Nesitikėjo, kad svajonių veislė pareikalaus tiek daug
Vida Tonkūnė skaičiuoja, jog koberdogai jos namuose atsirado prieš ketverius metus – 2019–aisiais. Anuomet šuns užsiprašė vaikai, tačiau šeima net neįtarė, kokiu dideliu įvykiu jų gyvenime šis sprendimas taps iš tikrųjų.
„Važiavome su vaikais atostogauti į Kroatiją. Vaikai pradėjo zyzti, ypač mažiausias: mama, gal mes galėtume turėti šuniuką, kuris būtų nepiktas, kurį būtų galima nuolat glostyti? Tuo metu jau turėjome kelis šunis. Viena iš jų buvo senutė, Vakarų Škotijos baltasis terjeras, kuris tik mane pripažino, o kai vaikai eidavo pro šalį – suurgzdavo. Tada pradėjau ieškoti veislės, kuri nerodytų agresijos ir vaikus mylėtų“, – prisimena V. Tonkūnė.
Aktualu buvo ne tik tai, kad šuo būtų draugiškas vaikams – V. Tonkūnė norėjo išsirinkti tokios veislės augintinį, kad šis nesišertų, neturėtų specifinio šuns kvapo. Todėl pirmiausiai ją sudomino labradūdlai (angl. labradoodle – labradoro ir pudelio hibridas), goldendūdlai (angl. goldendoodle – auksaspalvio retriverio ir pudelio hibridas) ir panašūs šunys, kurių veislės yra naujos, todėl dar nėra registruotos.
„Tai netikros veislės – tiesiog pudeliai, sukryžminti su kitomis veislėmis. Jie kryžminami, nes pudeliai nesišeria, o kitų veislių šunys „prideda“ kitų išvaizdos ar charakterio savybių. Iš pradžių labai „užsikabinau“ ant šitų veislių, bet daugiau pasidomėjusi sužinojau, kad tokie šunys visiškai neprognozuojami, neaišku, kokia bus tokių šuniukų sveikata ateityje“, – sako V. Tonkūnė.
Po ilgų paieškų, pagaliau ji atrado savo svajonių veislę – Australijos koberdogus. Koberdogai – jauna šunų veislė, kilusi ir registruota Australijoje, kurioje yra veisiama 20 metų. Moters nesustabdė net ir tai, jog ši veislė yra ypatingai reta, o jos pargabenimas į Lietuvą buvo nepaprastai sudėtingas ir brangus.
„Australijos koberdogai yra besivystanti veislė, jai virš 20 metų. Šie šunys, kitaip nei labradūdlai ar goldendūdlai, yra laikomi grynaveisliais. Australai jų veislę yra įregistravę ir griežtai ją prižiūri. Labai susidomėjau šia veisle, tačiau artimiausia šalis, iš kurios buvo galima juos parsivežti, buvo Ispanija, o kainos ten buvo kosminės – iki 15–30 tūkst. eurų. Vyras sako – čia nesąmonė, nebent tu veisti juos žadi. Taip ta mintis ir kilo“, – prisimena V. Tonkūnė.
Už retus šuniukus gyvūnų mylėtojai moka įspūdingas sumas
Taip paprastos šuniuko paieškos išaugo į kur kas didesnę misiją – įvežti į Lietuvą naują veislę. Apie veislyną pradėjusi svajoti moteris nutarė, kad veislynui reikia ne bet kokių, o geriausių veislės atstovų, todėl į Ispaniją nebežiūrėjo – veislės atstovus parsivežė iš jų gimtosios Australijos.
V. Tonkūnė neslepia, kad procesas užtruko ir teko nemažai pavargti, kol įkalbėjo australus, kad šuniukai gali būti veisiami ir Lietuvoje. Naują veislyną reikėjo registruoti Australijoje, nes australai šiuo atžvilgiu griežti – nesvarbu, kurioje pasaulio šalyje veisiami jų šunys, veislynas turi būti registruojamas Australijoje.
„Koberdogai yra šeimos šunys, tinkantys alergiškiems žmonėms, visiškai nesišeriantys ir be agresijos. Jie labai empatiški, gerai jaučia nuotaikas ir myli visus šeimos narius vienodai. Dažnai juos perka autistiškiems vaikams ir tiems, kas turi kokių nors nervinių sutrikimų. Juos naudoja terapijoms tiek ligoninėse, tiek kitose vietose – pavyzdžiui, mokant skaityti vaikus, kuriems tai sunkiai sekasi“, – veislės savybes vardija V. Tonkūnė.
Veisėja pastebi, kad koberdogai iš prigimties puikiai jaučia žmogaus nuotaiką ir žino, kada reikalingas jo dėmesys, kurį šuo parodo labai išraiškingai.
„Nesvarbu, ar vaikui piktumo priepuolis, ar kas – šitas šuo yra kaip viską sugerianti pagalvė. Jis pajunta nuotaiką, ateina, prisispaudžia prie tavęs visu savo svoriu, padeda galvą ant pečių. Tu pradedi jį intuityviai glostyti ir visi nervai išgaruoja. Jo nereikia to net mokyti – tai yra jo genuose“, – sako V. Tonkūnė.
Tuo metu, kai koberdogai buvo pirmą kartą atvežti į Lietuvą, jų nebuvo nei Baltijos šalyse, nei Lenkijoje. Turbūt dažnam smalsu, kodėl šuo gali kainuoti 30 tūkst. eurų, tačiau paprasto atsakymo nėra – kaip sako V. Tonkūnė, jie tiesiog kainuoja tiek, kiek kainuoja. Lietuvoje šuniuką namams, o ne veisimui, galima įsigyti už 4 tūkst. eurų, o kitose šalyse tokių šuniukų kaina svyruoja apie 6 tūkst. eurų.
„Sunku pasakyti, kodėl kaina tokia didelė – tiesiog tokia ji buvo ir tokia yra. Tačiau turbūt dėl to, nes jie labai reti. Žinau, kad yra veisėjų Amerikoje, Europoje, tačiau labai nedaug. Koberdogų veislynų šalyje įprastai gali rasti vos 1, 2 ar 3. Veislynai turi būti registruoti Australijoje, o tai yra papildomos išlaidos, nes registracijos palaikymas kasmet kainuoja. Tačiau Australijoje jų populiarumas auga, nepaisant to, kad paprastas šuo, skirtas ne veisimui, dabar ten kainuoja 6,5 tūkst. eurų. Veisimui tinkamų šunų kainos dabar dar didesnės – tuo metu, kai aš pirkau, jos siekė 15–30 tūkst. eurų, priklausomai nuo veislyno. Dabar jos dar didesnės“, – lygina V. Tonkūnė.
Lietuvoje jau gimė 10 retų mažylių: po antros vados mamai prireikė išskirtinio dėmesio
Pirmoje šuniukų vadoje V. Tonkūnės šeima sulaukė vieno mažylio – tai buvo pirmasis koberdogų veislės jauniklis, gimęs Lietuvoje, veislyne „Summer Lakes Australian Cobberdogs“. Veisėja prisimena, kad ši retenybė sudomino daug šunų mylėtojų, tad šie rikiavosi į eilę. Šiemet koberdogų veislės patelė šeimą tiesiog pribloškė, mat susilaukė 9 mažylių. Dalis jų jau turi būsimus šeimininkus.
Anksčiau V. Tonkūnė šunų nėra veisusi, ši patirtis jai visiškai nauja. Tačiau veisėja įsitikinusi – šunų veisimas atneša daug daugiau džiaugsmo, nei rūpesčių, nors šioje veikloje netrūksta nei vieno, nei kito.
„Šuo visų pirma yra draugas ir šeimos narys, veisimas yra antraeilis dalykas. Šunys mums lygiaverčiai, kaip vaikai. Kai jie suserga, jei kažkas jiems neduokdie nutinka – labai skaudu. Dabar mama, atsivedusi 9 šuniukus, labai išseko. Reikėjo ja pasirūpinti, skirti vitaminų, lašinių. Labai pergyvenome ir buvo sunku, bet visumoje tai yra didžiulis džiaugsmas“, – šypsosi V. Tonkūnė.
Anot veisėjos, šuniukų charakteriai atsiskleidžia jiems sulaukus vos poros savaičių. Jau tuomet ji pastebėjusi, kuris šuniukas iš vados viską nori išbandyti pirmas.
„Vienas šuniukas visur pirmas atbėgs, sureaguos. Galvojau juos išmokyti atlikti gamtinius reikalus vienoje vietoje, ant palutės. Jis buvo tas pirmas, kuris atėjo, pasiusiojo ir iš paskos atsivedė brolius ir seseris. Tada jau visi pradėjo tą patį daryti. Buvo labai netikėta, kad dviejų savaičių šuniukai taip susivoktų“, – stebisi V. Tonkūnė.
„Šuniukai yra laiko vagys. Kai atsisėdi prie jų, negali atitraukti akių. Žiūri, kaip jie dūksta, lydaisi, prieina tada ir vyras, irgi žiūri, šypsosi. Smagu ir gera – jie duoda daugiau, negu paima. Aišku, būna bemiegės naktys, pirmas pora savaičių turbūt miegi 2–3 valandas per parą, nes turi šuniukais pasirūpinti. Patyrę veisėjai turbūt juoktųsi tai išgirdę“, – sako ji.
