Arūnai, pradėkime nuo to, kad Jums buvo patikėtas labai svarbus vaidmuo – NATO viršūnių susitikimo metu teko garbė muziejuje priimti Dianos Nausėdienės svečius, galingiausių pasaulio lyderių antrąsias puses. Ką jiems pristatėte?
NATO viršūnių susitikimo programa buvo išties labai tankiai suspausta, sutalpinta vos į dvi dienas. Džiaugiamės, kad NATO valstybių lyderių šeimų nariams galėjome surengti įspūdingą renginį Nacionalinėje dailės galerijoje, kuriame pirmosios mūsų šalies ponios Dianos Nausėdienės viešnioms ir svečiams pristatėme Lietuvos moderniojo ir šiuolaikinio meno panoramą dalyvaujant ryškiems šiuolaikiniams menininkams.
Po įspūdingos viešnių ir svečių pasitikimo ceremonijos, trukusios net valandą ir penkiolika minučių, kuomet atvyko net 20 NATO šalių lyderių sutuoktinių ir partnerių, turėjome Kauno tarpukario modernizmo ir šiuolaikinio šokio modernizmo pastatuose pristatymą, elegantiškai įgyvendintą prof. Marijos Drėmaitės.
Man teko garbė vesti ekskursiją NDG 6-joje ir 7-joje salėse, pasakoti apie sovietinės okupacijos laikotarpio meną, disidentų kūrybą ir lietuvių diasporos meninius pasiekimus, tuomet NDG direktorė dr. Lolita Jablonskienė pristatė į galeriją atvykusius pasaulinio garso lietuvių šiuolaikinius menininkus – Žilviną Kempiną, Ray Bartkų, Liną Lapelytę ir Nomedą bei Gediminą Urbonus – o menininkai patys pristatė savo kūrinius, specialiai tam tikslui instaliuotus Nacionalinėje dailės galerijoje.
Po renginio mus pasiekė entuziastingos padėkos ir daugybė komplimentų. Esu tikras, kad visi jie yra skirti visai mūsų Lietuvai, per trumpą laikotarpį nuėjusiai fantastišką tobulėjimo kelią!
Jei sugrįžtume šiek tiek atgal. Savo noru ar nieko neprisidirbus iš Seimo nelabai kas išeina, Jūs gi palikote tą taip vadinamą „šiltą vietelę“ ir sugrįžote į kultūrą. Kuriuo metu supratote, kad parlamentinis kelias ne Jums ir kaip Jūsų gyvenime atsirado muziejus?
Gal reikėtų pradėti nuo to, kad Seimas man niekad neatrodė labai šilta vieta – tiek dėl savo darbo pobūdžio, tiek dėl buvimo jame prasmės. Seime turėjai nuolat būti visų galų meistras, kasdien svarstyti dalykus, visiškai nesusijusius su tavo kompetencijos sritimi ir dar gerokai dėl to konfliktuoti su kitais – konfliktas yra tiesiog užprogramuotas demokratinių parlamentų darbo komponentas (šypsosi, aut. pastaba). Kita vertus, Seimo nario atlyginimas toli gražu nebuvo ir nėra tas svajonių atlyginimas, dėl kurio žmogus norėtų aukoti savo profesinį ir, iš dalies, asmeninį gyvenimą, o dar bet koks papildomų pajamų gavimas jame yra griežtai kontroliuojamas ir smerkiamas. Taigi – nieko labai „šilto“. Nors ir neprisidirbau Seime (juokiasi, aut. pastaba), jame įspūdingų darbų nuveikti man taip pat nepavyko – ir ne vien dėl to, kad buvau opozicijoje, tiesiog tai nebuvo man tinkamas darbas. O į muziejaus vadovus kandidatuoti mane pakvietė būrelis pačių muziejaus darbuotojų, kurie, žinoma, nesitikėdami, kad taip imsiu ir paliksiu tą šiltą vietelę ir grįšiu į kultūrą, kuri daugeliui Lietuvos žmonių asocijuojasi su žemomis pajamomis ir mažomis ambicijomis (juokiasi, aut. pastaba). Nedvejodamas grįžau. Ir tai buvo vienas pačių geriausių sprendimų mano gyvenime!
Lankytojų skaičius Jums vadovaujant šoko į viršų daugiau nei dvigubai. Beveik ketvirtis milijono per pusmetį yra išties puikus rezultatas. Sakote, kad be komandos nebūtų pavykę to pasiekti, bet viskas juk visada prasideda nuo vadovo. Ką darėte kitaip, nei pirmtakai? Kokios strategijos ėmėtės?
Lankytojų skaičiai, kaip ir visa kita aritmetika kultūroje yra labai dviprasmis dalykas. Jei susitelktume tik į statistikos gerinimą, matyt, rengtume kiek kitokias parodas ir renginius – tuos kurie tiesiog garantuotai pritraukia masinį lankytoją, lankomumo skaičius išdidina iki įspūdingų aukštumų. Tačiau turima valstybės subsidija leidžia išlikti kiek labiau „švietėjiškiems“ ir nepamiršti mūsų muziejaus misijoje užprogramuotų dalykų – rodyti ir tą meną, kuris niekuomet nepritrauks šimtų tūkstančių lankytojų, bet kurio saugojimas ir viešinimas būtinai reikalingas mums visiems, kaip Lietuvos piliečiams. Todėl lankytojų skaičiaus išaugimas 2023 – aisiais ypatingai džiugina bent dėl kelių priežasčių – tai signalas, kad Covid-19 pandemijos ir karo Ukrainoje šoko sukeltas sąstingis jau tikrai baigėsi ir Lietuvos lankytojas sugrįžo į muziejus, bet, sykiu, tai ir neabejotinas mūsų veiklos kokybės pripažinimas – kaip minėjau, nedarėme ypatingų „nuolaidų“, nerengėme sąmoningai „populiarių“ parodų, o lankytojai vis dėlto atėjo.
Galiausiai labai džiugu, kad Lietuvos piliečiai ir jos svečiai gavo progą pamatyti karo ištiktų Ukrainos muziejų kolekcijas – nors jų atvykimo pas mus aplinkybės ir labai liūdnos, pats ukrainietiškų parodų aplankymo faktas yra tarsi viena iš paramos nuo agresoriaus besiginančiai Ukrainai ženklas. Lieku prie savo (šypsosi, aut. pastaba) – didele dalimi naujos komandos suformavimas yra didžioji Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus sėkmės priežastis. Puikiose Vilniaus Senamiesčio vietose įsikūrę Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padaliniai, kurie anksčiau tepritraukdavo vos po kelis ar keliasdešimt lankytojų per savaitę, dabar pelnytai sulaukia kelių šimtų ar net tūkstančių.
Pasiteisina sena tiesa – jei tu link lankytojo žengi vieną žingsnį, jis link tavęs žengia kelis. O tų žingsnių esama įvairių – nuo paprasčiausio interjerų atnaujinimo, muziejinio apšvietimo įrengimo iki puikių naujų parodų, naujų leidinių, naujų ekskursijų ir edukacijų, naujų suvenyrų, o Palangos gintaro muziejuje (be atnaujintos pastoviosios ekspozicijos ir puikių parodų) – ir naujos kavinės vienoje gražiausių Lietuvos vietų. Daug kas atnaujinta ir Laikrodžių muziejuje Klaipėdoje, netrukus užvirs darbai ir Prano Domšaičio galerijoje, jie jau po truputį startuoja. Bet vis tiek noriu pabrėžti esmę – be atskirų padalinių vadovų ir kuratorių kūrybingos lyderystės, jau nekalbant apie fantastiškus kolegas direktorate, visi mano planai būtų nuėję perniek. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo komanda, būtent ji yra ta pagrindinė priežastis, dėl kurios į darbą kasdien einu su dideliu džiaugsmu ir gera nuotaika.
Kokia yra ta svajonių komanda? Kaip ją motyvuojate, kaip vadovas?
11 padalinių 4 miestuose ir 465 žmonių kolektyvą turintis Lietuvos nacionalinis dailės muziejus yra tikrai didžiulė institucija. Kasmet sukuriame 50-60 parodų ir ekspozicijų, išleidžiame keliolika leidinių (albumų, katalogų, kt.). Pridurkime dar tai, kad muziejus įsikūręs 23-juose daugiausia kultūros paveldo pastatuose, kuriems reikia nuolatinės priežiūros, o kai kuriems – ir labai rimtų rekonstrukcijų. Visa tai mus paverčia beveik „kultūros fabriku“, kuriame niekada nenutrūksta „gamyba“, visuomet kažkas „atsidaro“, atvyksta delegacijos, vyksta susitikimai, vasaros stovyklos, konferencijos ir daugybė kitų dalykų. Viso to vienas vadovas, esantis centrinėje administracijoje, nei sužiūrėti, nei, tuo labiau, įgyvendinti negali. Todėl tiek mano keturi pavaduotojai, tiek bendrųjų reikalų centrų ir skyrių vadovai, nekalbant apie padalinių vadovus ir jų kūrybininkus – visi šie profesionalai daro milžinišką įtaką kasdienių veiklų sėkmei.
Atėjęs dirbti neskubėjau kelti revoliucijų, stebėjau kaip kam sekasi dirbti, koks kiekvieno kolegos motyvacijos laipsnis ir tikrai yra nemažas ratas kolegų, su kuriais sėkmingai dirbame nuo pat pirmos susipažinimo akimirkos visus šiuos puspenktų metų. Vis dėlto šiandien mano pavaduotojų sudėtis jau yra 100 proc. pasikeitusi, o muziejiniuose padaliniuose dirba penki nauji vadovai iš vienuolikos – taigi pokyčiai ne radikalūs, bet ir ne kosmetiniai (šypsosi, aut. pastaba). Net nekalbu apie tai, kad prisijungė tikrai nemažas būrys naujų kuratorių, salių konsultantų, lankytojų operatorių. Akivaizdu, kad atsinaujinimas buvo į gera.
Jei reikėtų apibendrinti, sakyčiau kad labiausiai ieškojome gabių menotyrininkų, bet prisijungė ir architektų, ir teisininkų, finansininkų, personalo specialistų, istorikų bei kitų sričių profesionalų. Motyvacijos būdai yra daugmaž tradiciniai, bet be įprastų finansinių ar palankių sąlygų kvalifikacijos kėlimui, dar stengiuosi periodiškai susitikti su kolegomis ne tik per parodų atidarymus ar konferencijas, bet ir per specialiai bendruomenės susitikimams skirtus renginius – „Muziejaus metraščio pasitiktuvių renginį“, „Muziejų dienos“ renginį ir mažesnius susibūrimus. Jie labai sutelkia mus kaip bendruomenę.
Kokia iš esmės yra muziejaus vadovo diena? Kiek joje biurokratijos ir kiek išties širdžiai mielos veiklos?
Mano „vadovo dienos“ būna labai skirtingos. Vienos tenka vien elektroninių laiškų atsakymams ir dokumentų pasirašymui (tokio dydžio institucijoje jų neišvengiamai susidaro gan nemažas kiekis), dar kitos – susitikimams su užsienio kolegomis, susitikimams su savo kolegomis, darbiniams posėdžiams, planavimui, trečios – interviu dalijimas, atidarymų kalbos, atidarymų vakarienės ar išvykos į kitas šalis – dažniausiai to paties (šypsosi, aut. pastaba) – aplankyti ir aptarti parodas bei ekspozicijas, galimą bendradarbiavimą.
Kuri darbo dalis pačiam pati įdomiausia? Galbūt yra tokių veiklų, kur ir nereikia dalyvauti, nes tai kitų žmonių atsakomybė, bet vis tiek negalite nebūti?
Man įdomiausias, žinoma, naujų kūrybinių projektų – daugiausia parodų ir leidinių – kuravimas, planavimas, aptarimas. Labai įkvepia ir muziejaus plėtros projektai – rekonstrukcijų planavimas, naujų salių įrengimas. Dar labai įdomu su kolegomis svarstyti, kokius kūrinius muziejus turėtų įsigyti savo rinkiniams. Laimei tai nėra maža mano darbo dalis, gryna biurokratija jos nepajėgia nustelbti (šypsosi, aut. pastaba).
Kaip vyksta parodų planavimas, kiek iš esmės trunka surengti parodą?
Parodas planuojame labai įvairiai – vienos atvyksta tiesiog gavus gerą partnerių pasiūlymą, o kitas sugalvojame savo viduje patys, o tuomet nustatomos galimos jų rodymo datos, viskas patvirtinama mūsų Parodų, tyrimų ir leidybos komisijoje, kurią sudaro aštuoni vidiniai ir vienas išorinis ekspertas. Panašiai planuojame ir leidinius. Didelio masto sudėtinga paroda gimsta ilgai – jos rengimas gali trukti ir trejetą metų. Kai kurios parodos – kaip Ukrainos karo meto spontaniškai rengiamos parodos iš Ukrainos muziejų rinkinių arba kai kurių jų menininkų pasiūlytos aktualios parodos gimė žaibiškai, yra atsiradusių netgi per dvi savaites. Bet tai – absoliučios išimtys, sąlygotos karo realijų. Vidutiniškai parodos rengimas užtrunka vienerius – dvejus metus.
Kurie muziejai yra patys lankomiausi?
Prie tradicinių lyderių – Palangos gintaro muziejaus ir Nacionalinės dailės galerijos – šiemet prisijungė du nauji – Radvilų rūmų dailės muziejus ir Vilniaus paveikslų galerija; man dėl jų labai džiugu. Bet lankytojų skaičiaus augimas buvo absoliučiai visuose mūsų muziejuose, o kai kurie yra mažiau lankomi dėl man visiškai nesuvokiamų priežasčių, nes dirba tikrai puikiai (šypsosi, aut. pastaba).
Koks yra šiandieninis muziejaus lankytojas? Kaip jį apibūdintumėte?
Lankytojas šiandien yra pasaulio nemažai matęs ir reiklus – o tai yra neblogas stimulas stengtis. Lankytojui šiandien tikrai negali pasiūlyti atsainiai surengtos parodos ar tiesiog iš fondų ištraukti kūrinius ir, nupūtus dulkes, juos išstatyti apžiūrai; toks etapas muziejuose negrįžtamai praėjęs. Todėl savo ekspozicijas ir parodas stengiamės ne tik įdomiai konceptualizuoti, bet ir puikiai įforminti – dirbame su ištisa plejada puikių architektų ir dizainerių. Atrodo, kad publika tai įvertina, nes vis gausiau pas mus ateina.
Šiuo metu muziejuje finišuoja labai įdomus tyrimas, atliktas kartu su Emocinio sporto klubo „Mindletic“ psichologais, skirtas ištirti meno poveikį žmonių emocinei būklei. Apsilankymas mūsų muziejaus meno parodose smarkiai pakėlė žmonių malonumo pojūčio lygį ir energijos pojūčio lygį. Pastebėta, kad parodoje lankantis su gidais malonumo ir energijos lygiai pakilo stipriau nei lankantis savarankiškai.
Nustatyta, kad lankantis parodose visiškai dingo suirzimo ir nerimo pojūčiai. Šie duomenys yra mums be galo svarbus paskatinimas! Amžiaus kategorijų tyrimas jau pakeliui, tačiau akivaizdi tendencija yra ta, kad LNDM muziejus aplanko kaskart vis daugiau jaunimo, ypač studentijos.
Kokie artimiausi planai, galbūt planuojate atvežti kažką ypatingo?
Šiemet esame atvežę garsių Lietuvos žydų menininkų (litvakų) kūrinių iš Paryžiaus muziejų ir Marko Šagalo anūkės kolekcijos – tai vienas įspūdingiausių pastarųjų metų „importų“. Ateity laukia daug įvairių ypatingų atvežimų – iš Japonijos, iš Pietų Afrikos, iš Italijos. Nenoriu pernelyg detaliai anonsuoti, kad po to gebėtume įgyvendinti šiuos pažadus!
Kiek patį galima pamatyti muziejuose? Kurios parodos pačiam buvo įsimintiniausios?
LNDM muziejuose mane galima pamatyti dažnai – tiek atidarymų metu, tiek vėliau, apsilankantį su svečiais – mėgstu atsivesti ir savo šeimos narius, ir asmeninius draugus, bet taip pat užsienio kolegas ar verslo atstovus, tiesiog informuoti kiek įmanoma platesnį ratą žmonių apie mūsų veiklą. Į antrąją klausimo dalį nepajėgsiu atsakyti – reikėtų vardyti keliasdešimt parodų, kurios labai patiko ir vis laikas nuo laiko iškyla iš atminties. Labai mėgstu tokias parodas trumpai pristatyti savo Facebook paskyroje (šypsosi, aut. pastaba).
