Sužinojo iš studijų draugų
Kaip šiandien prisimena 54-erių kaunietė Daiva, jos vaikystėje gruodžio 24 ir 25 dienos neturėjo jokios ypatingos reikšmės. Moteris sako prisimenanti, jog minėtomis dienomis jos šeima neveikdavo nieko išskirtinio, nevalgydavo gausesnės vakarienės, o tikrasis šventinis bruzdesys namuose prasidėdavo visai prieš Naujuosius metus.
Pašnekovė priduria, jog iki pat studijų metų ji nė nenutuokė, kad egzistuoja Kūčios ir Kalėdos.
„Mano abu tėvai buvo mokytojai, todėl manau, kad jie paprasčiausiai bijojo būti pagauti švenčiantys šias šventes. Anksčiau juk niekas nepranešdavo, kad ateina į svečius, tiesiog paskambindavo į duris ir užeidavo, – pasakoja pašnekovė. – O man apie šventes tikriausiai nepasakojo dėl to, kad aš, būdama vaikas, niekam neprasitarčiau.“
Daiva priduria prisimenanti, jog anksčiau apie Kūčias ir Kalėdas vaikai nekalbėdavo nei mokykloje, nei kieme. Pašnekovė sako mananti, kad arba tėvai vaikams taip pat nepasakojo apie šias šventes, arba vaikai tiesiog buvo prisaikdinti apie jas nekalbėti.
Tačiau iš Skuodo į Kauną studijuoti medicinos atvykusi Daiva netruko sužinoti, kad tam tikra informacija nuo jos buvo slepiama. Moteris sako labai gerai prisimenanti tą momentą, kai pirmą kartą išgirdo apie Kūčias ir Kalėdas.
„Viskas įvyko autobusų stotelėje. Stovėjau ten su kitais studentais ir visi vieni kitiems pradėjo linkėti ramių Kūčių, gražių Kalėdų, nors tai nebuvo laisvadienis, tai buvo eilinė darbo diena. Aš pagalvojau: „Kas čia per vakaras, kas čia turėtų būti?“ Tačiau nedrįsau jų paklausti, nenorėjau pasirodyti, kad nežinau, nors tada supratau, kad kažkas čia negerai“, – prisimena kaunietė Daiva.
Grįžusi į gimtąjį Skuodą, pašnekovė savo tėvams turėjo daug klausimų. Pasidomėjusi, kas yra studijų draugų minėtos Kūčios ir Kalėdos, Daiva sulaukė tokio atsakymo: „Tėvai pasakė, kad tai yra bažnytinė šventė, kurios mes nešvenčiame.“
Nors anuomet sulaukė būtent tokio tėvų paaiškinimo, šiandien Daiva sako mananti, kad tėvai Kūčias ir Kalėdas taip apibūdino tik iš baimės, o ne dėl to, kad iš tiesų būtų taip galvoję.
Pirmosios Kūčios – pas uošvius
Nors jau žinojo, kad egzistuoja minėtos šventės, vis tik pirmosios Kūčių vakarienės Daivai teko palaukti. 1992-aisiais, tais metais, kai ištekėjo už savo vyro, Daiva pirmam šventiniam vakarui nuvyko pas uošvius. Tik tuomet, sako moteris, ji sužinojusi, kaip yra švenčiamos Kūčios ir kokių tradicijų laikomasi tą vakarą.
„Pas vyro tėvus pamačiau, kad ant Kūčių stalo yra dedama 12 patiekalų, kad yra kalbamos maldos, o po staltiese dedami šiaudai. Tą vakarą pamačiau, kokios yra Kūčių tradicijos. Jausmas buvo keistas – viską tyrinėjau ir sėdėjau išpūtusi akis“, – savo pirmą Kūčių vakarienę prisimena pašnekovė.
Ji tęsia, kad prabėgus metams dviem, ji su šeima Kūčias ėmė švęsti ir su savo tėvais Skuode. Moters prisimena, jog tai ji savo tėvų namuose atgaivino švenčių tradicijas – buvo pradėta valgyti Kūčių vakarienė, imta keistis kalėdinėmis dovanėlėmis.
„Manau, kad tėvai buvo pasiilgę šių švenčių – juk kai jie buvo vaikai, buvo ir Kūčios, ir Kalėdos“, – svarsto kaunietė.
Tiesa, Daiva atkreipia dėmesį, kad nors jos tėvų namuose jau buvo švenčiamos Kūčios ir Kalėdos, vis tik tėvams Naujieji metai dar ilgą laiką buvo gerokai didesnė ir reikšmingesnė šventė.
Bausmės negrėsė
Apie Kūčių ir Kalėdų tradicijas sovietmečiu Delfi pasikalbėjo ir su istoriku Valdemaru Klumbiu. Anot specialisto, sovietmečiu su Kūčiomis ir Kalėdomis buvo ne tiek kovojama, kiek stengiamasi sumažinti jų reikšmę visuomenėje.
Istorikas sako negirdėjęs tokių atvejų, kad už Kūčių ar Kalėdų šventimą žmonėms grėstų didelės bausmės. Pasak jo, švęsti minėtas šventes bijoti galėjo tie, kurie tuo metu užėmė aukštesnes pareigas ar buvo už „idėjinį jaunosios kartos auklėjimą“ atsakingi mokytojai, turėję rodyti „teisingo elgesio“ pavyzdį, taip pat inteligentai, komunistų partijos nariai, kurie turėjo būti ateistai. Jei toks žmogus, sako V. Klumbys, būtų pamatytas švenčiantis, jis galėjo būti apskųstas, svarstytas kolektyve.
„Eiliniams žmonėms, kurie nutraukė santykį su religija, Kūčios ir Kalėdos nebuvo ypatingos šventės. O tokių sovietmečiu buvo daug, turbūt dauguma. Iš esmės Naujieji metai ganėtinai sėkmingai pakeitė Kalėdas. Tačiau labiau išsilavinę žmonės dažnai buvo labiau linkę švęsti Kūčias, Kalėdas, jie labiau ir slapstydavosi. Jie bijojo, kad už tai jiems gali grėsti sankcijos, pasekmės karjerai“, – pasakoja pašnekovas.
V. Klumbys tęsia, jog sovietmečiu minėtų švenčių metu draudimo lankytis bažnyčioje nebuvo, tačiau jei bažnyčioje būtų sutiktas aukštesnes pareigas užimtas asmuo, jo lauktų nemalonumai. Pavyzdžiui, sako pašnekovas, bažnyčioje pastebėtus mokytojus galėjo svarstyti, taip pat būdavo surašinėjama, ir kurie mokiniai lankosi bažnyčioje.
„Mokytojai, partijos nariai ar kitas pareigas užimantys žmonės nelabai ėjo į bažnyčią dėl galimų sankcijų, bet eiliniai darbuotojai nebijojo, nes jiems nelabai ką galėjo padaryti: prievolė dirbti reiškė, kad be darbo likti negalėjo, tik gauti prastesnį darbą. Jei darbas ir taip paprastas, blogiausia, kas galėjo atsitikti, tai kad nubrauks premiją, bet ir toks scenarijus buvo nelabai realus“, – komentuoja istorikas.
Vis tik, paklaustas, ką mano apie kaunietės Daivos papasakotą istoriją, V. Klumbys sako galintis suprasti tokią moters tėvų poziciją. Pasak pašnekovo, sovietmečiu mokytojų pozicija buvo pažeidžiama – ne vienas jų buvo atleistas iš darbo už neslepiamą bažnyčios lankymą. Be to, daugelis sovietmečiu išauklėtų žmonių buvo abejingi religijai ir religinėms šventėms. O ir baimė, kad apie tai neprabiltų dukra ir nesužinotų kam nereikia, galėjo prisidėti.
Kalėdų šventę keitė Naujieji metai
Toliau istorikas V. Klumbys pasakoja, jog minėtos šventės sovietmečiu būdavo darbo dienos, žmonės galėjo puošti Kalėdų eglutę tik namuose, o darbo vietoje, viešumoje naujametinę žaliaskarę būdavo galima puošti tik artėjant Naujiesiems metams. Pasak pašnekovo, Sovietų Sąjungoje dar iki 1935 m. kalėdinė eglutė buvo draudžiama, ją imta puošti tik vėliau, tačiau ne kalėdinę, o naujametinę. Lietuvoje kalėdinės eglutės tradicija tarpukariu tik pradėjo stiprėti ir įsitvirtinti visuomenėje nespėjo.
Tiesa, istorikas priduria, jog Naujųjų metų šventė sovietmečiu iš esmės buvo Kalėdų replika, Naujųjų metų šventei netgi buvo sukurtas Senio Šalčio, primenančio Kalėdų senelį, personažas, lydimas Snieguolės.
„Kūčios ir Kalėdos – religinės šventės, o tokias šventes buvo siekiama pakeisti nereliginėmis. Manyta, kad jei ir toliau bus švenčiamos religinės šventės, jos palaikys žmonių religingumą, o religija buvo laikoma sovietinės ideologijos priešininke, kurią reikėjo išnaikinti“, – sako istorikas.
Paklaustas, ar sovietmečiu egzistavęs Kūčių ir Kalėdų sumenkinimas padarė įtakos šių švenčių šventimui vėlesniais laikais, istorikas sako manantis, jog daliai visuomenės tikrai reikėjo mokytis švęsti, tačiau lietuviai netruko išmokti. Pavyzdžiui, sako istorikas, kalėdiniu laikotarpiu atsiranda vaikų atostogos, pradedama anksčiau puošti eglutė.
„Tačiau tokios Kalėdos, kokios yra dabar, nėra tarpukario tradicijų tęsinys. Dabartinės Kalėdos yra labiau holivudinės, šiuolaikinių švenčių tradicijas padeda formuoti filmai, reklamos – jose rodoma, kaip reikia švęsti Kalėdas, rodoma, kad šventiniu metu net ir medžiai papuošiami lemputėmis, tačiau tarpukariu tokių tradicijų Lietuvoje nebuvo, nors pastatai puošti girliandomis“, – sako istorikas V. Klumbys.
