T. Marčiulaitis moka apie investavimą kalbėti paprastai ir suprantamai, be to negaili patarimų jauniems žmonėms. Jį kalbina „Swedbank“ Finansų instituto vadovė Jūratė Cvilikienė.
Tautvydai, kaip paprastai paaiškintumėte, kas yra investavimas?
Investavimą sunku apibrėžti, nes jis turi labai daug formų. Plačiausia prasme, tai yra išteklių skyrimas tam, kas ateityje gali duoti naudos. Pavyzdžiui, laiko skyrimas mokslams, kad turėtume daugiau žinių, galėtų būti vienas iš investavimo būdų.
Finansinis investavimas – išteklių skyrimas tam, kas ateityje leistų turėti dar daugiau turto, pinigų. Tai galime pasiekti įvairiais investavimo būdais – nuo verslo kūrimo iki akcijų ar kriptovaliutų pirkimo. Finansinio investavimo principas paprastas: skiriame pinigų tiems, kas siekia uždirbti, ir, jei viskas gerai, gauname jų pelno dalį.
Pavyzdžiui, šiandien kiekvienas galime investuoti į „Apple“ bendrovę – tereikia įsigyti jos akcijų. Bendrovei mūsų pinigų reikia verslui plėsti. Jeigu plėsdama verslą ji pagamins pakankamai daug naujų telefonų ir vartotojai juos nupirks, „Apple“ gaus daugiau pelno ir dalis jo teks investuotojams.
Kokie yra investavimo būdai?
Turbūt pats įprasčiausias investavimo būdas yra nuosavas verslas. Tai gali būti ir verslas-hobis, pavyzdžiui, fotografavimas, greta mokslų ar pagrindinio darbo. Šiuo atveju laiką, pinigus, žinias ir patirtį skirtume tam, kad daugiau uždirbtume. Tokį verslą tikrai galima laikyti investavimu.
Žmogui, neturinčiam noro pačiam kurti ir plėtoti verslo, palankiausia investuoti į finansų rinkas. Dažniausiai pasirenkamos akcijos ir obligacijos. Taip pat galima investuoti ir į nekilnojamąjį turtą, perkant butą ar namą. Net jei šiandien gyvename tame būste ir nesiekiame iš jo uždirbti, tai vis tiek yra investicija, nes turto kaina ilgainiui gali augti ir jį parduoti galime brangiau nei nusipirkome.
Ar verslą, kaip investicijos priemonę, ne be reikalo paminėjote pirmą?
Norėčiau, kad visi daugiausia dėmesio skirtų būtent verslui, o jauni žmonės kuo anksčiau pabandytų verslauti. Tikrai nereikia būtinai kurti labai didelių įmonių, skolintis daug pinigų ir siekti įkurti tūkstančio darbuotojų korporaciją. Naudinga išbandyti patį principą, pavyzdžiui, kažką nupirkti ir parduoti ar pasiūlyti savo paslaugas. Verslas tikrai ne kiekvienam ir daugelis tuo gyvenime neužsiims, bet tokia patirtis labai pravers.
Kuris investavimo būdas jaunuoliams tuomet yra geriausias?
Rekomenduočiau išbandyti kuo daugiau ir suprasti, kuris arčiausiai asmeninių savybių. Ilgai dirbau, valdydamas kitų žmonių pinigus, ir galiu pasakyti, kad kiekvienam asmeniui tinka skirtingos turto klasės ir investicijos. Kai kurie gali toleruoti vienokią riziką, kiti išvis negali jos pakelti. Jaunam žmogui pirmiausia reikėtų suprasti, kurioje rizikos spektro vietoje jis yra ir kur jaučiasi geriausiai.
Ką dar svarbu apgalvoti, prieš pradedant investuoti?
Pirma, nereikia turėti lūkesčių, kad jei kažko labai siekiate ir norite, būtinai taip ir nutiks. Akcijų ar nekilnojamojo turto rinkoje gali būti visko ir mūsų norai čia niekam neįdomūs. Antra, būtina mesti iš galvos mintį „ką kiti pagalvos, jei man nepavyks“. Nieko tokio, jei visi juoksis, jums praradus investuotus kelis šimtus eurų.
Moksleiviui net ir tūkstantis eurų atrodo neįtikėtinai didelė suma, bet, nesėkmingai investavus šiuos pinigus, po ilgesnio laiko toks praradimas bus visiškai nejuntamas. Be to, suteikti motyvacijos turėtų turbūt daugeliui mokinių pažįstama matematinės vilties samprata. Jeigu prisiimame riziką prarasti kelis tūkstančius eurų ir 100 vakarų per metus dėl galimybės, nors ir mažos, uždirbti kelis milijonus, kurie leis gyventi svajonių gyvenimą, tai yra geras rizikos ir grąžos santykis, o matematinė viltis yra teigiama.
Tiesiog reikia nebijoti prarasti nedidelių sumų, ypač jaunystėje, nes spėsite vėl tiek uždirbti. Po 5–10 metų tie keli tūkstančiai atrodys juokingi pinigai.
Kokios grąžos reikėtų tikėtis, pradedant investavimo kelionę?
Kuo mažesnis grąžos lūkestis, tuo lengviau gyventi. Jeigu kalbame apie verslą, grąža gali būti didelė, bet reikia suprasti, kad iki to laukia ilgas ir ne visada sėkmingas kelias.
Kalbant apie investicijas į finansų rinkas, grąžos lūkesčiai taip pat neturi būti dideli. Finansų rinkos nėra skirtos staigiai ir magiškai praturtėti. Jose pinigai uždirbami per ilgą laiką. Didžiausia tikimybė uždirbti yra stabiliai investuojant, tarkime, 20 metų. Dabar nuosekliai investuoti pradėję moksleiviai gali tikėtis, sulaukę 40–45 metų, tapti milijonieriais. Tai visiškai realus scenarijus ir tokių istorijų pasaulyje yra ne viena. Tiesiog reikia nusiteikti ilgesnei kelionei, kurioje sėkmę lems sudėtinės palūkanos.
Trumpai tariant, po pirmųjų investavimo metų palūkanos apskaičiuojamos paprastųjų palūkanų būdu, o vėliau vertinama ir pradinė investuota suma, ir per kiekvienus metus susikaupusios palūkanos. Kadangi sudėtinės palūkanos auga mokykloje tikrai girdėtos geometrinės progresijos principu, itin svarbus ilgasis laikotarpis. Greito praturtėjimo tikėtis neverta, bet per daug metų nuoseklaus darbo sukaupti dideles sumas visiškai realu.
Kas yra tas nuoseklumas?
Pabrėždamas nuoseklumą, turiu galvoje investuotų pinigų neišgryninimą. Nesakau, kad būtina investuoti kiekvieną mėnesį. Rekomenduojama investicinį krepšelį pildyti kuo įmanoma daugiau ir dažniau, kol tai daryti malonu ir dėl to nereikia vargti. Investicija yra tarsi užmokestis sau. Taigi mokėti sau atlygio reikia tiek, kiek išeina, neiškeliant kartelės pernelyg aukštai. Tiesiog svarbu kaupti pinigus ilgą laiką, nes sudėtinės palūkanos veikia dėl nuoseklumo: kuo daugiau laiko investuoji, tuo ilgiau leidi investuotoms lėšoms uždirbinėti papildomus pinigus.
Iš ko galima spręsti, kad atėjo metas pinigus investuoti, o ne taupyti?
Pradėti reikia kuo anksčiau. Jeigu galite skirti 20 eurų, vadinasi, metas investuoti jau atėjo. Daug žmonių skaito knygas, žiūri „YouTube“ vaizdo įrašus, domisi investavimu ir niekaip nepradeda to daryti, nes bijo rizikos. O su baime susigyventi gali tik tada, kai imi veikti. Todėl kiekvienas žmogus pirmiausia turėtų pabandyti investuoti 20, 50 ar 100 eurų ir tik tada aktyviai domėtis.
Investavimas yra toks pats įgūdis kaip ir bet kuris kitas, pavyzdžiui, grojimas pianinu. Galime labai daug perskaityti apie grojimą, puikiai suprasti pianino sandarą, žinoti, ką reikia paspausti gražiam garsui išgauti, bet muzikos nebus tol, kol nepabandysime groti ir nesusiformuos raumenų atmintis. Lygiai taip pat su investavimu: daugiausia pasiekia ne tie žmonės, kurie labai daug skaito ir mokosi, o tie, kurie bando ir tada skaito apie tai, kas vyksta.
Ar, kad sėkmingai investuotum, reikia nuodugniai domėtis veikimo mechanizmais?
Reikia suprasti esmę. Pavyzdžiui, kad akcija – įmonės dalis. Yra geras pasakymas: jeigu perki vieną akciją, pagalvok, ar norėtum nusipirkti visą įmonę. Jeigu atsakymas neigiamas, nepirk ir vienos akcijos. Nereikia nuodugnios analizės, nes ji privers labai keistai galvoti apie paprastus dalykus. Reikia suprasti taip, kad galėtum penkiamečiui paprastais žodžiais paaiškinti, ką ir kodėl darai.
Finansų rinkos nėra mistiškos. Tai yra labai paprasti dalykai, tik dažnai jie mistifikuojami industrijos, ypač įvairių mokytojų. Jeigu kas nors pradėtų pardavinėti mokymus, kuriuose aiškintų, kad akcija yra įmonės dalis ir viskas – tai būtų prasti mokymai. Iš to kyla platūs aiškinimai, kad investavimas yra itin sudėtingas, kad reikia labai daug suprasti, kad tai skirta tik išskirtinai protingiems žmonėms. Tai netiesa. Nusipirkti akcijų ar obligacijų visiškai nesudėtinga.
Ką manote apie jaunimo investavimą į netradicines priemones?
Sakyčiau, kad reikia eiti visur, nes kuo daugiau nudegsi – tuo greičiau išmoksi. Jeigu žmogus nėra praradęs pinigų, bandydamas investuoti, tai yra labai blogai. Tik susidūręs su rizika iki galo supranti, kas tai yra ir kaip su ja susigyventi.
Netradicinės priemonės gali padėti pažinti save. Galbūt keisdamiesi „Pokemonų“ kortomis, pastebėsite, kad labai gerai suprantate žaidimų rinką, esate jos ekspertas ir iš to galite užsidirbti dešimtis ar šimtus tūkstančių eurų? Tikrai nereikia atmesti galimybių, verta bandyti, stengtis įveikti praradimo baimę ir mokytis susigyventi su nesėkme.
Kaip išmokti su tuo susitaikyti?
Pirmiausia reikėtų investuoti nedidelę sumą – tokią, kurios negaila prarasti. Bet galima elgtis ir drastiškiau – įmesti 50 eurų į šašlykinę, sukūrenti ir pažiūrėti, koks jausmas, kai supranti, kad iš tiesų... nieko neatsitiko. Turi 50 eurų mažiau, vėl uždirbsi, ne pasaulio pabaiga. Vadinasi, tą sumą gali ir investuoti.
Turime suprasti, kad nieko baisaus prarasti nedideles sumas pinigų. Jei visos santaupos dingsta, kai tau daugiau nei 60 metų, tada jau problema. Bet jeigu esi jaunas ir prarandi kelis šimtus, tai nėra jokia tragedija.
Žinoma, prieš imdamiesi kokių nors neįprastų veiksmų su pinigais, pasikalbėkite apie tai su tėvais, kad jie žinotų, kaip, kam ir kodėl naudojate savo santaupas.
Kaip jaunuoliams patartumėte žiūrėti į kriptovaliutas?
Pabandyti tikrai verta. Viename iš mano ateities scenarijų kriptovaliutos – labai svarbi turto klasė. Tad investicijų į jas neatmetu kaip nesąmonės. Bet patarčiau į tai žiūrėti labai atsargiai. Pirmiausia todėl, kad dėl veikimo principo kriptovaliutos nėra investicijos į vertės kūrimą, kitaip nei, pavyzdžiui, investicijos į akcijas. Jos vertingos tiek, kiek jomis tiki kiti žmonės ir kiek daug jų yra pasiruošę įsigyti.
Žinoma, iš kriptovaliutų galima gerai pasipelnyti – pažįstu žmonių, kurie, būdami itin jauni, iš jų uždirbo labai didelius pinigus. Bet jeigu gali gauti 1000 proc. per metus, vadinasi, gali prarasti viską per vieną dieną. Abu variantai yra labai realūs. Jau matėme, kaip nuo 12 tūkst. JAV dolerių bitkoino vertė sumažėjo perpus.
Reikia suvokti, kad grąža neatsiranda stebuklingai, kad ji tiesiogiai susijusi su rizika: grąžą gauni, nes prisiimi riziką. Kuo didesnė ir greičiau gaunama grąža, tuo didesnė ir rizika.
Kokia jūsų atėjimo į finansų sritį istorija?
Aštuntoje ar devintoje klasėje Aušra Maldeikienė mus mokė ekonomikos ir pakvietė kelis tuometės „Finastos“ darbuotojus papasakoti apie investicijas. Su bendraklasiais pradėjome žaisti investavimo žaidimą su virtualiaisiais pinigais, investuoti. Keli mūsų labai stipriai „užsikabino“. Aplinka mūsų mokykloje buvo labai konkurencinga, tad finansų rinkos tapo puikia vieta varžytis su draugais bandant išsiaiškinti, kuris gudresnis. Tai įtraukė, pradėjau labiau domėtis finansų rinkomis, pabandžiau investuoti, prekiauti.
Kaip investuojate pats?
Turiu nuosavą verslą, nekilnojamojo turto, investicinį pensijų portfelį, į kurį investuoju kas mėnesį. Taip pat turiu aktyviai valdomą investicinį portfelį ir prekiauju išvestinėmis finansinėmis priemonėmis. Pagrindiniai principai, pagal kuriuos dėliojuosi investicijų krepšelį, yra lengvai paaiškinami ir suprantami. Bet jų praktinis taikymas reikalauja specifinių žinių ir patirties.
Nerekomenduočiau kiekvienam daryti taip, kaip darau aš. Verčiau patarčiau turėti ilgalaikį investicinį krepšelį ir tada skirti papildomų pinigų visokiems įdomiems dalykams: verslui, hobiui, kuris gali būti monetizuojamas, galbūt paspekuliuoti akcijomis. Būtina turėti ilgalaikį investavimo tikslą ir investuoti periodiškai kiekvieną mėnesį, kad užsitikrintumėte saugią ateitį. O kai ši dalis sutvarkyta, kitą dalį pinigų ir laiko galima skirti širdžiai mieloms veikloms.
Koks didžiausias su investavimu susijęs mitas, kurį norėtumėte paneigti?
Didžiausias mitas, kad egzistuoja žmonės, kurie kiekvieną mėnesį uždirba po 50–100 proc., o per metus – 1000 proc. pelno ir dar gali paaiškinti, kaip tai padaryti. Jei tokių iš tiesų atsiranda, jie pradeda valdyti kitų asmenų pinigus ir apie juos anksčiau ar vėliau išgirstame. Tikrai žinoma asmenų, kurie gana ilgai uždirbdavo 40–50 proc. investicinę grąžą per metus. Jų rezultatai fiksuoti knygoje „Market Wizards“.
Tačiau žmogus, „YouTube“ tikinantis, kad uždirba 50 proc. pelno, bet neturintis jokių argumentų tam įrodyti, turėtų kelti nepasitikėjimą. Jeigu gauni tokias grąžas, gali tapti vienu geriausių fondų valdytojų visame pasaulyje, lengvai valdyti 10 mlrd. eurų ir nuo jų gauti 1 proc., tai yra 10 mln., pelno. Kodėl tada to nedarai?
Ką svarbiausio norėtumėte pasakyti pradedantiesiems investuotojams?
Pradėkite kuo anksčiau! Jeigu investuoti pradedama keturiolikos, po dešimtmečio jau galima būti sukaupus nemažą kapitalą. O po dar 10 metų sąskaitoje įmanoma turėti net kelis šimtus tūkstančių eurų. Tai tikrai nėra nepasiekiamas tikslas, tereikia po truputį pradėti ir ateinančius 20 metų tai daryti nuosekliai.
Taip pat patarčiau nebijoti mažomis sumomis investuoti kuo rizikingiau ir įdomiau. Taip iš tiesų didėja pinigų praradimo rizika, bet kuo rizikingiau dirbama, tuo greičiau ir daugiau išmokstama. Didžiausia problema yra baimė prarasti – dėl jos nustojama investuoti arba investicijos išgryninamos. Žmonės, kurie nekreipia dėmesio į rinkos svyravimus, daug uždirba, o tokios ramybės galima įgauti tik patyrus nuostolių, kurių skatinu nebijoti.