asocijuojasi su pačia saugiausia vieta pasaulyje. Tai sakau be jokios ironijos: pasakosiu apie tai, kodėl man Panevėžyje būdavo nesaugu, o „slabotkėje“ – saugu, ir apie tai, kaip mano teta gyveno prieš tai ir gyvena dabar, kai aš ją aplankiau, pirmą kartą po maždaug 27 metų. Mano pasimatymas su Genute šiais metais buvo iš dalies sugrįžimas į tuos laikus, o visą šią istoriją dar sujungia tokia guma iš vaikystės „Love is...“. Kalbu ir apie ją, ir ji taip pat veiksme dalyvauja.
– Visgi, gal jau galite atskleisti, kuo Vilijampolės rajonas toks ypatingas, kad jame jautėtės išskirtinai saugus?
– Tai yra susiję su kriminalu, nutikusiu Panevėžyje, tokiu nesaugiu vaikščiojimu po rajonus, ir labai saugiu buvimu Vilijampolėje. Kadangi teta buvo labai prakilni, turtinga, ori, man visada atrodė, kad visi Vilijampolėje gyvenantys žmonės yra tokie. Tik paauglystėje, kai stovyklose susidūriau su draugais iš Kauno, kurie man pradėdavo kalbėti apie kažkokią „slabotkę“, aš tik po kurio laiko suvedžiau, apie ką jie kalba – tai buvo pirmoji egzistencinė krizė galvoje, kaip žmonės skirtingai kalba apie dalykus ir kaip tie įvaizdžiai yra tokie prasilenkiantys. Išduoti galiu tik tiek, o norinčius sužinoti daugiau detalių – kviečiu paklausyti nuoseklios istorijos.
– Kodėl pasimatymų su teta Genute pertrauka buvo tokia ilga, išsitęsė iki beveik trisdešimt metų?
– Žinote, buvo jaunystė, kai norėjosi važiuoti į Londoną, Manhataną ir tikrai ne pas tetą Genutę. Manęs laukė platus pasaulis toliau Vilijampolės ribų, ir tuos likusius metus aš kažkaip jį tyrinėjau. Bet pagrindus naujam pasimatymui turbūt padėjo du dalykai. Vienas – socialiniai tinklai, kuriuose teta Genutė tapo labai aktyvi. O kitas dalykas yra pandemija, nes kai mane pakvietė „Kaunas2022“ organizuojamas „Istorijų festivalis“, kreipėsi į mane kaip į menininką, norėdami muzikinio pasirodymo, kokius aš darau, ir paklausė, ar aš turėčiau kokių temų, man kažkaip surezonavo su šia istorija, tuo labiau, kad programa vadinasi „Atminties biuras“. Pagalvojau, kad aš visai norėčiau pakalbėti apie tą pandeminį mūsų grįžimą prie lokalumo, lokalių jausmų, prie nuotraukų albumų, prie buities, giminaičių, Lietuvos savivaldybių – tad susidarė visos aplinkybės tam pasimatymui, nors aš jau galvojau apie tai gerokai anksčiau.
– Kaip teta Genutė reagavo, kad tapo tokio pasirodymo heroje? Papasakojote jai, ar galbūt parodėte, kaip tai atrodys?
– Ne, aš kažkaip tai pasilikau sau, bet, be jokios abejonės, apsilankęs pas ją gavau jos leidimą daryti pasirodymą apie mūsų pasimatymus. Man atrodė, bus be galo liūdna, jei ji sakys nepasakoti, nes jos gyvenimo istorija yra tikrai labai įspūdinga, bet ji man jį davė, sakė, pasakok, ką nori – aš tai ir papasakosiu, bet daugiau detalių išduoti kol kas negaliu.
Tai yra dar viena iš temų, kurias aš norėčiau paliesti, kad nors mano karta bėgo į užsienį mokytis, važinėjo po pasaulį, dabar pasidaro svarbūs kiti dalykai. Gal čia jau yra žmonių, kurie perkopė į ketvirtą dešimtį, o gal ir mūsų visų bruožas, kad, man atrodo, mes imame labiau priimti tą savo postsovietinę praeitį. Man kažkaip būdavo gėda, lyg kompleksą jaučiau, kad mes tokie Lietuvoje užaugome, kur mūsų vaikystė buvo tokia biedna, kur mūsų tėvai 90-ais visi bandė verstis viskuo, kur tikrai visiems buvo sunku. Ir blokada, ir mažos algos, tokia biedna buvo daugelio mūsų tėvų kartos realybė. Net, kaip neseniai mačiau dokumentikoje, kultūros ministras gyveno bendrabučio kambaryje ir ten dažniausiai darydavo vizitacijas, kai valstybė dar tik kūrėsi. Man atrodo labai svarbu priimti tą savo identitetą, nesigėdyti to savo pamato, iš kur mes esame, tų miegamųjų rajonų, kurie tikrai ne visada yra tokie estetiški, gražūs, reprezentatyvūs, neįtraukti į kažkokius pasaulio paveldo žemėlapius, bet turi labai daug autentiškumo, kultūrinių bruožų. Man gražu, kad mes juos atrandame, kad jais domisi ne tik hipsteriai ar snobai, bet lyg tapo populiaru pasidomėti neišblizgintų kvartalų charakteriais, juos kažkaip priimti ir didžiuotis.
– Prie pasirodymo aprašymo buvo iškelti keli klausimai, tad iš anksto norisi užbėgti įvykiams už akių ir Jūsų paklausti, ką apie juos galvojate. Pirmiausia, kodėl, kaip Jums atrodo, atmintis linkusi poetizuoti dalykus?
– Nežinau, čia atminties reikia klausti (juokiasi). Atmintis turi tokią savybę – ji linkusi spalvinti, poetizuoti, pagražinti. Juk atmintis kažkaip susijusi su vaizduote ir atvirkščiai: ji gali ir nupiešti kažkokį siaubą, nes yra susijusi su emocijomis, kurias patiriame, patekę į tam tikrą aplinką. Jei mūsų emocijos geros, mes esame kažkaip linkę viską prisiminti labai tauriai, gražiai, o jei mums buvo liūdna ir nepatiko, tai atrodys baisu.
– Kitas keliamas klausimas yra, kodėl mes kaupiame tiek daug „šmutkių“? Ar tai irgi galima sieti su mūsų sovietine praeitimi?
– Aš taip iš kultūrologinės perspektyvos negalėčiau pažiūrėti, bet, man atrodo, mes kaupiame daug „šmutkių“ dėl to, kad mūsų istorinėje atmintyje vis dar yra karas, badas, nepriteklius, deficitas. Manau, kad mūsų karta yra ta, kuri gal nustos tą daryti ir tai nutrauks.
– Kas gyvenime Jums yra didžiausias turtas?
– Žinoma, kad orumas.
– Kodėl žinoma? Ne iš kiekvieno išgirstum tokį atsakymą.
– Man „Vyšnelės“ sukūrimas yra apie orumą būti, orumą prisiminti. Tad tikrai – orumas.
– „Istorijų festivalis“ yra vienas iš didžiųjų „Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“ renginių. Koks jūsų paties santykis su Kaunu, su kuo Jums jis asocijuojasi?
– Kaunas man asocijuojasi su darbo aplinka ir vieta, nes aš tikrai be galo daug visokių dalykų darau šiame mieste. Tad Kaunas man asocijuojasi su kūryba, su koncertais ir pasirodymais, su dideliu kultūros alkiu, Kaunas man asocijuojasi su greitkeliu, kurį reikia įveikti, ir, svarbiausia, kad Kaunas man asocijuojasi pirmiausia su labai karšta publika. Aš atsimenu nuo „Liūdnų slibinų“ laikų, kad kai tik atvažiuodavome į Kauną, Kauno publika būdavo išskirtinai energingesnė, audringesnė, emocionalesnė. Pažiūrėsime, ar ji šį šeštadienį irgi bus tokia, ar žmonės nesikuklins, reaguos, ar man juos kažkaip pavyks įtikinti, kad ta istorija yra svarbi.
D. Vaitiekūno ir K. Vaitkevičiaus muzikinis pasakojimas „Slabotkės vyšnelė“ vyks šeštadienį, spalio 9 d., 18 val. Kaune, bare „O kodėl ne?“, Perkūno al. 4.
