Atsitiktinumą priėmė kaip duotybę
Portalui „Delfi“ pasiteiravus, kaip SOS mama dirbanti Giedrė maždaug prieš dešimt metų nusprendė eiti būtent šiuo keliu, ji pasakoja, kad tai buvo nulemta kelių priežasčių. „Tuo metu dirbau mokykloje, tačiau nusprendžiau keisti savo darbo pobūdį. Pirma, ši veikla jau truputėlį nusibodo. Antra, tuo metu mokytojų buvo per daug, o mokinių mažėjo. Taigi išėjau iš darbo ir svarsčiau, ką galėčiau veikti. Visai atsitiktinai internete atsidariau „CV bankas“ portalą. Pirmas skelbimas, kurį pamačiau – „SOS vaikų kaimas“ ieško darbuotojų. Aš pagalvojau, kad reikia pabandyti. Nusiunčiau savo CV ir gavau teigiamą atsakymą“, – prisimena Giedrė.
Savo ruožtu pašnekovė prisipažįsta, kad gavus šią atsakomybę, iš pradžių ją užklupo ne tik baimės jausmas, bet ir nežinomybė. „Iš tikrųjų nelabai supratau, koks čia darbas ir ką man reikės daryti. Bet aš pasilikau. Prasidėjo mokymai, kurie truko pusę metų. Jiems pasibaigus, gavau šeimą – pradžioje du vaikus. Tai buvo 2012 metais“, – savo prisiminimais dalijasi „SOS vaikų kaimo“ mama.
Nors pašnekovė neslepia fakto, kad jai visuomet patiko dirbti būtent su vaikais, vis dėlto, pasirenkant šį kelią, buvo svarbus ir šeimos palaikymas. „Visų pirma, kitokio darbo aš nelabai ir įsivaizduoju. Tikrai svarsčiau, ką dar galėčiau veikti. Tačiau sprendimas buvo vienas – tik su vaikais, nes tai man sekėsi jau tada, kai dirbau mokykloje. Antra, mane palaikė mano sūnus. Jis tuo metu dar buvo dvyliktokas, baiginėjo mokyklą. Galėjau jį palikti gyventi pusiau savarankiškai, o pati važinėti į Vilnių. Ir manęs niekada nepasmerkė dėl tokio sprendimo“, – pasakoja Giedrė.
Svarbiausia užsitarnauti vaikų pasitikėjimą
SOS mama dirbanti Giedrė sako, kad kad ji rūpinasi vaikais, kurie dėl įvairių priežasčių neteko tėvų globos, pavyzdžiui, jei tėvai negeba pasirūpinti vaikais.
Be to, pašnekovė pastebi, kad iš tokių šeimų į jos rankas pakliuvę vaikai dažniausiai visiškai nepasitiki suaugusiais žmonėmis, todėl viena iš sudėtingiausių užduočių yra jų pasitikėjimo užsitarnavimas. „Sunkiausia vaikui parodyti, kad jis tikrai gali tavimi pasitikėti. Vaikai mano, kad suaugę žmonės yra vienas didelis bendras blogis. Todėl mažais žingsneliais reikia vaikui įrodyti, kad tu esi tas žmogus, kuriuo galima pasitikėti, – kalba Giedrė, – Kai tu matai vaikų akis, jos pakyla ir žiūri į tave klausdamos, ar aš tikrai galiu tavimi pasitikėti, tuomet pradedi matyti savo darbo vaisius“.
Kasdienybė visai nekelia nuobodulio
Vos išgirdus žodį mama, iškart pagalvojame apie beatodairišką meilę, šilumą ir saugumą.
Pasiteiravus, kaip atrodo kiekviena šeimos diena, Giedrė pripažįsta, kad dirbdama mama ji kasdien daro tą patį, ką ir kitos mamos. Tik šiuo atveju su ne savo vaikais. Nors iš pirmo žvilgsnio ši veikla gali pasirodyti gana monotoniška, vis dėlto, „SOS vaikų kaimo“ mamos teigimu, dieną pavadinti nuobodžia vargiai būtų įmanoma. „Visus penkis vaikus keliu apie 6 valandą ryto. Tuomet gaminu jiems pusryčius, jie pavalgo ir iškeliauja į mokyklą. Tada aš galiu šiek tiek atsikvėpti, atsigerti kavos ir susiplanuoti savo dieną. Tarkime, rytoj 10 valandą turėsiu susirinkimą. Apie 12 valandą pradedu gaminti pietus – sriubą bei antrą patiekalą. Tai yra gana ilgas darbas. Kai vaikai grįžta, mes su jais prie stalo bendraujame apie tai, kas nutiko mokykloje. Elektroniniame žurnale aš visuomet peržiūriu jų pažymius, pastabas ar pagyrimus, kuriuos gavo iš mokytojų. Po pietų įprastai juos išleidžiu į būrelius. Paskui laukiu, kada jie sugrįš. Tas laukimas sukelia daugiausiai nerimo – ar jie sėkmingai sugrįš laiku, ar nenugrius, ypač dabar, kai slidu. Tada turime vakarienę, po jos aš patikrinu namų darbus, mes pasikalbame ir apie 21 valandą keliaujame miegoti“, – savo ir vaikų kasdienybe dalijasi Giedrė, pridurdama, kad laisvalaikiu jie dažnai išeina pasivaikščioti į mišką, vasaromis kartu važiuoja prie jūros arba išleidžia vaikus į stovyklas.
Įsitikinusi, kad blogų vaikų nebūna
Beveik dešimtmetį SOS mama dirbanti Giedrė neslepia, kad yra pasitaikę situacijų, kai vaikai grįžta stipriai emociškai pažeisti. Tuomet jiems reikia stipraus palaikymo. „Būna grįžta ir netikėtai užeina pykčio bangos, daužymasis, keiksmažodžiai pilasi. Tokiu atveju reikia palaikyti vaiką, kad jis pats nesusižalotų ir nenukentėtų aplinkiniai“, – teigia pašnekovė.
Vis dėlto, ji neabejoja, kad visi vaikai iš prigimties yra geri: „Pasakysiu atvirai – blogų vaikų nėra. Tik jų elgesys vienu ar kitu atveju gali būti netinkamas. Ši taisyklė yra šventa. Vaikui tai reikia įrodyti ir pasakyti“. Pasak Giedrės, vaikai elgiasi netinkamai tuomet, kai juos užvaldo vadinamieji piktukai. „Piktukas yra kaip tas pasišiaušęs piktas kamuolys, kuris skraido aplinkui nematomas ir kartais jis prilimpa prie vaikų. Tokiu atveju vaikas tampa piktas ir pradeda elgtis netinkamai. Taigi reikia tą piktuką numesti. Kartais tenka paplėšyti popierių, kartais reikia juos išpiešti, paskui kur nors išnešti, užkasti. Visokia fantazija įsijungia“, – kūrybiškais netinkamo elgesio sprendimo metodais dalijasi Giedrė.
