„Kiekvienas iš šių regionų turi savitą istoriją, kultūrą ir tradicinį gyvenimo būdą, o regionų unikalumas labiausiai išryškėja nutolusiose pasienio vietovėse. Keliaujant sunku nepastebėti, kokį didelį randą Lietuvoje paliko sovietų ir nacių režimų nusikaltimai – žydų genocidas, Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų) etninis valymas ir priverstinė deportacija, masiniai lietuvių trėmimai į Sibirą, prievartinė kolektyvizacija ir išbuožinimas. Tad Lietuva yra tarsi feniksas, kylantis iš pelenų“, – po kelionės reziumavo ekonomistas.
Jis sutiko pasidalinti dar neišblėsusiais išskirtinės savo kelionės įspūdžiais.
– Daug kas nustebo išvydęs jūsų pasidalintos kelionės įspūdžiais. Ar seniai esate dviračių entuziastas?
– Aš dažnai važinėju dviračiu ir ši kelionė man nėra pirma, tik aš nelabai dalinuosi tokiais dalykais. Štai praėjusiais metais iš pajūrio numyniau iki Kauno, kelis kartus esu važiavęs iki Latvijos, planuose – kitos Baltijos šalys.
Vaikystėje aš ilgai neturėjau dviračio, gal iki kokių 12 metų, tada ir išmokau juo važiuoti. Buvo tokie laikai. Sovietmečiu tokių vaikiškų dviračių, kokius matome dabar, net nebuvo. Daugiausia pradėjau važinėti jau po studijų. Kai gyvenau Prancūzijoje ir Šveicarijoje, buvau apvažiavęs visą Ženevos ežerą. Ten būdavo paskata rinktis dviratį, nes su studento pažymėjimu jį galėdavai išsinuomoti nemokamai. Tai ir keliaudavau, grožėdavausi nepaprastai gražiai gamta.
Na, o dabar nelaikau savęs entuziastu. Pavyzdžiui, į darbą dviračiu nevykstu – Vilnius nėra visur patogus dviratininkams, o kai prasti orai, taip keliauti būtų šalta, nepatogu. Taigi dviratį labiau renkuosi laisvalaikiui ir kelionėms.
– Papasakokite apie paskutiniąją savo kelionę palei pietinę Lietuvos sieną. Kaip pasirinkote tokią kryptį ir kodėl nutarėte minti dviračiu?
– Man labai patinka istorija, tad pirmiausia susipažįstu su istoriniu kontekstu, pasižiūriu, kokių įdomesnių vietų galima aplankyti, ir ieškau tokių maršrutų, kurie dar būtų nepažinti. Visada žinau ir tai, kad jei viskas bus pagal planą, kelionė nebus įdomi – turi būti kokių nors netikėtumų. O šią kryptį nusimačiau neatsitiktinai. Pastaruoju metu apie pasienį buvo daug rašoma – tai ir migrantų krizė, ir barjerų statymas pasienyje. Tos temos šmėžavo žiniasklaidoje, o man norėjosi sužinoti, kaip ten sekasi gyventi žmonėms. Juk buvo įvesta nepaprastoji padėti, ir neaišku, ką dar galima daryti, o ko negalima, daugelis išvis dėl to vengia vykti į pasienio zoną. Tačiau ten vis dar vyksta gyvenimas, todėl norėjosi viską pamatyti pačiam, ne per televizijos ekraną.
Dviračiu keliauti tokiu tikslu gerai dėl to, kad važiuodamas vietiniais keliukais ir bekelėmis gali bet kada sustoti, pakalbėti su vietiniais. Be to, mes neįvertiname, kad Lietuvoje keliaudami turime labai daug laisvės. Galime pasilyginti nebent su Skandinavija, nes, tarkim, Didžiojoje Britanijoje ar Airijoje, kur man taip pat yra tekę pagyventi, pamatytumėte, kiek daug kelių yra užtverti. Tuo metu Lietuvoje mes laisvi galime minti per pievas ir miškus, žvyrkeliais, nesutiksi čia ir pavojingų gyvūnų, kaip kad būna kitur. Tokios kelionės nėra suturistintos – tu važiuoji ir jauti laisvę.
– Nuo kokio taško pradėjote šią kelionę? Mynėte nuo pat namų?
– Kadangi aplink Vilnių jau esu viską išmalęs, nutariau sėsti į traukinį ir juo dviratį nusivežiau iki Kenos, o nuo ten jau myniau.
Beje, aš labai rekomenduoju naudotis traukiniais, jais labai patogu nusivežti dviratį, kur nori. Žmonės net nežino, kiek maršrutų yra iš Vilniaus. Traukiniu gali nusigauti iki Kenos, iki Jašiūnų, kur labai įdomu aplankyti Pavlovo dvarą, taip pat yra kelias į Marcinkonis, į Turmantą, žinoma – ir į Kauną, Trakus. Taigi visur čia patogiai galima atvažiuoti traukiniu ir tęsti kelionę dviračiu.
– Išlipęs iš traukinio leidotės palei pasienį? Ar pasienio zonoje nepajutote kokių nors apribojimų?
– Stengiausi važiuoti kuo arčiau, bet ne per arti, kad netrukdyčiau pasieniečių darbo. Važiuodamas daug jų sutikau, parodydavau dokumentus ir paklausdavau, ar čia galima važiuoti, ar ne. Dauguma pasieniečių buvo tikrai draugiški ir jokių problemų nekildavo, leisdavo man važiuoti. Taip įsitikinau, kad pranešimai, jog negali prie sienos artintis per 5 km, yra klaidinantys. Pasienyje negali klaidžioti po miškus, grybauti ir pan., kad netrukdytum pasieniečių darbui, bet yra išimčių. Žmonės nežino, kad galima lankytis pasienyje esančiuose miesteliuose, ir be reikalo to baiminasi. Bet pagalvokite, juk ir Nida formaliai yra pasienio kraštas. Arba Medininkų pilis, Juozapinės kalnas – jie irgi įeina į tokią zoną, bet niekas jūsų iš ten neišvaikytų.
– Rašėte, kad visi aplankyti regionai labai skirtingi. Pavyzdžiui, atsidūręs Šalčininkų krašte jautiesi ne kaip Lietuvoje. Papasakokite daugiau.
– Tikrai, įdomiausia šioje kelionėje ir buvo tai, kad pamačiau, kokie skirtingi visi šie regionai. Šalčininkų kraštas – vadinamoji lenkiška Lietuva – ir buvo pirmas regionas, per kurį važiavau. Kai kuriuose miesteliuose čia tikrai apima jausmas, kad esi ne Lietuvoje. Čia pamatysi ir nelietuviškus užrašus, ir patys žmonės nekalba lietuviškai. Šiame krašte gyvena lietuviai arba baltarusiai, migravę į šį regioną po įvairių negandų, ilgainiui jie perėmė lenkų kultūrą ir kalbą. Prasidėjo tai labai seniai, praktiškai nuo XIV–XV a. per Bažnyčią, tada perėjo į bajoriją, vėliau sulenkėjo miestiečiai. Įdomiausia, kad tas sulenkėjimo procesas dar nėra pasibaigęs iki šiol.
Radau įdomų tyrimą, kad čia tik apie trečdalis save lenkais laikančių žmonių kalba lenkiškai, kasdienybėje jie kalba keliomis kalbomis, pavyzdžiui, lenkų–rusų, lietuvių–rusų ar lenkų–lietuvių, arba vietine „po prostu“ kalba, kuri yra baltarusių, lenkų, lietuvių ir rusų kalbų mišinys. Vis tik jie identifikuoja save kaip lenkus, nenori identifikuotis nei su baltarusiais, nei su lietuviais. Ir nors nuo Vilniaus šis regionas nutolęs visai netoli, bet kultūriškai mes vieni nuo kitų esame toliausiai, tolimesni net nei su Lenkijoje gyvenančiais lietuviais. Tai man pasirodė labai įdomu.
Be to, labai didelis ir ekonominis atotrūkis, ypač nuo gyvenančių Dieveniškėse. Čia nepamatysi naujos statybos namų, vidutinis atlyginimas – vienas mažiausių Lietuvoje.
Iš šio regiono norėčiau išskirti Eišiškes. Šis miestas – lyg didžiulis randas. Ten dauguma gyventojų buvo žydai ir lenkai, dalis lietuvių. Lietuvius ištrėmė į Sibirą, lenkus išvarė į Lenkiją, o žydų istoriją po Holokausto mini tik išlikę apleisti antkapiai ir miesto centre išlikę, bet taip pat apleisti tradiciniai žydų namai. Todėl tas miestas be sielos, jį bandoma prisijaukinti, bet dar tas procesas vyksta, gyvenimas labiau teka priemiesčiuose.
– Neskamba patraukliai, kad viliotų čia atvykti.
– Toks, sakyčiau, laukinių Rytų kraštas, tikrai jaučiasi atskirtis, bet žmonės čia draugiški, kalbina.
Dieveniškių kilpą, kuri giliai įsiterpia į Baltarusijos teritoriją, tikrai labai rekomenduočiau aplankyti. Legenda byloja, kad nustatant Lietuvos–Baltarusijos sieną, ant žemėlapio gulėjusi Stalino pypkė, kurios niekas nedrįso pakelti, tad ir apibrėžė Lietuvos sieną aplink ją.
Dieveniškių kraštas dėl savo nuošalumo yra unikalus savo istoriniu paveldu. Ypač rekomenduoju aplankyti Dieveniškių istorinį regioninį parką, kuriame yra išlikę gatviniai kaimai, išlaikę savo struktūrą dar nuo XVI a. vykusios Valakų reformos laikų. Įspūdinga gamtos įvairovė, čia aukštos kalvos, miškai, laukai – vien dėl to verta apsilankyti.
– Kas labiausiai įsiminė keliaujant kituose regionuose?
– Paskui patraukiau į Dzūkijos nacionalinį parką, Druskininkus. Tai ten jau kurortas, pušynai, smėlėti keliukai, daug vaizdingų trasų. Žmonės labai draugiški, plačiau šypsosi. Pastebėjau, kad kuo miestelis mažesnis ir labiau nutolęs nuo didžiųjų miestų, tuo tas draugiškumas didesnis.
Po Dzūkijos pasukau į lietuvišką Lenkiją. Ten tikrai labai įdomu, nes jie išsaugoję daug paminklų iš XIX a. pab.–XX a. pr., pristatyta daug paminklų Vytautui. Jautiesi keistai, nes retas toks atvejis, kad tokia didelė lietuvių bendruomenė gyventų kitoje šalyje. Čia gyvenantys lietuviai išlaikę savo kalbą, bet ji specifinė, su didžiuliu akcentu. Labai įdomus regionas. Puikiai sutvarkyta infrastruktūra, visi keliai išasfaltuoti, sutvarkyti. Įvažiavęs iš Lietuvos iškart pasijunti atvykęs į Vakarų Europą, tikrai didžiulis kontrastas – deja, ne Lietuvos naudai.
Po šio krašto – Suvalkija. Nemaloniai nustebino, kad infrastruktūra čia jau nesutvarkyta, neasfaltuoti netgi rajoniniai keliai. Didžioji dalis kelio nuo Kudirkos Naumiesčio iki Jurbarko – žvyrkelis. Keista, kad XXI a. Europos Sąjungoje dar yra tokių dalykų. O dar prisideda mūsiškė eismo „kultūra“. Lenkijoje, jei pamato dviratininką, tai visi pristabdo, pakelia ranką, pasisveikina, o pas mus net žvyrkeliu pralėks nesulėtinę.
Na ir paskutinis – Panemunės regionas. Čia puikūs keliai, gali važiuoti visai palei pat Nemuną. Įdomi ir šio regiono istorija. Deja, jis labai smarkiai apleistas. Yra miestų, kurie jau sutvarkyti, kaip kad Šilutė, Vilkyškiai, Viešvilė, o jau toliau esantys miesteliai – vėlgi kaip randas, jie iki šiol labai apleisti, o tas lietuvininkų ir vokiečių paveldas nyksta.
Taigi pamačiau, kiek randų pas mus likę, bet sakyčiau, kad Lietuva su jais neblogai tvarkosi ir juda į priekį.
– Numynėte beveik 800 km. Kiek laiko truko ši jūsų kelionė? Kur apsistodavote?
– Kasdien stengdavausi nuvažiuoti maždaug po 100 km. Keliavau septynias dienas, o nakvynes iš anksto susiradau per apgyvendinimą siūlančius portalus. Kiekvienai nakvynei ieškojau kokios nors įdomesnės vietos, nes tai kelionei irgi prideda žavesio. Teko apsistoti ir miško namelyje, ir visai šalia Nemuno, o Dieveniškėse gavau nakvynę gražiausios kaimo turizmo sodybos vardą pelniusioje sodyboje.
– Per dieną numinti po 100 km – ne kiekvienam. Ar buvo sunku fiziškai?
– Tikrai yra ką veikti. Sunkiausia trečią–ketvirtą dienomis, kada nebėra tokio didelio noro minti, bet tikrai įveikiama. Turi kasdien palaikyti tą patį režimą, negali per vėlai eiti gulti, nes žinai, kad turėsi keltis ir įveikti numatytą atstumą.
Aš nevažiavau labai greitai, norėjau ir sustoti, apžiūrėti, kas man patinka, pakalbėti su žmonėmis. Jei privažiuodavau kokį miestelį, tai man patikdavo per jį ir pasivesti dviratį. Tai tą nusimatytą atstumą įveikdavau per visą dieną. Tačiau tai nebuvo ištvermės kelionė, nereikėjo kankintis. Numinti 100 km per dieną – optimalu.
– Gal ką patartumėte kitiems, taip pat norintiems pakeliauti dviračiais?
– Pirmiausia patarčiau paieškoti maršrutų ne pagrindiniais keliais, nes mūsų šalis taip keliauti nėra pritaikyta, be to, jūs nepamatytumėte tiek daug įdomių vietų, nesutiktumėte tiek žmonių. O Lietuvoje tikrai yra pakankamai daug autentiškų vietų. Gal sovietmetis viską ir buvo sulyginęs, bet dabar tie regionai tikrai skirtingi ir kiekvienas savitai įdomus.
Daugelyje Vakarų Europos šalių tokios autentikos jau nelikę arba tos vietos labai suturistintos. Aš juokauju, kad nuvykęs ten tu jau žiūri nebe į norimą pamatyti objektą, o į turistus, žiūrinčius į tą objektą. Man atrodo, kad į juos dabar jau gali ir „Youtube“ pasižiūrėti, o štai tokių dalykų, kaip kad vakare mindamas per mišką ir netikėtai išvydęs kokią apleistą bažnyčią ar šernų šeimyną – to jau taip nepatirsi. Šitaip keliaudamas tu pajunti atradimo džiaugsmą, kurį žmonės dabar jau retai kada bepajaučia.
