Jos mama paliko ją, dar kūdikį, sergančią ligoninėje. Išėjo ir niekada nesugrįžo. Nors šiandien Laura Ramanauskienė (28 m.) prie savęs glaudžia du nuostabius sūnus, turi ją mylintį vyrą, tuoj gaus magistro laipsnio diplomą ir bando gyventi darnoje su savimi, ją vis dar užklumpa nerimas, kankina nemiga, į paviršių kelianti jos širdies skaudulius. Skaudžiausių smūgių Laura sako susilaukdavusi ne iš sutiktų suaugusių, bet iš vaikų, sužeistų ir traumuotų savo tikrose šeimose. Būdama maža mergaite tikėjo, kad yra purvina ir duše iki raudonumo trindavo tamsesnę savo odą – vaikai vis tyčiodavosi, liepdami jai nusiprausti. Būdama vaikas niekaip nesuprato, kodėl mama yra ne jos mama ir kodėl ją vadina „ta iš vaiknamio“.
Per visą mūsų pokalbį Laura paminėjo tik tris žmones, kurie augant buvo jos pusėje, mokė ją vertybių, skatino mokytis, pastebėjo jo gabumus, ją pagyrė, kvietė nebijoti pasakyti, kai skauda, laikė už rankos, kai ji niekaip neišdrįsdavo atsiverti, kai skausmą ir pažeminimus išgyvendama viena pati. Vieną iš jų ji vadina savo Mama iš didžiosios raidės.
Laura, kaip patekote į SOS vaikų kaimą?
Biologinė mano mama važiavo traukiniu per Lietuvą su ką tik gimusia manimi. Aš turbūt labai verkiau, nes traukiniui sustojus mus nuvežė į Santaros klinikas Vilniuje. Ten mama su manimi pabuvo keturias dienas ir pabėgo. Jos laukė sugrįžtant septynis mėnesius, bet ji taip ir neatsirado. Tas kelias dienas, kurias ji buvo su manimi, gydytojai su ja negalėjo susikalbėti, todėl neliko jokios identifikuojančios informacijos nei apie ją, nei apie mane. Nežinau nei jos vardo, nei pavardės, nei gimimo datos, nei savo gimimo datos, vietos, kur gimiau, nieko nežinau. Vardą sugalvojo ligoninės, kurioje gydžiausi tuos septynis mėnesius, seselės. Taip aš tapau Laura. Po tų septynių mėnesių mane paėmė į SOS vaikų kaimą. Pati mama Teresė skambino po ligonines ir ieškojo vaikų, kurie yra palikti, kuriems reikia pagalbos. Taip mane surado ir atidavė.
Nors tėvų neturiu, save vadinti našlaite neapsiverčia liežuvis, juk savo tėvų nelaidojau, nors ir nežinau – jie gyvi, o gal jau mirę. Kai prarandi tokiu būdu savo mamą ir tėtį, jie kaip dingę be žinios. Man sunku buvo suprasti tuos vidinius išgyvenimus, pykčio, liūdesio proveržius. Nors tai nebuvo fizinė tėvų mirtis, bet aš patyriau stiprią psichologinę tėvų netektį ir reikėjo daug metų, kad su tuo susitaikyčiau ir gyvenčiau toliau. Tokia netektis yra neapčiuopiama, bet ne mažiau skausminga. Aš ją turėjau išgedėti, išbūti visose skausmo stadijose taip lyg būčiau iš tiesų juos laidojusi. Kai širdyje juos palaidojau, tik tada susitaikiau su tuo faktu, kad jų ne tik, kad dabar nėra, bet jų tikrai niekada ir nebus. Nuo to laiko pradėjau gyti, ir judėti atleidimo link. Nes kol to nepadariau, joks sveikimo procesas manyje negalėjo vykti.
Kada buvo didžiausias noras susirasti biologinę mamą?
Kai man buvo 9–12 metų. Tuos trejus metus kiekvieną dieną galvojau, kad noriu susirasti savo biologinius ryšius. Norėjosi turėti istoriją, už kurios galėčiau pasislėpti, kad turėčiau atsakymą, kai manęs klausia, iš kur aš ir kas aš. Tuo metu labai žiūrėjau TV laidą „Atleisk“, kurioje laidos rengėjai padėdavo surasti artimus žmones, labai tikėjau, kad galbūt per ten aš galėčiau rasti ir savo artimus. Mama Teresė sakė, kad mes tikrai galime kreiptis ir ieškoti, nors realiai jokios informacijos mes neturėjome, bet galbūt jie kažką surastų. Tik mama mane perspėjo, kad visa tai turi kainą. Tai yra viešumas ir klausė, ar aš jo noriu. Ir taip susilaukdavau daug ne tokio dėmesio, kokio kam norėtųsi.
Nenorėjau išsiskirti, bet buvau išskirtinė, nenorėjau, kad apie mane žinotų, bet apie mane žinojo. Tuomet pagalvojau, ar aš tikrai noriu televizijoje savo žaizdas atverinėti, kad visi apie mane sužinotų. Nusprendžiau, kad neieškosiu ir išmoksiu susitaikyti su ta savo istorija, kurios nėra. Nebuvo taip lengva tai padaryti, tad vis pagalvodavau, kad norėčiau žinoti tiesą. Vieną kartą su po pokalbio su mama, aš išdrįsau ir mes kartu nuvažiavome į Kirtimus, taip vadinamą Čigonų taborą, nes juk mane čigone vadino. Tikėjomės, kad galbūt ten gyveno kokia moteris, kuri 1993 metais Santaros klinikose paliko mergaitę. Likau mašinoje, kai mama kalbėjosi su tenykščiais. Buvau pakraupusi nuo to, kaip ir kur jie gyvena. Kai mama sugrįžo, ji pasakė, kad net trys moterys, su kuriomis ji kalbėjo, teigė, kad tais metais paliko mergaitę. Akivaizdu, kad tai buvo melas. Nors mamai tai kainavo daug emocinių resursų ir mane nuvežti, ir su jais kalbėtis, man buvo labai naudinga pamatyti ir suprasti, nuo ko, galbūt, mane išgelbėjo likimas. Kadangi aš buvau patikėjusi, kad mano gyvenimas galėjo būti būtent toks, tai man tai padėjo uždaryti duris, kad nustočiau ieškoti. Vėliau tas noras vėl atgydavo. Tik kai pati tapau mama, tas noras nuslūgo.
Kokia pirma žmonių reakcija, kai sužino jūsų istoriją?
Jeigu sužino vaikas, tai būna visaip: vieni mažiau kreipia dėmesio, o kai kurie kaip tik atvirkščiai – skaudina. Kai kurie suaugusieji ištransliuoja nelabai tinkamą žinutę apie vaikų namus savo vaikams ir tie vaikai paskui parsineša ir tyčiojasi. Tuomet patirdavau beviltiškumo jausmą, kad negaliu to pakeisti, kad augu ne su savo tėvais, o ten. Bet juk ne aš pasirinkau taip gyventi, nesu kalta, kad mane paliko. Ypatingai skausmingas patyčias patyriau mokykloje. Buvau vadinama ta iš vaiknamio, globnamio. Kai buvau pradinėse klasėse net nelabai supratau, ką čia sako.
Iš suaugusiųjų irgi reakcijos nevienodos: vieni sutrinka, nežino, kaip reaguoti: ar čia paguosti, ar kažkaip skatinti, pagirti, kokia šaunuolė esu. Kiti galvoja, kad mes kaip laukiniai, kad mūsų niekas nemokina. Mokykloje būdavo bet kokį kitų padarytą „kriminalą“ suversdavo ant manęs. Kaltė visada buvo mano pusėje, kad aš pavogiau, kažką surezgiau, blogo padariau. Sulaukdavau pašaipų net iš pedagogės muzikos mokykloje. Atsimenu, užėjau į kabinetą ir skubėdama užkliuvau už kėdės, kabinetas buvo siauras. Mokytoja pradėjo taip manęs rėkti, kad nelaužyčiau mokyklos inventoriaus, kad mūsų tame našlaityne niekas nieko nemokina ir kad čia elgiamasi kitaip. Aš taip sutrikau. Buvau jau paauglė. Vidinis balsas kvietė atsikirsti taip, kad nutiltų, bet susivaldžiau ir nekėliau konflikto. Atsisėdau tyliai ir nuleidusi galvą tylėjau. Daugiau pamokoje nebegalėjau dalyvauti. Nuo tos dienos šiame muzikos dalyke man viskas pradėjo nesisekti, nes praradau bet kokią motyvaciją stengtis ir daryti, nes mokytojos požiūris į mane labai smukdė. Panašių dalykų yra tekę patirti ir biudžetinėje įstaigoje, kai jau buvau suaugusi. Ėjau į socialinės paramos skyrių pristatyti pažymą, kad mokausi ir man reikalinga globos rūpybos išmoka, tai darbuotoja tai išgirdusi, paėmė ragelį, paskambino savo kolegei ir sako: pas mane našlaitė atėjo, neturiu nuotaikos šiandien su našlaičiais dirbti, gal gali perimti. Nežinojau, ką pasakyti.
Iš suaugusiųjų nesitikėdavote tokios reakcijos?
Nesitikėdavau. Nors, aišku, yra tekę patirti ir visai neblogų dalykų. Viena mokytoja kaip tik visuomet mane palaikė, visuomet skatino nebijoti pasakyti, jeigu kažkas negerai, kad nelaikyčiau savyje, kad pasipasakočiau. Visuomenėje vis dar stigmatizuotas požiūris į vaikus iš globos, vaikų namų. Nedaug apie juos žino, ir iš po postsovietinės santvarkos yra išlikęs neigiamas požiūris. Reikėtų jį keisti, nes juo persisunkia visa aplinka, tada labai gėda būna dėl to, kad neturi tėvų, kad augi ne šeimoje, nors tai nuo tavęs nepriklauso ir kaip visi, nori turėti mamą ir tėtį, savo namus.
Dažnai girdime, kad vaikų namuose augę vaikai buvo nemylimi, skriaudžiami, engiami.
Vaikų namuose, kur gyvenau, nebuvo taip, kad mane ar kitus skriaustų suaugusieji. Niekas blogo nelinkėjo, nemušė ar kažkaip pakenkti tikrai nenorėjo. Kas skaudino specialiai, tai kiti vaikai. Šiandien vaikai dėl vaikų namų reorganizacijos visoje šalyje išskirstyti gyventi po butus, jų ten gyvena po mažai ir tas yra labai gerai. Kai aš gyvenau vaikų kaime, tuomet iš daugybės ten gyvenančių vaikų susidarydavo gaujos. Galima sakyti, kad buvo didelis organizuotas nusikalstamumas. Norėdama pritapti ir jaustis kažkieno dalimi, bandžiau į tas gaujas jungtis, bet man nepavykdavo. Jų vertybės nebuvo gerai mokytis, stengtis būti gerais. Jeigu nesijungdavau ar elgdavausi atvirkščiai nei jie, būdavau balta varna, tada prasidėdavo skaudūs užgauliojimai. Sunkiausios buvo nuolatinės kovos po saule, suprasti, kurioje vietoje tu telpi, nes atrodo, kad netelpi. Nepritapau prie savo bendraamžių, ir didžiausią skriaudą patyriau ne ir suaugusiųjų, o iš kitų vaikų.
Ką konkrečiai bendraamžiai prikaišiodavo?
Iš manęs tyčiojosi dėl keleto dalykų: kad aš gerai mokiausi, kas jiems reiškė, kas esu pasikėlusi ir vaidinu protingesnę už visus kitus. Kitas dalykas, kad man gerai sekėsi bendrauti su saugusiais, todėl buvau vaidinama pataikūne, bet aš tikrai nepataikavau. Aš neturėjau kur kabintis, man liko tik tie keli suaugusieji, kurie galėjo mane apginti, nes bendraamžiai manęs nepriėmė. Ir trečias dalykas buvo mano išvaizda, nes pas mane tamsus gymis. Mane vadindavo čigone, nors aš juk net nežinau, ar ja esu. Tyčiojosi iš to, kaip atrodau, buvo labai sunku tai išgyventi, nes nesupratau, kodėl būtent taip atrodau. Niekas man vaikystėje nepasakojo, kad yra skirtingos tautos, gymiai, genai. To nežinojau. Vaikai man sakydavo, kad esu purvina, kad eičiau nusiprausti. Ir aš tikėjau. Eidavau į dušą, bandydavau nusiprausti tą spalvą, trindavau odą šiurkščia kempine ir matydavau, kad niekaip negaliu jos nuplauti. Norėdama nuplauti save tiek valydavau, kad ruda oda tapdavo raudona.
Vaikai kartais būna tikrai žiaurūs.
Vaikai vaikus skriaudžia dėl to, kad jie patys yra sužeisti, išgyvena savo skausmus, kenčia dėl to, kad juos paliko, jaučiasi nereikalingi, pamiršti. Dėl to tyčiojasi, mušasi. Todėl tokiose vietose atsiranda seksualinė prievarta arba priekabiavimas, kai jau tampama paaugliais. Sunkiausia ir buvo augti tarp kitų sužeistų, traumuotų vaikų, nes aš pati neturėjau aiškaus prisiminimo, istorijos, neigiamų patyrimų, žinios, kas su manimi atsitiko. Gyvendama tokioje nežinomybėje, kai negali papasakoti, kas su tavimi atsitiko, kur tavo kraujo, giminystės ryšys, jaučiausi kaip iškritusi iš dangaus.
Į ką atsiremdavote, kur eidavote, kai buvo nepakeliama?
Visi išgyvenimai dažniausiai nuguldavo ant lapo popieriaus. Laikydavau viską savyje ir pas nieką neidavau iki tol, kol tas viskas manęs nepradėdavo taip stipriai ėsti iš vidaus, kad nebegalėdavau susitvarkyti. Būdavo, nebegalėdavau miegoti. Tokia nemiga nuo ankstyvo amžiaus mane kankina iki šiol.
Reiktų suprasti, kad jeigu vaikų namuose elgiesi gražiai, pagal taisykles, tai esi neprobleminis vaikas ir į tavo psichologinę būseną nelabai kas kreipia dėmesio, nes išoriškai tu viską darai puikiai. Į vidinius išgyvenimus nepradedama reaguoti tol, kol nepradedama kitaip elgtis. Iki to nenusileisdavau, kad nepradėčiau klausyti suaugusiųjų, bet kai tiesiog nebegalėjau savyje išgyventi, eidavau pas trenerį, pas kurį lankiau kovos menus. Ten išsikraudavau fiziškai. Jis manęs klausdavo, kodėl aš tokia pikta, padėdavo išsikalbėti. Juo pasitikėjau, jis mane paskatindavo, kad nepasiduočiau blogiems jausmams, juos paleisčiau. Buvo mokykloje mokytoja, kuri pagirdavo už gerai parašytus rašinius, sakydavo, kad esu labai brandi.
Kai visiškai niekas nepadėdavo, eidavau pas mamą Teresę. Nors būdavo labai sunku prisiversti nueiti ir pasikalbėti, jos išsakytos mintys labai giliai įsirėždavo ir susišaukdavo su mano pačios vidiniu mąstymu. Jos sakomus dalykus įsirašydavau į atmintį kaip tiesą, ir stengdavausi gyventi toliau. Su mama buvo stiprus ryšys, bet jausdavau, kad nereikia man lįsti, nes ir ji turi daug problemų su kitais vaikais, kuriems yra blogiau, jiems reikia daugiau dėmesio.
Gyvenusius be savo tėvų vaikus neretai lydi skaudūs išgyvenimai ir nelengvi jų pačių gyvenimai.
Natūralu, kad į tokią situaciją patekę vaikai koja kojon žengia su skausmu. Daugeliu atveju jie ten atsiduria ne savo noru ir tikrai ne iš gero gyvenimo. Galiu už visus juos pasakyti, kad tėvų, namų praradimas ankstyvame amžiuje yra vienas iš sudėtingiausių patyrimų, iš kurių vėliau labai sunku išlipti sveikam. Iš namų, iš kurių paima vaikus, daugiausiai esti alkoholizmo, smurto, vaikai dažnai apleisti gyvena netinkamose jiems sąlygose. Nėra, kad tėvai yra mirę arba kad žuvo. Įsivaizduokite, su kokiomis giliomis žaizdomis ir traumuojančiais prisiminimais vaikai ateina gyventi į naują kasdienybę. Aišku, skauda, ir ne visada suvoki, kas su tavimi vyksta. Didelis bejėgiškumas, kad nieko negali pakeisti, dėl to išgyveni didelį kasdienį vidinį konfliktą. Tai ir drama, ir disonansas tarp to, koks tu esi ir norėtumei būti bei tarp to, kokios šeimos norėtumei ir kokią ją turi ar praradai. Kai patenki globon, išoriškai gyvenimas gali atrodyti visai neblogas, nes šiais laikais nieko nebetrūksta, materialiai gauni viską, bet tos vidinės tuštumos niekas neužpildo, iš sužeistumo kylančių dvasinių audrų jokių daiktų turėjimas nenuramina. Taip ir gyveni nelengvai su tomis negydomomis žaizdomis, kurios tik gilėja. Tuomet nelabai pavyksta priimti tinkamus sprendimus, pasitikėti savimi, tvarkytis su nevaldomu pykčiu, keltis tikslus ir turėti valios jų siekti. Be begalybės faktorių, įskaitant ir tai, kad esi kitoks. Tokiems labai sunku pritapti visuomenėje.
Kaip jūs pati gyvenate šiandien?
Dabar, kai jau esu suaugusi, gyvenimas yra spalvotas ir įvairus, kuriame, aišku, yra ir duobių, ir labai gerai išgrįsto kelio. Manau, kad mano gyvenimas yra darnus, nes nepatyrus skausmo, nebūčiau žinojusi, kas yra džiaugsmas, nepabuvus dugne, nesidžiaugčiau, kad galiu stovėti ant kranto. Turiu daugialypės patirties, be kurios nebūčiau, kokia esu. Šiandien galiu pasakyti, kad mano gyvenimas yra nuostabus: esu laimingai ištekėjusi, turiu puikų vyrą, du nuostabius sūnus, kuriems 1,5 ir 4 metukai. Be mylimos šeimos, turiu brangią man bažnyčios bendruomenę. Netrukus ginsiuosi magistro laipsnį. Stengiuosi būti dėkinga už tai, ką turiu. Iš šono žiūrint, mano gyvenimas nieko per daug nesiskiria nuo tų, kurie užaugo turėdami tėvus. Bet iki kol tapau suaugusia, tikrai nebuvau laiminga, savimi tikra, nuolat kentėjau viduje dėl neteisybės, kuri su manimi vyksta. Išoriškai gal ir atrodė, kad man viskas gerai, bet mokėjau gerai maskuoti savo būsenas. Tai nereiškė, kad ir viduje galėjau viena susitvarkyti, žaizdų niekas nematė, labai sunku buvo jas atverti.
Kodėl pasirinkote studijuoti būtent psichologiją?
Iš tiesų norėjau studijuoti anglų filologiją, bet nusprendžiau mokytis anglų kalba psichologijos (šypsosi). Mano mokslų pasirinkimas – lyg gyvenimo parodija. Labai toli nuo to bėgau, bet labai arti sugrįžau. Galvojau, kad gyvenimo mokyklą jau praėjau, reikia tik diplomo. Aišku, gyvenimo mokyklą praėjau nemenką, bet buvo labai daug dalykų, kurių aš nežinojau. Studijuodama supratau, kiek daug žaizdų turėjau, kurias neigiau, kiek turėjau vidinių konfliktų ir kaip su jais susitvarkiau. Supratau, kad būtent per tai aš galiu padėti kitiems žmonėms. Netrukus ginsiuosi socialinio darbo su vaikais ir paaugliais magistrą, kurį studijavau taip pat anglų kalba. Taip per kelis metus suderinau ir profesiją, ir stipriai pagilinau anglų kalbos žinias. Manau, kad socialinis darbas neatsiejamas nuo psichologijos. Norėčiau konsultuoti šeimas, kurios patiria sunkumų, augindamos vaikus, tėvus patyrusius netektį, arba vaikus patyrusius netektį.
Kokia moterimi užaugote, kokia žmona tapote ir mama esate savo sūnums?
Mane užaugino moteris, nebuvo jokio vyriško pavyzdžio ar to, kaip atrodo šeima. Tad ir man sunku buvo suprasti, kokios šeimos aš noriu, kokia žmona ir mama noriu būti, koks tas šeimyninis gyvenimas, neturėjau su kuo palyginti. Per tuos šešerius metus santuokos kartais būna pagaunu save mąstant, kad tiksliai bandau atkartoti tą modelį, kaip mus augino mama SOS vaikų kaime. Kaip ji rūpinosi, kaip vaikų poreikius išstatydavo į priekį savęs, kaip su meile gamindavo maistą. Aš noriu būti pačia geriausia savo paties versija savo vaikams. Esu tokia mama, kuri dėl savo vaikų padarytų viską. Noriu, kad mano vaikai užaugtų savarankiški, bet kad jie žinotų, ką reiškia mamos meilė ir kad ji yra beribė, bet kad tai nereiškia, kad jie gali augti be taisyklių ir be ribų. Tai reiškia, kad aš netoleruoju netinkamo elgesio, stengiuosi vaikams nustatyti kasdienę rutiną, abiem jiems kasdien skiriu asmeninio dėmesio, mokinu gaminti, nuo pat mažumės tvarkytis. Stengiamės niekada nesipykti vaikų akivaizdoje, pasikalbėti, kai jie suminga. Norime su vyru auginti vaikus, jų netraumuojant, kad jie nematytų mūsų konfliktų, nejaustų įtampos. Ne viskas tobulai išeina, bet žinau, kad man labai buvo skaudu augant matyti, kai mama bardavosi su kitais vaikais. Aš nenorėdavau būti to dalimi, norėdavau dingti, nes tai man keldavo didžiulį stresą. Nenoriu, kad mano vaikai tai patirtų. Stengiuosi savo vaikams duoti tai, ko pati neturėjau ir suteikti gyvenimą tokį, kokį įsivaizduoju, kad jie turėtų turėti.
Dar prieš tampant mama, ar nebijojote, kad gali prasiveržti genai, kurie sutrukdys būti gera mama savo vaikams?
Buvo tikrai, bet tos baimės buvo gerokai anksčiau, iki susilaukiant. Studijuodama psichologiją daug mokiausi apie savianalizę ir supratau, kad aš nenoriu ir negaliu turėti vaikų, kol nesusitvarkysiu savo vidaus. Tuomet manau, kad turėjau ir nepagrįstų baimių. Galvojau, kad gal mamai buvo pogimdyvinė depresija ir todėl jinai pabėgo, paskui gal norėjo sugrįžti, bet manęs neberado. Tokios mintys buvo ir galvojau kas bus, jeigu man taip bus. Buvo didelė baimė. Kol aš jos iš savęs neišgyvendinau per visokias terapijas, tol neturėjau vaikų, nes turėjau emociškai jiems pasiruošti. Kitas dalykas, kadangi augau be tėvo, be jokio vyriško pavyzdžio, turėdama svajonę apie vaikus, nesugebėdavau tame paveiksle matyti vyro. Paskui tik supratau, kad jis bus šalia, kai man bus sunku, kad nesu viena, kad ne vienai reikės juos auginti, kad ne mano vienos, o mudviejų abiejų jie yra ir sprendimai dėl jų irgi yra abiejų. Gimus vaikams, supratau, kokį didelį darbą su savimi esu nudirbusi. Nė už ką jų nepalikčiau ir viską dėl jų padaryčiau. Todėl ir vėl kyla klausimas, kodėl toks stiprus mamos genas pas mane, o mano mamai pavyko mane palikti. Kaip jai viduje turėjo būti blogai, kad ji išdrįstų tokį dalyką padaryti. Vadinasi, ji tikrai tikėjo, kad jos išėjimas man bus dovana, kad geriau gyvensiu be jos, nei su ja.
Ar atleidote savo mamai?
Aš nelaikau pykčio, bet nuolat racionalizuoju savo viduje jos elgesį tai iš vienos pusės, tai iš kitos. Nebėra noro ieškoti, liko noras suprasti, ką ji išgyveno, kad taip pasielgė. Man buvo svarbu jai atleisti. Iš pradžių man atrodė, kad jeigu aš gyvenu toliau daug negalvodama, nėra aštraus pykčio, tai jau viskas tvarkoje. Bet tai nėra tiesa. Atleidimas yra kasdienis darbas. Tam tikros gyvenimo situacijos iššaukia tavyje emocijas, stiprius išgyvenimus ir skausmus, jeigu žaizdos nėra sugijusios. Ir jos man išryškėjo, kai gimė pirmas mano sūnelis. Jam buvo keturios dienos ir aš dar buvau ligoninėje. Žiūriu į savo vaiką ir galvoju, kad štai tokia aš buvau, kai mane paliko. Va kaip aš atrodžiau. Kaip mano mamai pavyko rasti savyje tiek jėgų, kad atsistoti, išeiti ir nebegrįžti. Ar tai yra jos stiprybė, ar silpnumas? Aš nesugebėčiau išeiti, nes tas vaikas be manęs yra visiškai bejėgis. Tiek verkiau tada. Vėliau nurimau. Suėjo vaikui septyni mėnesiai, vėl ta pati banga. Žiūriu ir galvoju, štai tokia aš papuoliau į SOS vaikų kaimą. Vėl ašaros ir skauduliai. Kai gimė antras sūnus ir vėl: 4 dienos, 7 mėnesiai. Kai vyresniam sūnui buvo du metukai, sugrįžau į prisiminimus ir vėl: būnant dvejų su puse man pasakė, kad mama Teresė nėra mano mama, kad ji yra darbuotoja, o mamos aš neturiu, kad mes visi esame vaikų namų vaikai. Nors mano sūnus tokių metų dar nemokėjo kalbėti ir nežinau, ar jis suprastų, jei aš jam pasakyčiau, kad aš ne jo mama, bet aš au gerai kalbėjau ir labai gerai atsimenu tą momentą, kai atėjau pas mamą ir klausiau, ką reiškia, kad ji yra ne mano mama. Aš nesupratau. Tada ji man pasakojo pasaką apie mergaitę, kurią iš pradžių paliko, kurią ji atrado ir su ta pasaka aš gyvenau dar kurį laiką.
Daug kalbate apie Teresę, kuri atstojo mamą. Kokia ji buvo?
Kitaip nei mama, jos nevadinu. Ji – ne šiaip darbuotoja, tai žmogus iš didžiosios raidės. Vienoje konferencijoje išgirdau frazę, kuri man tapo kertiniu akmeniu. Ji skamba taip: „Žmogumi mus padaro ne mūsų protai, o mūsų širdys, ne mūsų gebėjimas mąstyti, o mūsų gebėjimas mylėti“. Tad mama yra tas žmogus, kuris atidavė save likimo nuskriaustiems vaikams ir tuomet atrodė turėjo neišsemiamus klodus meilės. Ji mus visus mylėjo, mumis rūpinosi, linkėjo tik gero. Klausimas, ar visada jai gero linkėjome mes, nes mūsų sužeistumas buvo toks didelis, kad mes tikrai elgėmės priešingai nei kad duodami meilę.
Iš ten kur augau, kyla ir labai gražūs prisiminimai. Mama labai mokėjo mums ištransliuoti žinutę, kad už gerą yra atlyginama geru ir, neskaitant to, kad mes jai gerumu neatlygindavome, ji vis tiek mums dovanojo gerumą. Jinai mus mokė kaip gražiai galima švęsti šventes, tas tradicijas mes tęsiame savo šeimoje. Jinai mokindavo kartu sėstis prie stalo, pasimelsti, padėkoti už tai, ką mes turime, tą bendrystę kūrė visus mus sukviesdama ir padarydama didelę šventę, nors tai jai kainuodavo be galo daug ir mes nebuvo tie, kurie jai labai padeda tas šventes organizuoti. Ir jinai buvo toks žmogus, kuris už blogą piktu neatlygindavo ir man atrodo, kad ji labai daug įdėjo širdies į mūsų vertybių sistemą, kad mes suvoktume, kas yra tikroji laimė, tikrasis gyvenimo pamatas.
Taip pat labai gera prisiminti asmeninį dėmesį, kurį ji man skyrė. Ji vertino pastangas mokykloje, arba muzikos mokykloje. Atsimenu, nupirkdavo bilietus į operą ar baletą ir mes kartu eidavome, taip mane edukavo. Ji labai stengėsi palaikyti talentą ir jį skatinti. Mamos gebėjimas įžvelgti kiekviename mūsų potencialą yra nuostabi savybė. Ji ne tik šilta, nuostabi mama, bet ir autoritetas bei pavyzdys visiems mums. Gera, kad mes bendraujame iki šiol. Aš su ja noriu viskuo dalintis: tiek džiaugsmais, tiek skausmais. Kiek ji man daug patarė ir kaip mamai, kai nežinojau kaip elgtis. Man labai gera, kad išliko ryšys, kuris galėjo nutrūkti dėl mano netinkamo elgesio, arba dėl to, kad ji galėjo įsiskaudinti, arba kitų dalykų, kurie tarp mudviejų vyko.
Būtent mama išmokė mane, kad meilė – nėra tik jausmas, tai yra darbas, ir kad atleidimas nėra baigtinis procesas, o kasdienė pastanga. Tai yra kertiniai mano gyvenimo pamatai. Man taip pat labai gera matyti, kaip nuoširdžiai ji rūpinasi ir mano vaikais. Ji pati tikriausia jų močiutė.
