Kaimynai iš pradžių nesuprato, kas čia vyksta, pati nemokėjo nieko sodinti
„Kaimynai iš pradžių ir stebėjosi, ir juokėsi iš manęs, kai pradėjau su karučiu akmenis iš statybviečių vežti. Vis klausdavo, kas čia bus, ką čia organizuoju, gal kokią sriubą iš jų virsiu. Manau, tikrai galvojo, kad išprotėjau“, – juokiasi Kristina, išpuoselėto 2 arų gėlyno Vilniuje, Justiniškėse, Taikos g. 26 esančio daugiabučio kieme įkūrėja.
Nieko iš kitų neprašanti, nebent kaimynų padėti perkelti į kitą vietą per sunkų jai pakelti akmenį, Kristina – ne tik be galo charizmatiška, nuotaikinga ir pozityvi moteris, turinti tūkstančius sekėjų „Facebook“, bet ir labai nuoširdi – viso pokalbio metu nuolat kartojo, kaip jai gera, kad kaimynams patinka gėlynas, ir džiaugėsi, kiek daug žmonių specialiai atvyksta jo pažiūrėti, kad jis ne tik džiugina kitus, bet ir įkvepia pačius kurti.
„Išėjau į pensiją šiek tiek anksčiau laiko, neturėjau ką veikti, o kieme buvo šabakštynai, brūzgynai, labai baisiai viskas atrodė, tad nusprendžiau padirbėti, kad būtų gražiau. Tiesą sakant, iš pradžių nemokėjau nieko sodinti, apie gėles ir krūmus ne ką težinojau, o kišti rankas į žemę buvo baisiausias reikalas. Bet užėjo stiprus noras gyventi gražiau ir sukurti visiems čia gyvenantiems gėlyną, kuris kasdien džiugintų akis ir širdis. Taip pat norėjosi ko nors įspūdingo, kad būtų ne taip, kaip pas visus. Tada ir sugalvojau, kad, be gėlių, čia bus akmenys, ir pradėjau juos rinkti. Iš kiemsargių skolindavausi karučius ir eidavau į statybvietes ieškoti akmenų. Sekėsi neblogai“, – prisiminusi 15 metų įvykius juokiasi Kristina.
Ji sako, kad kai sugalvojo, kad čia bus gėlių, krūmų ir akmenų, nelabai žinojo, kaip visa tai padarys: „Nežinojau, kaip juos sudėlioti; iš pradžių, aišku, nebuvo taip gražu, kaip šiandien. Kai pradėjau sodinti gėles, nieko apie šį dalyką nenusimaniau, tai ir aukštyn kojom jas sodinau, ir kaimynų bei praeivių vis klausinėjau, kur šaknys, kur daigai ar kada sodinti. Žmonės man pasakodavo savo patirtį. Pradėjusi ne tik planuoti, bet ir kurti bei sodinti, supratau, kad man visai neblogai išeina, tad pačiai tapo dar įdomiau. Kasdien kieme dirbdama matydavau, kad vis daugiau žmonių užsuka pažiūrėti, vis daugiau pagiria. Galvoju – aha, patinka! [Juokiasi, aut. pastaba]. Vadinasi, gerai darau. Aišku, tai paskatino dar labiau stengtis.“
Geriausia idėja – gėlių tortai ir reanimuoti spygliuočiai
„Betonuoti aplink gėles ir krūmynus nenorėjau, o ir nemokėjau. Tad sugalvojau iš akmenų klombas padaryti – dviejų, trijų, keturių aukštų, niekur tokių nebuvau mačiusi. Klausiau kaimynų ir praeivių, į ką jiems jos panašios, tai vis sakydavo, kad į tortą. Taip ir pradėjo žmonės mano gėlyną gėlių tortais vadinti. Beje, juos prižiūrėti labai patogu, nereikia ir visos žemės laistyti, tik ten, kur būtina. Dar sugalvojau paryškinti vaikščiojimo takelius, tad susiradau gelsvo smėliuko, kad būtų kontrastas, – gelsvi takeliai, juoda žemė, gėlės, krūmai.
Vasarą kieme visada labai gražu, kai viskas žydi, žiemą juk tuščia, nyku ir lieka tik akmenys. Taigi sumąsčiau, kad reikia žalumos ir spygliuočių. Nors jie labai brangūs, žinojau, kad lapkričio mėnesį būna išpardavimai iki 70–90 proc. Tokius išparduodamus vadinu „numirėliais“, bet norint galima juos labai puikiai reanimuoti. Tai tą ir dariau. Pirkau po porą eurų, dariau „reanimaciją“ ir jie puikiausiai prigijo bei auga. Tad gėlyne ne tik vasarą, bet ir žiemą gražu, kai niekas nežydi“, – džiaugiasi Kristina.
Iš viso gėlyne auga per 40 rūšių įvairiausių gėlių, krūmų. Yra nemažai retų spygliuočių, tarp jų ir japoniškų eglučių. Kaimynas Kristinai padovanojo ginkmedį. Kai į gėlyną atvyko lenkų televizija, moteriai padovanojo hortenziją.
„Šiaip niekada neprašau nieko atvežti, visus augalus perku pati. Ko per daug turiu, padovanoju. Iš pradžių, kai nieko neturėjau, padėjo geri žmonės – iš sodų atveždavo, ko turėdavo. Labai jiems dėkinga. Bet jau seniai nieko neprašau, sukūriau tokį gėlyną, kaip man pačiai gražu, labai džiaugiuosi, kad ir kitiems patinka“, – sako Kristina.
Vieną dieną paskambino iš prezidentūros
Moteris sako pamačiusi, kad žmonės vis dažniau fotografuoja jos gėlyną, užsuka ne tik kaimynai, – specialiai pažiūrėti gėlyno atvyksta iš tolimiausių vietų: "Kai įkėliau gėlyno vaizdų į savo „Facebooko“ paskyrą, pamačiau, kad žmonėms tikrai labai patinka, tad pradėjau dar daugiau kurti, įgavau daugiau pasitikėjimo.
Kaimynai ir atėję pažiūrėti vis pasakoja, kad dalinasi gėlyno nuotraukomis su giminaičiais, daug jų gyvena ne Lietuvoje, tad sulaukiu komplimentų ne tik iš lietuvių, – tai labai malonu.
Žinokite, mane ir prezidentas pastebėjo, – netveria džiaugsmu pasakodama Kristina. – Pernai mane susirado jo komanda ir pakvietė ateiti į prezidentūrą, į šventinį renginį „Lietuvos galia“. Kai jame susitikome, prezidentas man pasakojo, kad perskaitė apie mano gėlyną ir kad jam labai patiko. Tada jis atsiuntė operatorių, šis nufilmavo gėlyną. Įdomu jam buvo ir tai, kad „Google maps“ yra pažymėtas „Kristinos gėlynas“.
Aišku, ne tas lygis, jog prezidentas atvyktų į mano gėlyną, bet buvo labai malonu, kad jam su ponia Diana patiko, sakė, kad gražios kompozicijos. Atsimenu, renginio metu sėdėjau šalia prezidento, ambasadorių. Buvo gražus renginys. Po jo dar daugiau dėmesio sulaukiau, o kai paklausdavau, iš kur telefono numerį žino, sakydavo, kad iš prezidentūros, tai štai kas mano numerį dalina“, – nuoširdžiai juokiasi Kristina.
Sulaukia begalės siūlymų kurti gėlynus kitiems
Prašymų kitiems sukurti gėlynų Kristina sako gaunanti labai daug: ir iš kaimynų, ir iš atvykstančių, bet tuo neužsiima: „Būna, kad kur pasodinu, kam padedu, bet daugiau jau jėgų nebeturiu. Ir pinigų siūlo, bando suvilioti, bet jau per sunku. Papasakoju, kaip darau, parodau, pasiūlau patiems daryti, bet jie – vis ne, reikia manęs, o man jau viskas – vieną gėlyną turiu, daugiau nebegaliu, noriu jį kiek įmanoma ilgiau gražų išlaikyti.“
Paklausus, kiek ne tik sveikatos, bet ir pinigų reikia turėti, kad kasdien prižiūrėtum tokį grožį, Kristina atsako, kad čia viskas labai paprasta: „Negeriu, nerūkau, taip ir sutaupau. Vieni leidžia alkoholiui, o aš – gėlėms ir gėlynui, didžiausiam savo malonumui. Tai yra mano gyvenimas, be to, didelė laimė matyti žmones, kuriems gera gyventi tokioje aplinkoje, ir kaskart sutikti tuos, kuriems patinka mano gėlynai.“
