Dėmesį patraukė pamatytas skelbimas
Kuomet dvi jau suaugusios dukros paliko Romos Rainienės namus, šiuose atsirado daugiau erdvės ir moteris su šeima ėmė vis rimčiau galvoti apie galimybę priimti vaiką iš globos namų, su kuriuo galėtų dalintis savo meile, šiluma ir rūpesčiu:
„Tada kalbos apie kažkokius laikinus globėjus apskritai nebuvo. Namie buvo likusi dar viena mažametė dukra, tad drauge keletą kartų apsilankėme globos namuose, norėdami ir ją įtraukti į tą procesą. Nemeluosiu, buvo truputį neramu, ar sugebėsime priimti svetimą vaiką, ar galėsime jam atstoti šeimą. Tai atrodė įsipareigojimas ilgam, kurio pusiaukelėje mesti nevalia“, – apie emocinio pasiruošimo reikalavusį sprendimą atvirai pasakoja moteris.
Tuomet prieš ketverius metus, Romos dukra pamatė skelbimą „Facebook“ tinklalapyje, jog „SOS vaikų kaimai“ ieško šeimų, norinčių tapti laikinais globėjais: „Atėjus į susitikimą supratau, kad tai – šansas mūsų šeimai įsivertinti savo kaip globėjų galimybes, nes jeigu einant tuo keliu suprastume, kad mums per sunku, įsipareigojimas – kur kas trumpesnis nei gali būti su nuolatine globa“, – kalba Roma.
Anot moters, norint tapti globėju, reikia baigti GIMK (Globėjų (rūpintojų), budinčių globotojų, įtėvių, bendruomeninių vaikų globos namų darbuotojų mokymo ir konsultavimo programa) mokymus, kurie trunka apie tris mėnesius. Baigęs mokymus žmogus gauna arba teigiamą, leidžiančią tapti globėju, arba neigiamą, užkertančią kelią būti globėju, išvadą. „Net baigus mokymus ir gavus teigiamą išvadą, nėra įsipareigojimų globoti vaikus – galbūt mokymų metu ateis supratimas, kad ši veikla – ne tau, kad gali būti per sunku“, – pasakoja moteris.
Susidūrė su išskirtiniu atveju: skausminga ir šeimai, ir vaikui
Laikina globa, anot Romos, turėtų tęstis iki vienerių, kritiniu atveju – pusantrų metų. Per šį laikotarpį įvairios institucijos sprendžia, ar vaiką galima grąžinti šeimai, ar būtina kreiptis į teismą dėl tėvų valdžios ribojimo. Pastaruoju atveju vaikui ieškoma tinkamų globėjų ar įtėvių. Visgi, moteris neslepia apmaudo – būna ir išskirtinių, tiek globėjams, tiek vaikams itin skausmingų atvejų:
„Mes globojame berniuką „laikinai“ jau ketvirti metai. Kadangi prieš dvejus metus šitam vaikui pradėjo ieškoti nuolatinių globėjų, pasitarę šeimoje, parašėme prašymą tapti jo nuolatiniais globėjais. Tiesiog ateina supratimas, kad kitaip nebegali, kad tarpusavio ryšiai peržengė laikinumo ribą ir turi žengti tuo keliu toliau. Dėl vaiko ir dėl savęs. Tačiau teismai dar nesibaigę ir tai vis dar yra laikina globa“, – pasakoja Roma.
Šeima besąlygiškai palaikė Romos norą iš meilės vaikams eiti tokiu pagalbos jiems keliu: „Nuo pat pradžių jaučiau ir dabar jaučiu palaikymą iš suaugusių dukrų ir savo artimųjų. Be to vyriausios dukros vyro tėvai taip pat ne pirmus metus globoja vaikus, tad visa aplinka puikiai mane supranta ir palaiko. Su vyru kartu praėjome visą mokymų etapą, kartu priimame sprendimus, kitaip būtų neįmanoma. Nors popieriuje globėja esu aš, bet jo indėlis yra ne ką mažesnis. Prieš priimdami į šeimą vaikutį, visada klausiame ir jaunėlės dukros nuomonės, nes jai tenka turbūt didžiausi iššūkiai dalinantis tėvų meile, dėmesiu, kartais ir daiktais ar erdvėmis“, – kalba trijų biologinių dukrų mama.
Prisimena itin jautrų atsisveikinimą: padėjo dukros žodžiai
Visgi, bene daugiausia emocijų gali sukelti atsisveikinimo momentas, kuomet laikina globa baigiasi ir vaikas palieka namus:
„Kiekvienas atvejis yra skirtingas. Jeigu vaikas grąžinamas po kokių 3 mėnesių tėvams, matai, kad tėvai tvarkosi ir deda pastangas, nori susigrąžinti vaikus, tada atsisveikinimas būna lengvas. Tačiau jeigu tenka atsisveikinti po metų ar pusantrų ir su visiškai mažučiu, kuris pas tave atėjo dar kūdikis, būna beprotiškai sunku.
Apie pirmą kūdikėlį, kuris pas mus pateko 3 mėnesių ir išėjo pas naujus tėvus būdamas 10 mėnesių, be ašarų negalėjau kalbėti daugiau nei metus. Kai laukiau ateinant kito vaiko, prisimenu, su ašaromis dukrai sakiau, kad nežinau, ar dar sugebėsiu jį taip pat mylėti, o dukra pasakė: tu neprivalai jų visų mylėti, tu tik duok jiems saugumą ir rūpinkis jais. Tai buvo labai svarbūs ir protingi žodžiai“, – jautriausias globos akimirkas prisimena pašnekovė.
Be to, pasak Romos, palaipsniui ateina suvokimas, kaip reaguoti į tokias situacijas: „Jeigu aš nepriėmiau sprendimo ir nepareiškiau noro tapti vaiko nuolatine globėja, tada turiu tik džiaugtis, kad atsirado šeima, kuri pasiryžusi priimti ir mylėti šituos žmogučius. Čia dukra man vėl tapo mokytoja, kai pasidalinau mane graužiančiu „kirminėliu“, kad nebandžiau tapti nuolatine globėja trims sesutėms. Ji pasakė: jos augs nuostabioje šeimoje ir tu turi dėl to džiaugtis. Dabar aš jau tiesiog džiaugiuosi.“
Ne visada pavyksta palaikyti ryšį vaikui išėjus, nes pačios šeimos sprendžia, ar nori ir kiek nori bendrauti su laikinaisiais globėjais, tačiau Roma sako visada labai laukianti bet kokių žinių, kaip vaikams sekasi, kaip jie auga.
Didesni iššūkiai – globojant vyresnius vaikus
Atsisveikinus, sako Roma, visada būna liūdna, o kartais emocijos – ir dar stipresnės, tačiau moteris džiaugiasi, kad dirbdama su SOS “ Vaikų kaimai“ globos centru ji ir kiti šeimos nariai gauna psichologo paslaugas, paramą ir pagalbą iš savo globos koordinatorės.
Moters teigimu, priėmus į šeimą vyresnius vaikus, tenka susidurti su daugiau iššūkių. Tai, sako Roma – natūralu, mat šie vaikai ilgesnį savo gyvenimo tarpsnį būna praleidę destruktyvioje aplinkoje: „Kartais netgi paauglys nežino, kada jam praustis, kaip tinkamai dėvėti drabužius, o mažesni vaikai beveik visada ateina su atsilikusia raida. Tačiau mes tiesiog dirbame ties sunkumais, lankome raidos specialistus, mokomės valytis dantis, o kartais mokomės pasakyti „ačiū“ ar „labas rytas“. Labai „sunkių“ vaikų neturėjau arba praėjus šiek tiek laiko tie iššūkiai nebeatrodo tokie dideli.“
Roma prabyla ir apie kitą viso to pusę – sunkias dienas ir aplankantį beprasmybės jausmą, kada, regis, „sėdi ne savose rogėse“: „Tokiomis dienomis padeda globos koordinatorės padrąsinantis žodis, savitarpio pagalbos grupės, kur susirenkame pas psichoterapeutą su kitomis globėjomis ir dalinamės džiaugsmais bei sunkumais. O ir vyro petys visada šalia. Iš meilės artimiesiems – atsiranda ir tų jėgų, ir užsispyrimo.“
