Gal tai – ir juokas, bet Audrius iš Londono į Panevėžį iš tiesų atmynė, nepaisant to, kad miestus skiria preliminariai 2000 kilometrų. Keliones visada mėgęs vyras šį iššūkį po truputį planavo daugiau nei 5-erius metus.
– Audriau, kodėl dviratis? Ar šita transporto priemonė jums artimesnė už kitas? Dažnai juo važinėjote ir iki šios grandiozinės kelionės?
– Gal nuskambės keistai, bet labai ilgą laiką nieko bendro neturėjau su dviračiais. Kažkiek pavažinėdavau vaikystėje kaime pas senelius, kažkiek mieste, kaip daugelis.
Viskas pasikeitė persikrauščius gyventi į Londoną. Dviratis pasirodė esanti efektyviausia transporto priemonė. Aišku, buvo išbandyti visi judėjimo būdai: viešasis transportas, vaikščiojimas pesčiomis ir pan. Bet matydamas, kad mieste yra nemaža dviratinėjimo kultūra, o taip pat bendradarbio paskatintas nusprendžiau pats pabandyti.
Iš pradžių ir baimės buvo dėl intensyvaus eismo gatvėse, buvo iššūkių dėl orientavimosi mieste, dėl tuo metu dar Londone nelabai išvystytos dviračių infrastruktūros. Bet palaipsniui prisijaukinau ir dviratį, ir miestą.
Padėjo ir tai, kad tuo metu kaip tik buvo pradėta vystyti miesto dviračių nuomos schema. Kelis menesius pavažinėjęs šiais dviračiais į darbą pamatai, kad tai ne tik ekonomiškesnė trasporto priemonė, bet ir daugeliu atvejų greitesnė, suteikianti daugiau judėjimo laisvės ir improvizacijos.
Beveik visada gali būti tikras, kad būsi laiku ir ten, kur reikia būti. Neteks užstrigti transporto kamštyje, tavo kelionei įtakos nedarys eismo trikdžiai ir maršrutų atšaukimai viešojo transporto sistemoje. Visada gali bet kur sustoti ar pasukti kitur.
Kitas žingsnis buvo dviračio įsigyjimas. Pradedi žiūrėti, pastebėti ir kopijuoti kitus, kurie jau važinėja dviračiais. Matai, kokio tipo dviračiai populiariausi, praktiškiausi, kaip važiuojantys rengiasi, kaip transportuoja daiktus, kaip ir kur prirakina dviračius.
Skirtingai nuo Olandijos, kur dominuoja „Dutch style“ tipo dviračiai, Londone tuo metu vieni populiariausių tarp judančių centrinėje miesto dalyje vieno bėgio arba fiksuoto bėgio dviračiai. Londonas, ypač jo centras, nėra kalvotas miestas, todėl vieno bėgio užtekdavo pilnai.
Mano pirmas dviratis ir buvo paprastas vieno bėgio padėvėtas dviratis, kurį pigiai nusipirkus greitai supranti, kad reikia pakeisti ir padangas, ir stabdžius, ir spyną, lempas geras nusipirkti. Susivoki, kad nesi keitęs nei prakiurusios padangos, nei tvarkęs kitų smulkių mechaninių gedimų. Bet viskas greitai tampa suprantama ir išmokstama.
O paskui viskas natūraliai vystėsi – susipažįsti su kitais dviratininkais, pradedi laisvalaikiu su jais važinėtis. Jie turi įdomių idėjų, kad numinam ten ir ten.
Jei iš pradžių atrodė daug 5 dienas per savaitę numinti į darbą ir atgal 15-20 km, tai palaipsniui ir 50 km per dieną nebeatrodydavo taip neįmanoma. Kažkuriuo momentu kilo įdėja: o jeigu 100 km per dieną?
Populiariausias būdas „susirinkti“ 100 km gyvenant Londone yra numinti maršrutu Londonas ir grįžti atgal traukiniu. Neatsimenu kada pirmą kartą numyniau šį maršrutą, bet jausmas, kad gali per dieną susukti 100 km yra geras. Jis atblokuoja vidinį įsitikimą, kad tai labai sunku ir ne visiems įmanoma.
Po to kilo kitos idėjos. Savaitgaliais galima pakeliauti po Jungtinę Karalystę, numinant po 100-200 km per dieną. Arba numinti iš Lonono i Paryžių per 3 dienas. Ir kai tai padarai atrodo, kad nieko čia sudėtingo ir nebuvo.
– Kaip ir kada sugalvojote nuo Londono iki Panevėžio?
– Idėja kilo seniai, gal daugiau nei prieš 5 metus. Tada jau buvau kelis kartus numynęs daugiau nei po 100 km per dieną ir jau nebeatrodė, kad ilgesnės distancijos neįveikiamos. Pagalvojau, kad tai būtų geras sportinis iššūkis, kuris iš asmeninės perspektyvos sujungtų dabartinę gyvenamą vietą, Londoną, su gimtąja vieta, Panevėžiu.
Paskui tas iššūkis buvo aplipdytas papildomomis idėjomis. Aplankyti istorines vietas ar objektus, kurie pakeitė Europos ir pasaulio istoriją (I-ojo ir II-ojo Pasaulinių karų vietos ir objektai). Man, kaip šiek tiek besidominčiam tokio tipo istorija, taip pat, deja, iš šių dienų įvykių perspekyvos – tai atrodė pakankamai įdomu.
Be to, tokio tipo kelionė – ir kultūrinė kelionė, kurią pradedi Vakarų Europoje ir palaipsniui pereini į Vidurio ir Rytų Europą. Visas idėjas kartu apjungus ir gavosi kelionės planas.
– Papasakokite, kaip ruošiatės kelionei tiek fiziškai, tiek planuodamas.
– Fiziškai ypatingo pasiruošimo nebuvo, nes važinėju dviračiu kasdien jau daug metų. Svarbesnė dalis atrodė, ko ir kiek su savim turėti, ir kaip visa tai sutalpinti ant dviračio.
Peržiūrėjau nemažai video „Youtube“, kur daug kas labai noriai dalinasi savo patirtim ir idėjom. Iki tol, jeigu išmindavau keliom dienom, apsistodavau arba hostelyje, arba „Airbnb“, arba pas draugus, ir visi reikalingi daiktai tilpdavo i kuprinę.
Dabar, kadangi planavau daugiau apsistoti kempinguose, reikėjo sugalvoti, kaip ir kur sutalpinti „miego sistemą“: palapinę, kilimėlį, miegmaišį. Nenorėjau apkrauti viso dviračio krepšiais, todėl rinkausi labai kompaktiškai susikomplektuojančius elementus.
Visa „miego sistema“ tilpo ant dviračio vairo besitvirtinančiame krepšyje, rūbai – prie balnelio besitvirtinančiame krepšyje, akumuliatoriai mažoj dėtuvėj and dviračio rėmo, o visi kiti daiktai, higienos reikmenys, įrankiai, būtiniausios atsarginės dalys, kabeliai ir pan., tilpo į rėmo krepšį. Dar pora gertuvių laikiklių ir susilankstoma kuprinė maistui.
Su tokia komplektacija vieną savaitgalį pasibandžiau išvažiavimą į kempingą – ar viskas telpa, ar gerai laikosi, ar patogu, ar dar kažko trūksta, ir pačio mažai nuostabai paaiškėjo, kad viskas tinka idealiai. Aišku, ši komplektacija tinkama keliavimui ir stovyklavimui šiltuoju metu laiku, kai nereikia šiltesnių rūbų ar miegmaišių, nereikia didelės apsaugos nuo lietaus, mini virtuvėlės vežiotis, nes nebuvo plano minti ten, kur nėra civilizacijos ir apsistoti „vidury niekur“.
Patį maršrutą perplanavau kelis kartus. Pirminės sąlygos – minimalus kasdien nuvažiuojamas atstumas – 100 km. Patogiausia programėlė maršruto planavimui – „Komoot“, kur pasirenki maršruto pradžios ir pabaigos taškus. Taip pat pasirenki būdą, kaip nori tą maršrutą įveikti (pėščiomis, kalnų dviračiais, dviračiais plentu ar dviračiais įvairiomis kelio dangomis). Pagal tai programėlė nubraižo pirminį kelionės planą, kurį toliau pats koreaguoji, įtraukdamas vietas, kurias nori aplankyti. Arba, mano atveju, įtrauki ir vietas, kuriose planuoji apsistoti nakvynei.
Planas buvo kas 4-5 nakvynes apsistoti hosteliuose didesniuose miestuose ir ką nors susitvarkyti, išsiskalbti, geriau išsimiegoti, o kitas naktis praleisti kempinguose arba kažkur atokiau nuo žmonių, kur tiesiog pasistatei temstant palapinę, pernakvojai, ryte susipakavai ir išvažiavai. Bet pasidomėjęs radau, kad yra toks projektas kaip „www.welcometomygarden.org“, kur, daugiausiai Belgijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, žmonės nemokamai siūlo nakvynes su savo palapinėmis „lėtiems kaliautojams“ pėščiomis ar dviračiais savo sodeliuose. Ir pagal galimybes siūlo pasinaudoti jų dušu ir tualetu, pasikrauti įrenginius, pasipildyti geriamo vandens atsargas.
Parašiau arčiausiai planuojamo maršruto ir reikiamais man intervalais išsidėsčiusiuose taškuose savo sodelius siūlantiems žmonėms, kad planuoju tą ir tą dieną būti jūsų rajone, ir ar būtų galimybė apsistoti pas jus. Aišku, atsakė ne visi, nes įsivaizduoju kad nemažai žmonių užsiregistravo tame projekte ir pamiršo, o kiti atrašė ir priemė.
7 naktis praleidau žmonių sodeliuose, tai buvo smagi patirtis. Kai kurie tokių keliautojų kaip aš sulaukdavo dažnai, 2-3 kartus per savaitę, kitur aš buvau pirmas toks užklydęs. Vieni pasiūlydavo ir prie vakarienės ar pusryčių stalo prisijungti, papasakoti ir išklausyti vieni kitų istorijas, kiti net jiems nesant namie sakė „drąsiai statyk palapinę ir naudokis dušu“, treti tiesiog parodo vietą – čia palapinei, ten tualetas – ir tiek tu juos tematai. Vieni sako – kada nori, kada susiruoši, tada ir pajudėk ryte, mūsų jau nebus namuose, nes darbai ir pan. Kiti perspėja, kad jie kokią 7:30 ryto išvažinės į darbus, tai iki to laiko būtų gerai, kad susipakuotum ir pajudėtum. Kai kurie šeimininkai nelabai ką bendro turi su tokio tipo kelionėmis, bet iš savęs yra geri žmonės, pasiruošę dalintis tuo, ką turi, be atlygio. Kiti – tokių kelionių entuziastai, kurie ir patys apsistoja pas kitus žmones taip keliaudami, todėl puikiai supranta poreikius (saugi vieta, dušas, tualetas, galimybė pasikrauti įrenginius, geriamas vanduo ir pan.).
Turėjau labai tikslų pirmojo kelionės etapo, beveik dviejų savaičių, planą – kur, kada būsiu, kur apsistosiu, ką aplankysiu. Antrojoje kelionės dalyje planas buvo lankstesnis. Juk jau bus aišku, ar kelionės tempas geras, kaip savijauta, ar kyla kokių problemų, kas veikia, kas neveikia, ko per daug ar per mažai. Planas suveikė puikiai, kelionę tęsiau tuo pačiu ritmu.
– Kiek kilometrų per dieną nuvažiuodavote? Kiek nuvažiuoti pavyko daugiausiai? Kiek dienų užėmė kelionė?
– Visa šita statistika ir man pačiam buvo labai įdomi, tai labai tiksliai skaičiavau. Idėja buvo, per dieną numinti mažiausiai 100 km, taip ir pavyko, išskyrus vieną dieną, kai atvykus į tikslą nebebuvo kur važiuoti. Tąą vienintelę diena nuvažiavau 90 km. Vidurkis buvo apie 115 km per dieną 24-ias dienas iš eilės. Daugiausia per dieną numyniau 136 km.
– Papasakokite, ką įdomaus pamatėte ir aplankėte per kelionės dienas.
– Aplankiau XX amžiaus pradžios fortifikacinius įtvirtinimus Belgijoje, kurie buvo perdaryti į koncentracijos stovyklą karo belaisviams Nacistinės Vokietijos okupacijos metais.Taip pat – buvusiame kariniame aerodrome įkurtą Olandijos karo istorijos ir technikos muziejų. Vokietijos laivybos muziejų, kuriame eksponuojamas vienas iš kelių iki dabar išlikusių II-ojo Pasaulinio Karo laikų „U-Boat” klasės povandeninių laivų. Buvusios sienos tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos vietą prie Grenzhuso. Gdanske esantį II-ojo Pasaulinio Karo muziejų. Buvusio karinio objekto teritoriją, kurioje įvyko pirmas II-ojo Pasaulinio Karo mūšis Gdanske. Išlikusią Nacistinės Vokietijos koncentracijos stovyklą Lenkijoje. II-ojo Pasaulinio Karo vokiečių karo veiksmų kortinavimo štabą ir bunkerius dabartinėje Lenkijos teritorijoje. Žalgirio mūšio vietoje esantį memorialą ir muziejų.
Taip pat buvo idomu pravažiuoti per Flevoland – jauniausią Nyderlandų provinciją, kurios teritorija buvo atkovota iš jūros pylimų ir kanalų sistemomis tik 1950-60-ais metais. Kraštovaizdis pakankamai nuobodus kaip Olandijai, su ilgais, tiesiais keliais, dirbamais žemės ūkio laukais. Labai vėjuota vieta, dėl to pristatyta daug vėjo jėgainių. Kaip patys vietiniai sakė – jeigu pylimai sugriūtų, visa teritorija atsidurtų 5 metrų gylyje po vandeniu.
Dar keista ir įdomu buvo pamatyti, kokie vis dar dideli skirtumai tarp buvusių Rytų ir Vakarų Vokietijų. Nors nuo susijungimo į vieną Vokietijos valstybę jau praėjo beveik 33 metai, skirtumai vis dar ryškūs. Ypač tai pastebima pradedant architektūra, miestų infrastruktūra, transporto priemonėmis, žemės ūkiais, vietinių mentalitetu ir bendra atmosfera.
– Ar sutinkate tokių, kaip jūs – keliaujačių didžiulius atstumus? Jei taip – apie kokius maršrutus tie žmonės papasakojo? Kur jie keliauja?
Sutikau ir ne vieną. Aišku, ne visi tai daro dviračiais ir po viena. Iš tų, kurie dviratinėja – šveicaras, sutiktas upių kelte į Bremerhaveną, keliavo iš Šveicarijos į Vokietijos šiaurę. Vokietis – sutiktas hostelyje Hamburge, stengiasi kasmet vasarą prasiminti iš Bavarijos, esančios Vokietijos pietuose, į Vokietijos šiaurę arba Daniją, Švediją. Lenkas – sutiktas Gdanske, baiginėjo savo 700 km kelionę iš Pietų Lenkijos į Šiaurės Lenkiją. Britas – sutiktas Kalvarijose degalinėje ir teiravęsis, kur čia sekmadienį gauti alaus, mynė link Šiaurės Poliarinio rato į Norvegiją. Trumpai pasišnekėjus papasakojo, kad visą gyvenimą apdėliojo aplink tokio tipo keliavimą būdą. Dviems mėnesiams kažkur išmina, vienam mėnesiui grįžta į Britaniją ir vėl iš naujo. Dirba programuotoju, darbas prie vietos nepririša, todėl dirba iš kur nori ir kada nori. Parodė žemėlapyje savo aplankytas vietas – didžioji dalis Europos ir Marokas Afrikoje išvažinėti skersai išilgai.
Vasarą tokių keliautojų dviračiais, apdėliotais krepšiais su palapinėm ir kita įranga, vežimėliais – padaugėja. Galbūt jie tik kelioms dienoms stovyklauti išvažiuoja, galbūt mina ilgenius atstumus – nesužinosi. Prasilenki su tokiais, kilsteli ranką arba linkteli galvą, jie atsako tuo pačiu – ir miname toliau kiekvienas savo keliu.
Olandas, kuris nakvynei priiminėja tokius keliautojus sodelyje, pasakojo, kad dažni jo svečiai būna prancūzai, keliaujantys į Norvegiją, už Poliarinio Rato. Kitas olandas, kurio sodelyje apsistojau, pasakojo, kad pats būdamas 16-os metų, o tai buvo pries 40 metų, užsidėjęs du krepšius ant dviračio, nusipirkęs Europos žemėlapį mąsteliu 1:1000000, išmynė link Viduržemio Jūros. Sakė: „Aš per dieną pajudėdavau 1 cm žemėlapyje“. Numynė kažkur prie Monpeljė miesto, pamatė keistos spalvos dūmus, kylančius tenai iš gamyklų kaminų, ir parmynė atgal.
– Papasakokite, kuo tarpusavyje skiriasi šalys, kurias pravažiavote, būtent dviratininko akimis.
– Vakarų Europoje, ypač Olandijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, kur dviračių kultūra turi labai gilias tradicijas, atitinkamas ir požiūris į pačius dviratininkus, infrastruktūrą jiems. Dažniausiai dviračių takai nutiesti atskirai nuo automobilių kelių arba yra išskirta atskira juosta pagrindiniame kelyje tiek mietuose ar miesteliuose, tiek keliuose tarp miestų. Dviračių eismą reguliuoja atskiri šviesoforai, dviračių takų danga dažniausiai lygi, nuvažiavimai ir užvažiavimai nuo dviračių takų į gatves yra tinkamo nuolydžio, be bortelių. Judresnėse sankryžose kartais būna įrengti stovai atsiremti su koja sėdint ant dviračio, kad nereikėtų nulipti, laukiant žalio signalo. Jei nėra galimybės įrengti atskiro tako dviračiams ir tenka važiuoti pagrindiniu keliu, automobiliais dviratininkus aplenkti stengsis kelių metru atstumu. Vairuotojai iš anksto mato ir numato dviratininkų judėjimo kryptis ir suteikia jiems pirmenybę.
Dviračių prirakinimas, aišku priklauso nuo dviračio tipo. Jei tai olandiško tipo miesto dviratis, jam kažkokių specialiai įrengtų vietų nereikia – atvažiavai kur reikia, pastatei dviratį ant kojelės, užblokavai galinį ratą su spyna, kuri jau integruota į patį dviratį ir palikai. Nereikia vežiotis atskiros spynos. Kito tipo dviračiams, neturintiems kojelių ir be integruotų spynų, įrentos nemokamos didelės, dengtos ar atviros dviračių parkingų aikštelės – dažniausiai prie traukinių stočių švietimo įstaigų, miesto centre. Kai kada įrengti ir įrankių stendai, kur gali susitaisyti minimalius gedimus. Kartais įrengtos ir pompos padangoms prisipūsti. Yra ir mokamos dviračių stovėjimo aikštelės. Teko naudotis Utrechto miesto centre. Tiksliau pirma para yra nemokama, o jei laikai ilgiau – gal 60 ct už parą. Stovėjimo aikštelė įrengta komercinio pastato rūsyje ir įvarant kiekvieną dviratį jo ratai nuvalomi šepetėliais, kad neprineštų purvo.
Panašiai išvystyta infrastruktūra tiek didžiuosiuose miestuose, tiek ir aplink juos. Bet yra ir toks galbūt nerašytas susitarimas, kad jeigu yra padaryta dviračių infrastruktūra, ja ir naudokitės, nelįskite kur nereikia – į gatves. Viename nedideliame Belgijos mieste man važiuojant tuščia gatve policininkas ant motociklo privažiavęs pasakė, kad važiuočiau ant dviračio tako.
Kokybiška dviračių infrastruktūra, aišku su išimtimis, baiginėjasi maždaug įvažiavus į buvusią Rytų Vokietiją. Gal daugiau ne miestuose, bet užmieščio keliuose. Taip – tie takai gali būti kažkada nutiesti, bet jų stovis ir kokybė kartais tokie, kad norisi važiuoti tiesiog pagrindiniu keliu. Būna išdaužyti, duobėti, neprižiūrėti, medžių šaknų sugarbanotu paviršiumi, su nepatogiais perėjimais iš takų į kelius, aukštais bortais, stačiais nuolydžiais, dviračio tako „šokinėjimu“ iš vienos judraus kelio pusės į kitą kas kelis kilometrus. Aišku, yra ir tvarkomų, ir naujai tiesiamų kelių, bet skirtumai tikrai jaučiasi.
Lenkijoje irgi galima rasti visko – nuo labai gerai sutvarkytų kelių – olandiškų ar belgiškų standartų, iki labai labai blogų pavyzdžių. Mačiau daug besikeičiančio vairuotojų požiūrio į dviratininkus. Taip – dar pasitaikė tokių, kurie pravažiuodavo visai šalia, kai aplenkdavo automobiliu, bet dauguma jau palikdavo kelių metrų tarpą.
Lietuvoje, kiek pastebėjau, jeigu yra kažkokia atskira dviračiams padaryta infrastruktūra miestuose, tai daugiausia laisvalaikio pasivažinėjimui, o ne kasdieniam patogiam naudojimuisi. Regioniniuose keliuose atskirtų juostų dviračiams beveik nepastebėjau. Vietos ir erdvės tobulėjimui yra dar daug, o gerų pavyzdžių Europoje pilna.
– Kaip po tiek kilometrų jaučiatės fiziškai?
– Pats save nustebinau, bet jaučiuosi labai gerai. Manau, buvau gerai pasiruošęs tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tiksliai žinojau kur, kiek ir kaip minsiu, ir maždaug įsivaizdavau, ko tikėtis. Nieko ypatingai kitaip nei dariau, nei maitinausi, nei papildomai sportavau. Manau, įtakos turėjo tai, kad pastoviai minu trumpesnes ar ilgesnes distancijas, o čia buvo ne vien sportinis interesas, bet ir asmeninis, kultūrinis, istorinis.
– Ar planuojate pakartoti tokio tipo kelionę?
– Dabar noriu, kad ši kelionė susigulėtų tiek mintyse, tiek emocijoje, tiek kūne. O paskui niekad nežinai, bet gali būti kad ir daugiau susiplanuosiu.
