Prekybininkai puikiai žino savo šventą misiją nepalikti mūsų liūdėti tamsoje ir tyloje – dar kokia depresija apniks, o tada nei svajoti apie naujus pirkinius, dovanas artimiesiems, nei leisti pinigus ir sunešti jiems pelną nenorėsim. Todėl vos tik iš prekybos centrų salių į sandėlius išstūmė padėklus su kapų žvakių likučiais, jas pakeitė Kalėdų atributika, namų dekoravimo blizgučiai, ryškiaspalviai megztiniai su elniais ir LED lempučių girliandos. Kažkam iš mano feisbuko draugų anądien net kūčiukų pasisekė rasti.
Maždaug ta pati publika, kuriai Visų Šventųjų išvakarėse būtinai prireikė baisėtis, esą paauglių Helovino vakarėliai kažkaip išbaidys jų mirusiuosius, ankstyvo ruošimosi Kalėdoms nekenčia labiau už paties šėtono garbinimą. Jie jums būtinai papasakos, neva tėvai ar seneliai Kalėdų eglutę parnešdavo iš sengirės ir puošdavo pačiais tikriausiais rankų darbo žaisliukais bei saldumynais be GMO tik Kūčių dieną. Netikėkite pasakomis. Jie tą nusususią eglutę pirkdavo iš apygirčio girininkijos vairuotojo, atvežusio prie dvokiančio miestelio gastronomo pilną ZIL sunkvežimį aplaužytų spygliuočių. Ant eglės viršūnės užmaudavo raudoną Kremliaus žvaigždę ir prie jos švęsdavo visai ne Kalėdas, o Naujuosius Metus, kai galėdavo iš čekiško krištolo taurių išgerti putojančio birzgalo, anuomet vadinto šampanu, ir po vidurnakčio pažiūrėti kvailą filmą apie tokius pat bukus ir nelaimingus žmones „Po pirties“.
Mažiau sovietizuotos lietuvių šeimos, dar išsaugojusios katalikiškų tradicijų likučius, Kūčių vakarą eidavo į Šv. Mišias, o po jų, užsidangsčiusios langus, kad kaimynai saugumiečiai nepamatytų, laužė kalėdaičius ir ragavo silkės mišraines. Paskui būtinai prigrasindavo vaikus apie tai nepasakoti mokykloje, kad tėvų neišmestų iš komunistų partijos ar eilės naujam „Zaporožiečiui“.
90-aisiais Lietuva kūrė savo Kalėdų tradicijas iš naujo pagal pseudopagoniškas etnologų fantazijas ir Holivudo kalėdines komedijas. O kitai kartai melavo, esą taip šventė per amžius.
Todėl kiekvieną kartą, kai lenkiškus LGBT neapykantos kursus baigusi tikybos mokytoja jums bandys aiškinti, esą prekybininkai savo Kalėdų melodijomis lapkritį kažkaip trukdo užgimti Kūdikėliui Jėzui ar mums pasiruošti jo gimtadieniui, geriau paklauskite, ar kartais ji nepersikvalifikavo į dabartines pareigas iš pionierių vadovės arba mokyklos ateistinio darbo organizatorės. Prekybininkai ir jų rinkodaros planuotojai geriau žino, kaip reikia švęsti Kalėdas ir kada pradėti joms ruoštis. Gal net geriau už jūsų kleboną. Nes visos prekybos centrų akcijos importuotos iš šalių, kuriose Kalėdų tradicijų nebuvo pusei amžiaus nutraukusi sovietinė okupacija, o Kalėdų senelio išstūmęs degtine dvokiantis Diedas Marozas su komjaunuole Snegūročka.
Laikotarpis nuo Vėlinių iki Kalėdų visai neprivalo būti juodąja metų skyle, kuri suryja visą vasarą kauptą energiją. Žiemos laikas ir taip įstūmė daugumą standartinėmis darbo valandomis dirbančių lietuvių į tokią būseną, kai iš namų jie išvažiuoja vos švintant, o sugrįžta jau sutemus. Pridėkime elektros taupymą, kai miestai išjungia dalį gatvių šviesų, vėsesnes biurų patalpas, žinias apie operatyvinę pauzę Rusijos ir Ukrainos karo frontuose bei raketomis apšaudomus miestus, į valdžią susiruošusius grįžti skvernelininkus bei socialdemokratus, ir ranka pati tiesiasi surinkti psichologinės pagalbos numerį arba atsikimšti ko nors stipresnio. Ne, depresija nėra dvasingumas, o savižudžių net kunigas į kapus nepalydės, jei tik šie nebus įžymybės arba artimieji nesusipras gerokai padidinti auką.
Kuo greičiau pasiruošimas Kalėdoms sutrumpins niūrų ir tamsų priešžiemio laikotarpį, kuo anksčiau po darbo užsiimsite savo namo apkarstymu lempučių girliandomis, susikaupę ieškosite geriausios vietos sode šviečiantiems elniams, tuo mažiau gailėsitės savęs, keiksite neva ne jūsų išrinktą valdžią ir riesitės su artimaisiais. Popkultūrinė Kalėdų pusė ne prieštarauja krikščioniškai jų esmei, bet ją papildo ir išplečia. Labai tikiuosi šventiniu laikotarpiu pamatyti savanorius Kalėdų senelio kostiumais, kurie į skardines rinks iš viešose vietose švenčiančių žmonių aukas karo pabėgėliams. O darbovietėse, keisdamiesi dovanomis tarpusavyje, dar vieną dovaną surinksite ir išsiųsite apkasuose šventes pasitinkantiems ukrainiečių kariams.
Kiekvienas išbandymas iš tikrųjų yra tik proga pasireikšti mūsų kūrybingumui. Kai mūsų pajamos nespėja paskui infliaciją, kaip tik ateina laikas, užuot kasmet prisipirkus kalnus naujų daiktų, kurie po švenčių keliaus į atliekų konteinerius, pasikuisti palėpėje ar rūsio sandėliuke ir nupūsti dulkes nuo kelių dešimtmečių senumo Kalėdų eglės žaisliukų. Tik tos raudonos žvaigždės ant viršūnės nemaukit, nes nukrisit nuo taburetės, prasiskelsite galvą ir atrodysite kaip Putino kareivis. Gal dovanų pakuotės gali būti tvaresnės – be plastiko? O tas megztinis su elniukais – ne naujas, bet iš „Humanos“?
Pasaulio Išganytojo gimtadienis, jeigu kaip ir aš tikite jo Gimimu ir Prisikėlimu, arba Žiemos saulėgrįža, jeigu gyvenate Naisiuose, neturėtų tapti proga ėsti vienas kitą, esą kažkaip ne taip švenčiate, ne tada ruošiatės šventėms. Kiekvienas, kuris bandys jums aiškinti, esą privalote kažką daryti kitaip, švęsti pagal jo, o ne savo supratimą, nusipelno būti mandagiai paliktas vienas rūgti savo pagiežoje. Neprivalote ne tik jam paklusti, bet ir teisintis ar kaip nors pagrįsti savo pasirinkimą. Pagarsinkite automobilio grotuve skambančią „Wham!“ dainą „Last Christmas“, pakeliui į bažnyčią užsukite į prekybos centrą nusipirkti ko nors sentimentaliai gražaus arba skanaus ir nebeliks jokio kaltės poskonio.
