Ar šiandien Lietuva yra draugiška šalis elektromobilių vairuotojams?
Kalbant apie elektromobilį, kaip apie gana naują reiškinį mūsų visuomenėje, elektromobilių filosofija labai aiški: jis būti įkraunamas tada, kai tu miegi, arba tuomet, kai dirbama aštuonias valandas. Jis skirtas tiems, kurie turi galimybę jį įkrauti namie. Tada nekyla stresas, panika ir kitos neigiamos emocijos. Tikėdamasis jį nuolat krauti kokioje nors stotelėje ar prie parduotuvės tik išeikvosi begales laiko. O laikas, kaip žinia, – neįkainojamas dalykas, tad sėdėti ir laukti, kol automobilio baterija vėl bus pilna, neprotinga.
Kita situacija, kai važiuoji ilgesnį atstumą, pavyzdžiui nuo Vilniaus iki Palangos ar Nidos, tuomet nėra kitos išeities, kaip sustoti ir papildyti bateriją. Dar prieš penkerius metus atsirado daug galimybių rajoniniuose keliuose įkrauti elektromobilį: naujos, nemokamos stotelės ir jokių eilių. Šiandien elektromobilių skaičius Lietuvoje sparčiai kyla, o stotelių įrengimas keliuose stovi vietoje. Štai čia nauja problema, kartu ir galimybės – keliaujantys žmonės, stabtelėję įkrauti, turi laukti valandą ir ilgiau. Labai aiškiai matau čia verslo galimybes – greitų mokamų stotelių įrengimą pagrindiniuose Lietuvos greitkeliuose. Neabejoju, kad netrukus to sulauksime ir tai pamatysime, tačiau kol kas stagnuojame. Gavome Europos Sąjungos pinigus ir stovime vietoje.
Užsienyje įkrovimo stotelių daugiau?
Tikrai taip. Kone visur veikia superįkrovimo stotelės (angl. k. supercharger). Nuo Varšuvos atidarytas ypač gerai išdėstytas įkrovimo stotelių tinklas, tad galima važiuoti ir kas du šimtus kilometrų sustoti penkolikai minučių. Tada visiškai nesijaučia jokio diskomforto ir kelionė neatrodo nei prailgusi, nei sudėtinga. Svarbiausia taisyklė kelionėse – neiškrauti iki nulio ir atsiminti, kad iškrauta baterija pradžioje kraunasi lėčiau, taip pat jos įkrovimo procesas sulėtėja į šio proceso pabaigą.
Kai elektromobilyje yra įkrovimo stotelių žemėlapis, keliavimas Vakarų Europoje tiesiog fantastiškas.
Kaip nutiko, kad tapote vienu žinomiausių „Teslos“ automobilių „gydytojų“ Lietuvoje?
Esu vienas iš tų laimingų žmonių, kurie savo hobį pavertė verslu. Jau nuo pat vaikystės mane domino motociklai ir automobiliai, jų išrinkimas ir surinkimas. Nors baigiau teisės mokslus, aiškiai žinojau, kad gyvenime noriu dirbti su automobiliais – svajojau turėti autocentrą ir ir jam vadovauti.
2015 metais mano draugas, įsigijęs „Teslos“ elektromobilį, pasiūlė jį pavairuoti. Iškart supratau, kad tai kažkas tokio – neįtikėtinas jausmas! Netrukus nusipirkau jį ir aš – tik ką atvykusį iš JAV ir daužtą, tad teko pačiam tvarkytis. Sulig kiekvienu remonto žingsniu noras pažinti šitą inovatyvų kūrinį augo. Išsikėliau tikslą suprasti, kaip jis sukurtas, o suvokdamas, kokia ateitis automobilio laukia Europoje, nusprendžiau pasirinkti būtent šios transporto priemonės specializacijos kryptį. Pirmieji žingsniai buvo darbuotojų mokymai, aprobuotos įrangos supirkimas.
Kelias nebuvo paprastas: tiek aš asmeniškai, tiek komanda mokėmės labai daug. Pagrindinis metodas – nusiperkame įrangą ir atliekame darbus. Nebijojome klysti ir eksperimentuoti. Kol tą darėme, elektromobilių skaičius augo, šių modelių Lietuvos keliuose daugėjo. Tad šiandien mes, 17 specialistų komanda, džiaugiamės: paslaugas galime suteikti ir prižiūrėti tokį kiekį šių automobilių, koks cirkuliuoja rinkoje.
Gal prisimenate kokią kuriozišką situaciją remontuojant?
Ir juokinga, ir graudu, tačiau remontuodami vieną apgadintą modelį vietoje priekinės keleivio oro pagalvės radome tobulai spalviškai pritaikytas ir sulankstytas užuolaidas. „Auksarankių garažinių“ meistriukų dar egzistuoja ir jie vis dar kūrybingai sprendžia klausimus.
Kokie didžiausi iššūkiai buvo formuojant komandą: ieškant specializuotų automechanikų ir ugdant juos?
Net jei automechaniko specialybę elektromobilių pasirodymas rinkoje pakylėjo į visai kitą profesinę kategoriją, šiandien kone visi autoservisų savininkai susiduria su iššūkiais ieškodami darbuotojų. Jauna karta nenori dirbti purvino darbo ir renkasi kompiuterį biure. Mes labai stengiamės investuoti į jaunus žmones, kuriame jiems palankias ir motyvuojančias sąlygas, dalyvaujame socialiniuose projektuose, dėstome švietimo įstaigose bei kitokiomis formomis bendradarbiaujame su įvairiomis mokyklomis. Deja, tendencijos tokios, kad jauni žmonės tikisi uždirbti pinigų spaudydami telefono ekraną, o tokių, kurie domėtųsi automobilizmu, procentas labai nedidelis. Profesionalių, savarankiškų, patikimų darbuotojų yra aiškus stygius.
Bet juk elektromobilio remontas kur kas švaresnis darbas ir prilyginamas IT sektoriaus profesijoms. Kokių savybių čia reikia?
Yra dvi priežastys, kurios motyvuoja jungtis į mūsų komandą: šie automobiliai yra inovacija ir jie neturi vidaus degimo variklio. Tai reiškia, kad darbas žymiai švaresnis. Šiuolaikiniam žmogui be galo svarbu jaustis švariam, tvarkingam darbo vietoje, ko neįmanoma užtikrinti dirbant įprastuose autoservisuose.
Tačiau ir darbas su elektromobilais turi tam tikros specifikos: aukšta įtampa – didesnio pavojaus šaltinis. Ir yra tam tikrų taisyklių, kurias kiekvienas mūsų darbuotojas, leisdamasis į eksperimentus, turi žinoti kaip poterius prieš miegą.
Dirbant elektromobilius prižiūrinčiame autoservise, reikalinga ne viena darbuotojų specializacija, nes tai darbai, susiję ne tik su kėbulu, jo remontu, bet ir su sudėtinga elektrine dalimi. Elektronikos srityje reikia itin specializuotų žinių. Kadangi taisome unikalius automobilius, tad ir specialistai čia su išskirtinėmis kompetencijomis, kurias tobulina kiekvieną dieną ir labai sparčiai.
Ar tenka pasikonsultuoti su užsienio ekspertais?
Turime keletą tarptautinių grupių, kuriose dalinamės patirtimi, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą, ir greičiau klientui atiduoti veikiantį automobilį. Autoremontininkų bendruomenė nedidelė, bet glaudi. Didžiuojuosi, kad yra lietuvių, kurie pripažįstami ir dirba šio ženklo automobilių servisuose užsienyje. Bendravimas ir ryšys su kitais specialistais – neatsiejama mūsų darbo dalis.
Kokį didžiausią mitą apie šiuos automobilius galite paneigti?
Didžiausias ir ilgai mūsų visuomenėje vyravęs mitas ir trigeris – apie vienu įkrovimu nuvažiuojamą atstumą.
Pirmą savo elektromobilį nusipirkau prieš septynerius metus, tai kone visi sutikti žmonės klausė vieno ir to paties klausimo: „Kiek kilometrų nuvažiuoji?“ Tačiau, kaip ir minėjau, jeigu tu suvoki, kaip tas elektromobilis kraunamas, kiek jis naudoja energijos ir kiek su juo gali nuvažiuoti, galiausiai, jei išmoksti planuoti bei pakeiti mąstyseną, baimė dingsta, o kartu su ja sklaidosi ir mitas.
Pirmuosius elektromobilius Lietuvoje pirko drąsūs žmonės, kaip sakau, tokie šiek tiek „nučiuožę“. Jiems rūpėjo ne kiek nuvažiuos, o inovacijos: internetas, žaidimai, autopilotas ir pan. Šitie žmonės ir pramušė ledus. Jie įrodė, kad elektromobiliu važiuoti ne vien madinga, bet ir patogu bei tvaru.
Būtent jie sugriovė kitą mitą apie „Teslą“ ir įrodė, kad vienu įkrovimu sostinėje galima pasiekti pajūrį.
Galima konstatuoti, kad šie automobiliai išties prigijo Lietuvoje?
Prigijo tada, kai dingo baimė dėl remonto galimybių Lietuvoje. Kai atėjo supratimas, kad nebūtina važiuoti į Lenkiją ir yra kas padeda išspręsti gedimus, tuomet šių automobilių skaičius gerokai išaugo. Atsirado tam tikra cirkuliacija: patikimi tiekėjai, pakankama įkrovimo infrastruktūra keliuose, patikimi remonto ekspertai, aukšta jų kvalifikacija ir netgi dėl to adekvati draudimo kaina. Kitaip tariant, visas komplektas vartotojui.
Labai džiaugiuosi, kad, dirbant drauge su draudikais, atsirado galimybė tinkamai įsivertinti rizikas ir apskaičiuoti vadinamąjį įmokos procentą.
Koks yra šio elektromobilio pirkėjas?
Statistiškai tai būtų 35–45 metų vyriškis. Tačiau tarp šių dviejų skaičių yra kartų skirtumas. Tad ir asmenybių skirtumai, turintys įtakos požiūriui į automobilius, gana ryškūs.
Jeigu mes kalbame apie keturiasdešimties ir daugiau metų vyrą, tai yra ta žmonių karta, kuri viską patys darė ir išbandė: savomis rankomis lietėmės prie remonto įrankių, matėme, kaip mūsų tėčiai žiguliukus naujam gyvenimui prikeldavo. Tuo metu šeimoje pagal svarbą pirmoje vietoje būdavo žmona, antroje – automobilis. Automobilis buvo didelė vertybė ir būtina pareiga vyrui suprasti, kaip jis veikia.
Šiandieniniams trisdešimtmečiams automobilis yra įrankis, kurį įsigyja aiškiai apskaičiavę šeimos biudžetą, paskyrę atitinkamą jo dalį transporto išlaidoms. Jie nori, kad įsigyta priemonė veiktų sklandžiai, nesigilinant, kaip sukonstruota. Ši karta puikiai supranta, kad po kelerių metų jie vėl keis į naują, nes bus kažkas naujesnio, įdomesnio. Tad prie jo neprisiriša. Svarbu, kad tai būtų patikimas automobilis ir pilnas inovacijų. Iš esmės tai kaip telefonas.
Kaip vertinate Elono Musko filosofiją ir jos įtaką šiam prekių ženklui?
Laikiausi tokios pozicijos, kad genialūs žmonės būna su tam tikrais nuokrypiais nuo mums įprastų standartinių normų. Tikrai ne su visomis jo įžvalgomis aš sutinku, ypač politikoje, tačiau reikia pripažinti, kad šio žmogaus smegenys yra absoliučiai genialios. Norėčiau pasaulį matyt bent dešimt procentų kaip jis.