Kaip atradote lyną ir kuo jis taip sužavėjo, kad kardinaliai pakeitė jūsų gyvenimą?
Vaikščiojimo lynu sportą atsitiktinai atradau Granadoje, Ispanijoje. Jį išbandyti įtikino mano draugas. Tai buvo prieš beveik šešerius metus. Kaip dabar prisimenu – pirkau savo pirmąjį lyną parduotuvėje „Decathlon“. Nuo pirmos vaikščiojimo lynu minutės supratau, kad šis sportas yra man skirtas. Iš karto pradėjau praktikuotis, rimtai ir nuolat treniruotis su tuo pačiu draugu. Po visą dieną trunkančių treniruočių parke, grįždavau namo laimingas ir kietai miegodavau. Tuomet atradau ir vaikščiojimo lynu sporto asociaciją Granadoje, kur galėjau sužinoti gerokai daugiau apie šį sportą, jo discipliną. Matydamas, kad galiu gana greitai tobulėti, nusprendžiau savo pomėgį paversti profesija – savo cirko karjerą pradėjau CAU tarptautinėje cirko ir teatro mokykloje Granadoje.
Ko šioje mokykloje išmokote?
Be to, kad tobulinau vaikščiojimo lynu sporto techniką, išmokau šokio ir teatro paslapčių, kaip papildomų komunikacijos priemonių, galinčių sustiprinti mano pasirodymus ir padaryti juos pilnesniais, svarbos. Sužinojau, kad pasirodymą įdomų daro ne technikos įgūdžiai, o tai, ką norime perteikti, kiek svarbi yra žiūrovus pasiekianti emocija, džiaugsmas, skausmas, abejonės, iš esmės bet kas.
Netikėtumas ir emocija, pamačius labai sunkų triuką yra laikina, tačiau išbaigtas pasirodymas suteikia ilgaamžiškumo – prisiminimą, pamoką ar savijautą, kurią galite tarsi „įsidėti į kišenę“ ir visada nešiotis su savimi.
Pati CAU mokykla vienodai svarbą teikia tiek cirko technikai, tiek ir teatrui, ir aš tikiu, kad šis naudingas derinys laimi. Tai mokykla, kuri meta iššūkį, studijos čia – rimtos. Pirmaisiais metais, kol ją lankiau, taip pat dirbau slidinėjimo instruktoriumi Siera Nevados (Ispanija) slidinėjimo trasose. Antrame kurse jau nebedirbau. Mokykloje kas dvi savaites turėdavome pristatyti po pasirodymą instituto vadovams, tada turėjome dar dvi savaites po trumpų jų atsiliepimų iš naujo patobulinti pasirodymą ir pristatyti jį visuomenei.
Bendrakursiai, kurie mokėsi su manimi toje mokykloje, buvo iš viso pasaulio ir turėjo tą patį tikslą. Kas labai skyrėsi, tai jų amžius, taip pat ir skirtingas išsilavinimas bei techniniai įgūdžiai, bet geriausias cirko artistas nebūtinai sukuria geriausią pasirodymą.
Kokius dar triukus darote be vaikščiojimo lynu?
Tai yra akrobatika, stovėjimas ant rankų, acro dance (klasikinė šokio technika derinama su preciziškais akrobatikos elementais) žongliravimas ir teatras.
Kokių asmeninių savybių reikia turėti, norint užsiimti tokiu sportu?
Pirmoji savybė, kuri, manau, visada reikalinga, yra aistra – be didelio noro praktikuoti šį sportą vargu ar galima imtis tokios veiklos. Adrenalinas šioje disciplinoje yra reliatyvus, tai nėra kaip šuolis su guma ar kita veikla, kai per labai trumpą laiką vyksta emociškai intensyvus veiksmas. Aukštyje patiriamas adrenalinas ir euforija yra emocijos, kurias reikia kontroliuoti, tai yra meditacinis sportas, reikalaujantis daug susikaupimo, nes kai užplūsta emocijos, išlaikyti pusiausvyrą yra daug sunkiau.
Aš pats turiu šiek tiek hiperkinetišką charakterio ir gyvenimo būdą, todėl man ši pusiausvyros praktika reikalauja dar daugiau susikaupimo, kad galėčiau ne tik pasirodyti, bet ir tobulėti. Todėl manau, kad šis beveik terapinis aspektas man labai padėjo ir atvedė į kitokią fizinio ir emocinio atsipalaidavimo būseną.
Bet žinote, tikroji priežastis, dėl kurios užsiimu šiuo sportu, yra ta, kad jis leidžia man jaustis gerai ir visada suteikia naujų iššūkių, kuriuos galiu priimti, taip pat atlikti naujus triukus, atrasti naujų dalykų, įgyvendinti vis ekstremalesnius projektus nuostabiose vietose. Tai sportas, kuris man nuolat meta iššūkius su pačiu savimi ir niekada nebūna nuobodus. Kaskart eidamas lynu susiduriu ne tik su savimi, bet ir su poreikiu įveikti didelę baimę, kad galėčiau pasidžiaugti tuo, ką darau.
Be to, tai yra sportas, kuris, nors ir atrodo individualus, taip nėra – jame labai daug lemia šalia esanti komanda. Pavyzdžiui, vienam įgyvendinti aukštai kalnuose vykstančius projektus būtų neįmanoma, todėl visada išgyvenu ir visos grupės emocijas, pradedant nuo vietos atradimo, projekto sukūrimo ir parengimo, informacijos ir ekipuotės rinkimo, tų pačių kuprinių svorio iki mūsų visų galutinio tikslo pasiekimo. Be to visada reikia, kad kas nors garsiai šalia sakytų motyvuojančius žodžius, kad nugalėti tą pačią pirmąją baimę.
Kokiame aukštyje dažniausiai vaikščiojate lynu?
Mano praktika ant laisvo lyno arba rodeolino vyksta ne daugiau kaip vieno ar dviejų metrų aukštyje virš žemės. Kalbant apie vaikščiojimą aukštai ištemptuose lynuose, tai čia aukščio apribojimų nėra. Kuo lynas aukščiau, tuo geresnis vaizdas.
Įvardinkite keletą įspūdingiausių vietų, kurias teko pereiti?
Neabejotinai įspūdingiausia vieta buvo Cime Caldoline, esanti Brešos provincijoje, Italijoje, kur lyną virš žemės sumontavome 700 metrų aukštyje.
Cahorros mieste Granadoje, Ispanijoje, sumontavome 400 metrų aukštutinę liniją, kuri buvo nepaprastai ilga ir buvo tikrai baisu.
Macugnagoje, Italijoje, kur pastatėme trumpą – vos 40 metrų aukštutinę liniją, ir iš kurios atsiveria neįkainojamas vaizdas į Monte Rosa.
Cefalù, Sicilijoje, kur ant kalno netoli jūros pritvirtinome aukštutinę liniją, nuo kurios atsivėrė neįtikėtinas vaizdas.
Cabrile, Portugalijoje, kur upėje sumontavome aukštutinę liniją, ir tai buvo pirmoji aukšta linija, per kurią ėjau visiškai pritvirtintas su savo įranga.
Dar Muzzerone, Italijoje – Alpių kalnas virš Lecco, kur prieš 120 metrų šimtus metrų virš žemės, tirštame rūke, iškėlėme aukštumą, nematydami nė metro priešais save. Tada įlipome į 320 metrų aukštutinę liniją, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Lecco.
Daug kas kenčia nuo aukščio baimės, o jūs gi lipate į viršų ir einate lynu savo noru. Jums iš tiesų taip nebaisu vaikščioti tokiame aukštyje?
Ir taip, ir ne. Tai yra procesas. Iš pradžių turėjau išmokti pasitikėti savimi, vėliau įranga, kurią naudoju, kol galiausiai galėjau mėgautis patirtimi nebijodamas, kad kažkas gali nepavykti. Kažkoks nerimas visada yra, bet po pirmo kritimo ir pamačius, kaip viskas veikia, jis dingsta, palikdamas vietos tik malonumui.
Prieš metus taip pat išgyvenau užsiblokavimo periodą – kiekvieną kartą, kai užkildavau į aukščiausią liniją, sustingdavau iš baimės. Bet aistra ir noras įveikti savo baimes padėjo man džiaugtis savo pasirinkimu ir įveikti šias baimes.
Kiek ir kokių traumų patyrėte, kol išmokote profesionaliai vaikščioti?
Pradėjus vaikščioti lynu susilaužiau kairįjį riešą, patyriau kelis mikrolūžius ir kulkšnies patempimus. Laikau kumščius, kad galėčiau toliau vaikščioti lynu be jokių traumų.
Kiek iš esmės rizikinga ši veikla? Ar visada būnate prisirišęs, kai einate lynu? Kiek pačiam svarbus saugumas?
Jei tai daroma teisingai, tai visiškai nėra rizikinga. Mūsų naudojami įrankiai yra labai patikimi, o dauguma nelaimingų atsitikimų įvyksta dėl žmogaus klaidų. Tai yra gera priežastis visada būti susikaupusiems ir pasiruošusiems saugiausiu būdu užsiimti šia veikla.
Keletą išgyvenimų esu patyręs neprisirišęs, kas reiškia – be apsaugos, bet niekada to nedarau per pasirodymą, nes nemėgstu, kad publika „kenčia“, tai labiau asmeniniai išgyvenimai ir man labai šventi. Bet kokiu atveju visada stengiuosi būti pasiruošęs ir įsitikinęs, kad atrakcija yra baigta, jei jau nusprendžiu vaikščioti be apsaugos.
Bet kokiu atveju mėgstu vakare grįžti namo, todėl saugumas kiekviename projekte ir nuotykiuose yra pirmasis tikslas, kurio reikia laikytis. Man patinka mano darbas ir noriu jį tęsti.
Kuris iš jūsų triukų šiandien yra rizikingiausias ir kodėl?
Paradoksalu, tačiau rizikingiausias triukas yra ne aukštumose, o ant palaido lydo arba rodeolino, tai yra maksimaliame pusantro metro aukštyje virš žemės. Tai kaip banglenčių sportas arba sūpynės – triukas, kurį sudaro minkštos virvės siūbavimas iš vienos pusės į kitą ir įvairių judesių atlikimas išlaikant pusiausvyrą (Kaip Pietro sekasi, galite pažiūrėti štai ČIA)
Taip pat nauja patirtis, kurią patyriau čia, Lietuvoje, buvo ėjimas aukšta linija, kol virš mano rankos praskriejo vanagas. Labai neįprasta ir palyginti baisu, bet buvo verta. Štai ČIA šis vaizdas!
Iš tiesų, tai baisiausios istorijos labiau susijusios su lyno aukštose vietose surinkimu ir išmontavimu, nei su vaikščiojimu juo, taip pat neturint būtinos apsaugos ar susiduriant su nematytomis kliūtimis. Pamenu, vieną kartą Ispanijoje, prie jūros, ardant 200 metrų aukštumos lyną, pakilo labai stiprus vėjas, kuris užklupo mus nepasiruošusius ant aštrių uolų. Turėjome kovoti iš visų jėgų, kad išmontavimas būtų baigtas saugiai.
Turbūt nė viena moteris nenorėtų, kad jos vyras kasdien rizikuotų vien iš baimės, kad jam kas nors nenutiks. Kyla klausimas, kiek svarbu, kad užsiimant tokia veikla šalia būtų supratingas artimas žmogus? Jei, tarkime, pamiltumėte moterį, kuri prieštarautų tokiam užsiėmimui, kaip pasielgtumėte?
Nesu tikras dėl to. Pusiausvyra tarp vyrų ir moterų vaikščiojimo lynu sporte pasaulyje yra tikrai žavinga ir tikra. Aš pats vaikščiojimo lynu aukštose vietovėse praktikos išmokau iš moters, Granados vaikščiojimo lynu asociacijos prezidentės. Be to, nors ir atrodytų keista, bet aš vaikščiojimo lynu ir cirko net ir aukštai nesuvokiu kaip pavojingo užsiėmimo. Jei praktikuojamas teisingai, žmogus visada grįžta namo be jokios ypatingos rizikos. Tai pasakius, manau, kad santykiuose svarbu palikti vietos vienas kito aistroms. Jei turėčiau merginą, norėčiau, kad ji mėgautųsi mano džiaugsmais tiek pat, kiek aš džiaugčiausi jos. Aistros yra mūsų mylimo žmogaus įvaizdžio dalis, o be jų ji ar jis tikriausiai nebebūtų toks pat.
Ar yra kokių nors tabu jūsų triukuose, kurių niekada gyvenime nedarytumėte už jokius pinigus?
Net nežinau. Jei veiksmas yra etiškai teisingas ir atliekamas tinkamomis sąlygomis, manau, kad galėčiau išbandyti viską. Galbūt viską (šypsosi, aut. pastaba).
Kokius tikslus esate pats sau išsikėlęs savo srityje?
Mano tikslas – atrasti dar nebandytas galimybes, patyrinėti vaikščiojimo lynu visatą ir sukurti kuo daugiau asmeninių triukų. Bet iš tikrųjų mano svajonė yra sukurti tikrai paveikius pasirodymus, kuriose ne rizika ir triukai yra pagrindiniai veikėjai, o dialogas ir bendravimas. Norėčiau sukurti tokius šiuolaikinio cirko ir teatro pasirodymus, kuriuos visi galėtų interpretuoti ir kurie būtų įvertinti.
Kaip jums patinka Lietuva?
Deja, neturėjau galimybės pamatyti daug Lietuvos, bet iki šiol man labai patiko tai, ką mačiau. Esu atvirų erdvių mėgėjas ir čia radau daug vietų, kur galima pasiklysti. Man patinka šalys, kuriose gamta yra neatsiejama kraštovaizdžio dalis. Šiek tiek pasiilgau kalnų, bet tai, ką čia radau, man suteikė daug ramybės. Sutikau nuostabių, malonių ir paslaugių žmonių. Gyvenu mažame miestelyje ir jaučiu, kad galiu visais pasitikėti. Tai yra geras jausmas.
Įdomu, kaip išvis atsidūrėte Lietuvoje, Pakruojo dvare ir ar po vasaros planuose yra sugrįžimas?
Vieną dieną gavau elektroninį laišką, siūlantį darbą čia. Niekada nebuvau Lietuvoje ir buvo labai smalsu, kas čia per šalis, tad sutikau iš karto. Deja, darbo reikalais čia būsiu tik iki rugpjūčio 15 d. Tačiau tikiuosi greitai sugrįžti, gal dar kur nors koncertuoti. Jei ne, galbūt grįšiu kaip turistas, kad pamatyčiau tai, ko negalėjau pamatyti per šį trumpą laikotarpį.
Kai tik baigsiu čia darbą, turiu išvykti į Švediją, kur turiu projektą su prestižine „Cirkus Cirkör“ kompanija. Po to grįšiu į Briuselį, kur šiuo metu gyvenu, ir vėl pradėsiu vesti cirko pamokas ir dirbti su savo soliniu šou „Quieto Parado“. Vasario mėnesį grįšiu į Italiją ir pradėsiu kurti naują šou su prestižine cirko kompanija „Circo el Grito“.
