Žmonos atvirumas sukrečia: pamažu pripranti ir prie vienišos mamos vaidmens

 (63)
Namuose nejauki tyla. Kiekvienas telefono išleidžiamas garsas maitina tylų tikėjimą, kad viskas bus gerai. „Pamažu pripranti ir prie vienišos mamos vaidmens,“ - nuoširdžiai pripažįsta Emilija.
© Shutterstock nuotr.

Kai kas nors pradeda kalbėti apie alpinizmą, dažnai įsivaizduojama – kalnai, poilsis, gera kompanija arba sunkumai, nuotykiai, pamokos ir neįkainojami prisiminimai. Vieta, kur norisi sugrįžti dar ir dar. Vis dėlto, yra ir kita tokio gyvenimo pusė – ji lieka už užvertų namų durų.

„Namuose Marius – tikras, nes kartais būna liūdesys ir išsekimas, kuris išoriniam pasauliui nerodomas. Energijos šaltinis kartais išsikrauna, tada būna apatijos ir erzulio akimirkos, bet kai žinai viso to priežastį, lengviau susitaikyti,“ - apie savo vyrą Marių ir jo nesuvaidintas emocijas namuose pasakoja mylima ir mylinti moteris.

Emilija – alpinisto Mariaus žmona. Laukimo ir nerimo dienos jos gyvenime tikrai nesvetimos. Tiesa, pašnekovė ir pati yra išmėginusi ne vieną ekstremalaus sporto šaką, tačiau, kaip pati sako, siela liko kalnuose. Dabar moteris į kalnus keliauja kur kas rečiau, kadangi namuose laksto dvi mažos atžalos – vienerių ir trejų metų mergaitės. Emilija dirba medicinos srityje, o kadangi ir pati yra kalnų vaikas, sako, kad žinojimas, kokie pavojai tyko vyro, tik dar labiau apsunkina situaciją, kartais net norisi nuo galvos rautis plaukus.

Dėl alpinizmo kenčia šeima

Emilijos keliai su Mariumi susikirto draugų dėka – kadangi abu turėjo aistrą kalnams ir alpinizmui, visai nekeista, kad susipažino bendraminčių kompanijoje. Vis dėlto, nuomonę apie savo vyrą pašnekovė susidarė dar iki pirmojo susitikimo ir juokiasi, kad atsiliepimai gero įspūdžio tikrai nepaliko.

„Apie vyrą buvau girdėjusi iš kitų alpinistų, skaičiau pasisakymus forumuose, kopimo ataskaitas. Iš šios bendros informacijos buvau susidariusi ne itin gerą nuomonę. Dėl Mariaus rašymo stiliaus, kai kurių alpinistų pašiepimo ir griežtų pasisakymų, maniau, kad jis yra arogantiškas, per daug savimi pasitikintis alpinistas. Tiesiog neteisingai interpretavau jo pasisakymus ir pastabas,“ - juokiasi Emilija.

Bendrų draugų kompanijoje sutiktas vaikinas pasirodė visiška pasipūtėlio ir savimylos Mariaus priešingybė – energingas, drąsus ir visada siekiantis užsibrėžto tikslo. Kurioziška, bet tai buvo vienas ir tas pats asmuo. „Sužavėjo jo energija, drąsa, ryžtas siekiant tikslų ir tuo pačiu atsargumas, kuris man nebuvo būdingas. Patiko mūsų vienodas požiūris į gyvenimą ir laisvalaikį,“ - prisimena pašnekovė.

Emilija atvira – gyvenime ne viskas taip gražu ir gerai, kaip gali atrodyti žiūrint iš šono. Aktyvus laisvalaikis suryja daug laiko, todėl šeimai ir namų reikalams lieka tik nuotrupos. Būtent dėl šios priežasties dabar jau dviejų mažylių tėveliams į kalnus kartu keliauti nepavyksta. Kaip pati Emilija sako, kažkam tenka aukotis.

Iliustracijos iš šeimadienio
Iliustracijos iš šeimadienio
© DELFI / Karolina Pansevič

„Išvažiavimas į kalnus siejasi su ilgu pasiruošimu, kasdienėmis intensyviomis treniruotėmis. Laiko šeimai praktiškai nebelieka. Kažkas turi aukotis ir šiuo gyvenimo tarpsniu tai esu aš – prižiūriu vaikus, ant savo pečių laikau buitinius reikalus ir laukiu, kada baigsis kopimas ir vyras grįš namo. Tenka pripažinti, kad po truputį adaptuojiesi ir pripranti prie vienišos mamos vaidmens,“ - atvirauja moteris, tačiau priduria, kad visa tai daro savo noru, tikėdama ir vildamasi, jog paaugus vaikams ir atgavus fizinę formą, bus įmanoma derinti ir šeimą, ir pomėgį kopti į kalnus.

„Vis sau kartoju – niekas netempė prie altoriaus, pati pasirinkau šį kelią. Tokiomis akimirkomis mane palaiko kitų alpinistų žmonos, su kuriomis galiu pasikalbėt ir žinoti, kad tave tikrai supras. Kitų draugių patarimas paprastas: „taigi uždrausk!“ Be kalnų Marius būtų nebe toks, kokį įsimylėjau, sakyčiau, užgestų,“ - šypsosi Emilija.

Moteris teigia, kad trūksta ne tik supratimo ir palaikymo iš aplinkinių žmonių, tačiau neretai tenka verstis per galvą norint sutaupyti kuo daugiau laiko savo mažosioms, tačiau nepamiršti savęs ir neužsidaryti tarp keturių sienų.

„Bandom viską derinti, kiek įmanoma. Kartais Marius keliasi 4 ar 5 valandą ryto, kad galėtų prieš einant į darbą pasportuoti. Abu kelis kartus per savaitę nubėgam į darbą ir atgal, taip sutaupydami laiko ir skirdami jį vaikams,“ - laiko planavimo subtilumus vardija dviejų vaikų mama.

Žmonos atvirumas sukrečia: pamažu pripranti ir prie vienišos mamos vaidmens
© Shutterstock nuotr.

Su alpinistais susipažino ligoninėje

Laiko planavimas – ne vienintelis sunkumas, kylantis gyvenant su keliautoju. Emilija atvirauja, kad emociniai išgyvenimai, kai tenka laukti žinios iš kalnuose esančio vyro, kartais nustelbia bet kokį entuziazmą linksmybėms ir darbams. Viena sunkiausių patirčių – prieš metus buvusi Emilijos gimimo diena. Ją moteris šiandien prisimena su šypsena, tačiau pripažįsta, kad tądien būta ir kaulus varstančio nerimo, ir išgąsčio.

„Marius buvo kalnuose ir būtent per mano gimtadienį kopė sudėtingu maršrutu. Nuo pat ryto budėjau prie telefono laukdama žinių, tad visi sveikinimai nerūpėjo. Internete nagrinėjau maršrutą ir ieškojau logiško paaiškinimo, kodėl jis neišeina į ryšio zoną. Popiet gauta žinutė buvo geriausia dovana, galėjau atsipalaiduoti ir švęsti,“ - juokiasi Emilija.

Moters pragyvenimo šaltinis – medicina. Ji – bendrosios praktikos slaugytoja. Medikė juokiasi, kad pirmieji sutikti alpinistai buvo jos pacientai. Medicininės žinios gyvenant ir keliaujant su vyru Emilijai dažnai pasitarnauja, tačiau moteris pripažįsta, kad šis išsilavinimas ne retai tampa stipraus nerimo priežastimi, kadangi suvoki, kokie pavojai tyko kalnuose ir kokios skaudžios gali būti kelionių pasekmės.

„Žinau, kas yra alpinizmas, kokie pavojai ten laukia, tai prideda daugiau nerimo. Kartais pagalvoju, geriau bučiau nežinojusi, nestudijavusi maršruto, nežinojusi, kada kops sudėtingiausią atkarpą ir panašiai. Pamenu, tokią akimirką paskambino draugė ir iš balso suprato, kad kažkas – ne taip. Pasakiau, kad nesulaukiu jokios žinios iš Mariaus, kad nėra ryšio. Ji sako: „atsipalaiduok, matyt, akumuliatorius išsikrovė. Norėčiau ir aš panašiai galvoti, bet žinau, kad jis turi atsarginį akumuliatorių, dar saulės baterijas ir išorinį įkroviklį. Žinojau, kad šią akimirką turėtų būti poilsio stotelė ir toje vietoje yra ryšys. Reiškia, jis nespėja. Pradedi ieškoti atsakymo, kodėl. Ech, kaip gerai būtų, jei galėčiau galvoti kaip draugė,“ - juokiasi Emilija.

Laukia skambučio
Laukia skambučio
© Shutterstock nuotr.

Be to, laukimo išgyvenimus sustiprina ir tai, kad pati Emilija yra pakankamai aktyvi alpinizmo entuziastė. Moteris prisimena, kad vienoje kelionėje teko pakliūti į itin skaudžią ir sudėtingą situaciją, kai sprendėsi jos vyro gyvybės ir mirties klausimas. Ji šypsosi, kad tuomet turbūt buvo pirmas toks stiprus „ne“ pasakytas vyrui. Anot jos, kiekvieną kartą prieštaraujant vienokiam ar kitokiam vyro sprendimui, tenka pasitelkti labai rimtus ir svarius argumentus, norint atkalbėti nuo užsibrėžto tikslo įgyvendinimo.

„Per mūsų pirmą bendrą kelionę i kalnus Mariui sustreikavo širdis. Esu medikė, tad supratau, kad sprendžiamas gyvybės ir mirties klausimas. Tada pirmą kartą pasakiau: „ne, mes nekopiam į viršūnę, o leidžiamės į stovyklą ieškoti pagalbos“. Dėl deguonies trūkumo Marių buvo gana sudėtinga įtikinti, nes jis neadekvačiai vertino situaciją. Kalbėjau įtikinamai, kad mano akyse nepamatytų dvejonių. 100 procentų tikėjau tuo, ką sakau. Mariui saugumas – labai svarbus, tad argumentas buvo toks, kad esant problemoms su širdimi, jis kelia pavojų kitiems grupės nariams. Kopėme trise. Jei lipant į kalnus jam būtų aptemusi sąmonė, galėjome žūti visi,“, - prisimena Emilija.

Tąkart pasitvirtino baisiausia prognozė – moteriai teko visą naktį budėti su švirkštu rankose ir nuolatos tikrinti Mariaus pulsą, nes nusigauti iki artimiausios ligoninės galimybė buvo tik kitą rytą. Detaliau sveikatos sutrikimų Emilija nei prisiminti, nei komentuoti nenori, tačiau teigia, kad tai buvo rimta ir daug išmokiusi patirtis. Vis dėlto, moteris sako, kad net ir tokios patirtys neatgraso nuo alpinizmo. Ji džiaugiasi, kad Mariui labai svarbi žmonos nuomonė ir jei ji svari bei argumentuota, nelieka abejonių, kad, net ir būdamas užkietėjęs alpinistas, vyras paklausys patarimų ar griežto „ne“.

„Vyrui labai svarbi mano nuomonė ir palaikymas. Kartais atrodo, kad būtent tai padeda jam judėti tikslo link,“ - teigia Emilija. Be to, moterį ramina nerašytas poros susitarimas – pasakoti viską iki menkiausių smulkmenų net tada, kai ant plauko pakimba vyro gyvybė. Emilija teigia, kad geriau žinoti nei nežinoti ir yra įsitikinusi – šio susitarimo Marius laikosi.

Laiminga nauja šeima šalia jaukaus savo rankomis sukurto būsto
Laiminga nauja šeima šalia jaukaus savo rankomis sukurto būsto
© Sarah Grote Photography nuotr.

Santuokoj rutina – svetima

Nepaisant visų sunkumų, kurie laukia pasirinkus per gyvenimą keliauti su alpinistu, aistra šiam užsiėmimui ir žavėjimasis aktyviai laisvalaikį leidžiančiais žmonėmis niekur nedingsta. Net tada, kai susižaloję kopinėtojai į kalnus tapdavo Emilijos pacientais, ji negalėdavo nuslėpti savo simpatijų tokiems žmonėms ir jų gyvenimo būdui.

„Žavėjausi jų drąsa, ištverme ir išmintimi. Manau, kad bet koks sportas, jei teisingai jam ruošiesi, turi užtektinai žinių ir proto įvertinti sveikatos būklę bei sąlygas, yra gerai. Apskritai, žaviuosi sportuojančiais žmonėmis, nesvarbu tai – motociklininkai, buriuotojai, nardytojai, alpinistai. Iš medicinos, sveikatos pusės, didžiausias pavojus, mano akimis žiūrint, savo ištvermės ir jėgų pervertinimas,“ - teigia Emilija.

Anot jos, kalnuose svarbus bet koks organizmo siunčiamas ženklas, kadangi net menkas galvos skausmas ar pykinimas gali būti sunkaus sutrikimo požymis. Moteris taip pat pripažįsta, kad savo jėgų tinkamas įvertinimas – dar ne viskas, nes kalnuose į pavojų gali pastumti veiksniai, kurie nė kiek nepriklauso nuo žmogaus. Vienas jų, žiaurios gamtos išdaigos – žemės drebėjimai, audros ar sniego lavinos.

Emilija kartu su Mariumi savo mažosioms dukrelėms nuo mažens ugdo meilę gamtai, o ir pirmoji kelionė kalnų takais jau numinta. Moteris šypsosi, kad nesinorėtų, jog dukros eitų tėvų pėdomis, nes tuomet nagus iš nerimo graužtis tektų jau dėl trijų brangiausių ir artimiausių žmonių. Panašiai taip, kaip šiandien nerimauja Emilijos tėvai. Po pasaulį sudrebinusių tragedijų, moters teigimu, nuolat tenka raminti tėvus, o ir apskritai šeima stengiasi kuo mažiau pasakoti apie savo pomėgį, vadovaudamiesi taisykle – nežinai ir širdies neskauda. Vis dėlto, moteris nuoširdi – tokio gyvenimo nė už ką nekeistų į ramų ir rutinišką maršrutą „darbas – namai“.

Alpinizmas
Alpinizmas
© Shutterstock nuotr.

„Draugėm sakau, kad mums pasisekė, nes mums rutina santuokoj – svetima. Kaskart Mariui išėjus į kalnus, mes grįžtam į pradinį santykių tašką: elgiamės kaip įsimylėjėliai, žinutės pilnos meilės, šilumos. Mes suvokiam, kad galime netekti vienas kito ir vertinam šią akimirką. Kai matai, koks gali būti trapus gyvenimas, pradedi branginti kiekvieną dieną, rytinę saulę ir kitas smulkmenas. Už tai aš esu dėkinga kalnams,“ - sako Emilija.

Nerami siela šaukia į kalnus. Mylimiausiam žmogui padedi susikrauti kuprinę ir nekantriai lauki žinios, kad viskas gerai, kad pavyko. Tada pasitinki sugrįžtantį, pavargusį, išsekusį, bet degančiomis akimis. Apkabini, pasidžiaugi, kad buvo lemta susitikti, ir vėl išleidi į kalnus. Visa tai lieka už uždarytų alpinisto namų durų.

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Ekstremalų keliais

„Ekstremalų keliais“ BMX dviratį minantis D. Budko (2)

Geriausias šalies BMX dviratininkas Davidas Budko „Trip da Bomb“ varžybose prieš startą išskleidė Lietuvos vėliavą, kuria nepaprastai didžiuojasi ir vežasi į užsienyje vykstančius turnyrus. Šalies vardą pasaulyje garsinantis sportininkas dviračių sportu susidomėjo 2005 metais Palangoje, kai tėtis padovanojo ne futbolo ar krepšinio kamuolį, bet taip trokštamą dviratį.

„Ekstremalų keliais“: Benzui paklūstantys jėgos aitvarai (4)

Artūras Morauskas ekstremalų pasaulyje labiau žinomas Benzo pravarde buvo vienas pirmųjų Lietuvoje išbandžiusių jėgos aitvarus. Visa tai įvyko prieš 14 metų, kai trūko profesionalios įrangos, žinių, tačiau didžiulis noras išmokti suvaldyti aitvarą ir skrosti jūros bangas buvo stipresnis už baimę patirti traumų.

BMX profesionalas pataria: taisyklinga laikysena ant dviračio (4)

BMX dviračių profesionalas ir žvaigždė David Budko pademonstruoja, kokia turėtų būti laikysena, kad galėtume su dviračiu atlikti įvairius triukus ir ne dviratis, o jūs jam diktuotumėte savo sąlygas.

Brazilo namai - svajonių riedlenčių parkas

Vienas brazilas savo namus pavertė riedlentininko svajonių namais, visiškai išmesdamas iš jų baldus ir įrengdamas juose pilnavertį riedlenčių parką. 31 metų Anselmo Arruda į savo šeimos vasarnamį Itanjahengo mieste Brazilijos prietrytinėje San Paulo valstijoje persikėlė netrukus po to, kai dar paauglystėje mirė jo tėvai.

„Ekstremalų keliais“: riedlentininkų nebaugina longboardų manija (1)

Einiui Žiūkui riedlentės - tai ne tik sportas. Jos atvėrė kelią kelionėms po pasaulį, mokė užsienio kalbų, lavino muzikos skonį, išmokė dirbti su foto ir vaizdo medžiaga, galų gale dovanojo įdomių pažinčių ir suformavo charakterį.