Ekspertė pati augina tris vaikus, tad pasidalijo vertingomis įžvalgomis ne tik iš profesinės, bet ir iš asmeninėmis perspektyvos.
„Spręsti problemą galvojant, kad imsite ir tiesiog neduosite pinigų kvaišalams, reiškia, kad jūs išvis turite neduodi vaikui pinigų. Tai ne ta priemonė, kuria reikėtų spręsti šitokią problemą, – kalbėjo L. Banytė-Surplienė. – Vis tik reikia vaikui duoti pinigų – tam, kad jis mokytųsi juos leisdamas ir darydamas klaidų. Geriau vaiką paruošti taip, kad jis tiesiog nenorėtų tokių dalykų pirkti.“
Plačiau apie tai, kaip nepadaryti klaidų vaikams duodant kišenpinigių, finansų ekspertė papasakojo interviu.
– Ar yra kokios nors gairės, kiek apskritai vaikams reiktų skirti kišenpinigių ir kam šie pinigai turėtų būti leidžiami?
– Pirmiausia reikia akcentuoti pagrindinį principą, kuriuo turėtume vadovautis: jeigu vaikui skiriame pinigų, tai duodame juos už kažką, t. y. mes turime jam perleisti tam tikrą atsakomybę. Pavyzdžiui, jei savo vaikui aš perku žurnalą ir saldumynų ir tam kas savaitę išleidžiu po 3 Eur, tai nuo šiol jam pačiam duodu šią sumą, o aš jau nebeperku nei to žurnalo, nei saldumynų. Tai reiškia, kad pinigus atiduodu valdyti pačiam vaikui.
Vaikui augant jam perleidžiame daugiau atsakomybių – galime duoti pinigų susimokėti už maitinimąsi mokykloje, už būrelius, už pramogas su draugais, leidžiame jam pačiam nusipirkti batus, drabužių ir pan. Tik viena taisyklė – jei mes duodame vaikui pinigų, tai patys už šiuos dalykus jau nebemokame.
Taigi jei svarstote, kiek pinigų vaikui duoti, tai turi priklausyti nuo to, kiek atsakomybių jam perleisite. Jeigu jokių atsakomybių neperleidžiame, tai ir kišenpinigių neduodame. Priklausomai nuo kiekvienos šeimos situacijos, tų atsakomybių gali būti daugiau ar mažiau.
– O jei nėra preteksto vaikams perleisti kokias nors atsakomybes, ar pinigų išvis neduoti? Bet kaip tuomet jie išmoks elgtis su pinigais?
– Iš tiesų kartais būna tokių šeimų, kai vaikams net nėra progos už ką nors mokėti. Pavyzdžiui, vaikas lanko privačią mokyklą, kur viskas jau sumokėta – ir už mokslus, ir už vadovėlius, už maitinimą. Be to, vaikas ir nuvežamas į mokyklą, ir parvežamas. Žodžiu, jam nėra kur išleisti pinigų. Tokiais atvejais aš labai skatinu pagalvoti, kokias atsakomybes vis tik būtų galima perleisti savo vaikams. Galėtumėte duodami pinigų pasakyti, kad jis pasitaupytų artėjančiam draugo gimtadieniui ir galėtų jam nupirkti dovanų. Kad nebūtų taip, jog užaugęs ir gavęs pirmąjį tūkstantį eurų nesupras, kas čia per pinigai ir nemokės jų leisti. O tada pridarys daug klaidų.
Todėl visada gerai to mokyti nuo mažumės. Kaip patys taupote, taip taupyti mokykite ir savo vaikus. Jei stengiatės suskirstyti savo pinigus, to reiktų mokyti ir atžalas. Pavyzdžiui, jei duodate 10 Eur, sakykit, kad 5 iš jų vaikas gali išleisti, o kiti 5 tegul lieka taupymui. Taupyti vaikui reiktų tam, kad vėliau tuos pinigus galėtų išleisti – gal dviračiui, naujai konsolei, kt.
– Sugrįžtant prie skaudžios temos apie kvaišalus – kaip vertinate pasakymą, kad jei vaikai pinigų neturėtų, tai jų ir nepirktų? Dar yra raginančių, kad neprošal būtų sekti vaiko išleidžiamus pinigus. Ar tai gera idėja?
– Sekti vaiko išlaidas būtų lengviausia, jei duotumėt jam banko kortelę, nes iki tam tikro vaiko amžiaus tėvai gali prisijungti ir pamatyti jo sąskaitos išrašą. Kur išleidžiami grynieji, susekti jau sunkiau. Vis tik mano pozicija kitokia.
Gaudamas kišenpinigių vaikas turi labai aiškiai žinoti, ko jis negali pirkti iš tų pinigų. Prieš duodami pinigų savo vaikui turime labai aiškiai iškomunikuoti juodąjį sąrašą. Jame susakykite viską, ko jis iš savo kišenpinigių pirkti jokiu būdu negali. Jeigu jums atrodo, kad tai lyg savaime suprantama, žinokite, kad vaikui nebūtinai taip jau ir aišku. Kartais neprošal tą sąrašą surašyti ir raštu. Į šį sąrašą, be cigarečių, alkoholio, narkotikų, dar gali įeiti ir tatuiruotės, auskarų vėrimas, kokie nors netinkami rūbai ar pan. Visa tai, žinoma, priklauso nuo šeimos, tačiau atminkite, kad mes, kaip tėvai, nustatome ribas.
Visa kita, kas neįeina į juodąjį sąrašą, vaikas gali pirkti. Pirkti ir klysti, nes iš klaidų mes mokomės. Mes negalime nuolat vaikščioti iš paskos ir sakyti vaikui: kam tu prisipirkai per daug saldainių, kodėl kavinėje užsisakei tokį brangų patiekalą... Tai tiesus kelias į vaikų ir tėvų konfliktą.
– Kokių dar klaidų ir galimų pavojų čia dažniausiai pastebite? Gal vis tik duodami kišenpinigių tėvai tinkamai jų nepaskaičiuoja, o gal vaikai greit įgunda tam, kam nereikia, susitaupyti, pavyzdžiui, savo pietų sąskaita?
– Dažniausiai, kiek matau iš praktikos, tėvai didžiulę klaidą daro nesilaikydami mano minėto pagrindinio kišenpinigių principo. Jie išgirsta, kad reikia duoti vaikams pinigų, nes taip jie išmoks elgtis su pinigais. Taigi duoda kas savaitę, pavyzdžiui, 10 Eur ar daugiau, tačiau neperleidžia atalai jokių atsakomybių. O vaikui nieko nereikia pirkti, nes tėvai toliau už viską moka, perka drabužius, batus, dovanas jo draugams, pasirūpina būreliais. Taigi tėvai vaikui nuperka viską, ko jam reikia, tačiau staiga jis dar turi ir pinigų. Kai šitą klaidą padarai, vaikas ir galvoja – o ką man už šituos pinigus nusipirkt?
Todėl visada reikia susitarti, kokias pareigas vaikams perleidžiame, kad jis negautų vadinamųjų nemokamų pinigų. Remiantis šiuo principu, jei vaikas išleis elektroninei cigaretei, tai jis jau nebegalės eiti į draugo gimtadienį arba pavalgyti. O jeigu jis vis tiek verčiau perka kvaišalus, tai jau greičiausiai nutinka dėl ryšio šeimoje nebuvimo. Normalioje šeimoje tam, kad vaikas iki to nueitų, jis turi turėti laisvų pinigų, su kuriais galėtų daryti ką nori, ir nejausti atsakomybės.
– Gal galite pasidalinti, kaip to mokote savo vaikus? Ką dar patartumėte tėvams, nenorintiems su kišenpinigiais padaryti klaidų?
– Be to, kad pravartu sudaryti juodąjį sąrašą, aš dar visada siūlau vaikams pasakoti istorijas, nes tai geriausiai veikia. Todėl papasakokite išgirstus nutikimus, kaip, pavyzdžiui, kiti jaunuoliai perdozavę miršta. Kartais tokios istorijos mums patiems gali pasirodyti per baisios, tačiau vaikai turi tai sužinoti, kad suprastų, kokios galimos pasekmės.
Taip pat nepamirškite, kaip paprastai vaikai pradeda rūkyti, vartoti alkoholį ar narkotikus. Taip nutinka tada, kai tai daro kiti, – tai yra bandos jausmas. Todėl aš savo vaikams nuo mažų dienų pasakoju, kad bus gyvenime tokių situacijų, kai jie, būdami su savo bendraamžiais, draugais, išgirs raginimų pabandyti viena ar kita. Ir tuomet vaikams bus didžiulė pagunda, nes jie norės pritapti. Kodėl visa tai pasakoju? Aš manau, kad įgarsindami tokias situacijas žodžiais vaikams įspėjimus įrašome pasąmoniniu lygmeniu, todėl atsidūrę tokioje situacijoje jie žinos: štai dabar mane veikia bandos jausmas, noras pritapti ir kt. O kai suvoks, jiems jau bus lengviau daryti sprendimą – arba sutikti, arba atsisakyti draugų pasiūlymo.
Mūsų, kaip tėvų, užduotis yra padėti savo vaikams, nes jie dar neturi patirties. Nuolat aiškinkite, dalinkitės ir savo patirtimis – tokiu būdu vaikai išmoks atpažinti tas situacijas savo gyvenime, ir tikimybė, kad jie prisipirks iš kišenpinigių svaigalų, – mažės.
