Kaip pasakojo vieno moderniausių ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse daugiabučio pirmininkė Birutė Valkiūnienė, 1958 m. statytas jų namas buvo avarinės būklės: namo stogas kiauras, tad palėpėje esantys vamzdynai žiemą užšaldavo, butuose nuolat būdavo šalta, o sąskaitos ateidavo kone kosminės. Gyventojai suprato, kad vien kosmetinio patvarkymo neužteks, tad pasinaudojo Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programos teikiama parama.
Pirmiausia buvo nuspręsta keisti visą šildymo sistemą ir tik po to namui „užvilkti“ šiltus kailinukus. Vienas pirmųjų darbų buvo modernios dujinės katilinės su dviem kondensaciniais katilais įrengimas buvusio šilumos mazgo patalpoje. Tai leido tapti nepriklausomiems nuo centralizuotos šilumos tiekėjų. Šios sistemos privalumas, kad patys gyventojai gali nuspręsti, kada pradėti ir baigti šildymo sezoną, kokią temperatūrą palaikyti butuose. „Kiekvienas šildymo sezonas prasidėdavo taip pat – vieni gyventojai norėdavo, kad šiluma būtų įjungta kuo greičiau, kiti – kuo vėliau. Vieniems būdavo per karšta, kitiems – per šalta. O modernizavus šildymo sistemą kiekvienas galime šildytis kada tik norime. Net per Jonines galiu atsisukti radiatorius, jeigu man to reikia“, – pasakojo B. Valkiūnienė. Energijos nešvaisto veltui Vien modernizuoti šildymo sistemą gyventojams nepakako – ant daugiabučio stogo buvo sumontuoti saulės kolektoriai. Šie įrenginiai modernūs tuo, kad sugeria ne tik tiesioginius saulės spindulius, bet ir infraraudonuosius – saulės energija surenkama net ir ūkanotą dieną.
„Prasidėjus lapkričiui iki vasario saulutės būna mažiau, bet jau kovo mėnesį iš saulės energijos gauname apie 15 proc. šilumos energijos, o vasarą – 60–70 proc. Būna tokių dienų, kad per dieną į akumuliacines talpas surenkama daugiau energijos ir jos užtenka kitai lietingai dienai. Mūsų rekordas – dvidešimt dienų, kai karštam vandeniui ruošti ir gyvatukui pakako tik saulės energijos. Tad vasarą už karšto vandens ruošimą asmeniškai aš daugiausia mokėjau keturis eurus. Bet vandens tikrai netaupome, nes šeimoje daug vaikų. O kiti butai sumoka vos 1–2 eurus“, – pasakojo B. Valkiūnienė.
Namo pirmininkės teigimu, po renovacijos sąskaitos už šildymą gyventojams sumažėjo maždaug 15–17 proc. Asmeniškai ji pati už savo 60 kvadratinių metrų ploto buto šildymą, karšto vandens ruošimą, cirkuliaciją bei laiptinių šildymą per visus metus sumokėjo 179 eurus. O svarbiausia, bute nuolat yra komfortiška šiluma – pagal poreikius kambariuose galima palaikyti nuo 16 iki 28 laipsnių šilumą. Tačiau net ir mokėdami nedaug, energijos nešvaisto veltui. Ant kiekvieno radiatoriaus yra sumontuotos termostatinės galvutės. Pasiekus pageidaujamą temperatūrą bute, šildymo sistema automatiškai užsidaro. Pavyzdžiui, jeigu virtuvėje gaminant valgį temperatūra staigiai šokteli į viršų, radiatoriai pradeda vėsti. „Tų taupymo gudrybių turime ir daugiau. Pavyzdžiui, naktį miegoti daug komfortiškiau, kai kambaryje vėsu. Tad kai eidami miegoti išjungiame šviesą, taip prisukame ir radiatorius. Atsikėlę ryte vėl įjungiame didesnę šilumą, išėję į darbus vėl prisukame“, – pasakojo B. Valkiūnienė. Ateitis jau šiandien Itin daug sutaupyti padeda ir Vilniaus Gedimino technikos universitetų mokslininkų ir vokiečių inžinierių sumontuota ketvirtos kartos šildymo sistema.
Ši sistema ypatinga tuo, kad karštas vanduo yra ruošiamas individualiai kiekviename bute. Be to, nors itin karštas vanduo ruošiamas tik anksti ryte ir vakare, kitu paros metu palaikoma apie 42 laipsnių temperatūra, ši sistema užtikrina, kad vandenyje nesidaugintų žmogui pavojingos Legionella bakterijos.
„Apskaičiuota, kad vien ši sistema leidžia sutaupyti apie 30 proc. energijos karštam vandeniui ruošti. Mokslininkai yra numatę, kad tokia ketvirtos kartos šildymo sistema nuo 2050-ųjų turėtų pakeisti dabar esančią energetiškai neefektyvią karšto vandens ruošimo sistemą, mat labai daug energijos netenkama, kol magistraliniais vamzdžiais karštas vanduo pasiekia kiekvieną butą“, – pasakojo B.Valkiūnienė.
Namo pirmininkės nuomone, patogus gyvenimas yra neatsiejamas nuo šiuolaikinių technologijų ir inovacijų, tad daugiausia laimės tie namai, kurių gyventojai nebijos pasitelkti naujovių. Nors ji ir pati girdėjusi gąsdinimų, kad neriasi kilpą ant kaklo, moteris džiaugiasi, kad nepaklausė skeptikų. Socialiai remtini gyventojai už renovaciją visai nemoka, o kitų sumokama suma vis tiek yra mažesnė, nei sutaupoma energijos. Pavyzdžiui, ji pati už 60 kvadratinių metrų butą kas mėnesį moka po 47 eurus ir kiekvieną mėnesį ši suma mažėja.
„Galimybė gyventi komfortiškai, daug sutaupyti ir mažai mokėti yra tada, kai diegiamos pasaulinės inovacijos. Ateities sprendimais galima pasinaudoti jau dabar“, – ir kitus daugiabučių gyventojus, galvojančius apie inovatyvių technologijų diegimą, nori paskatinti B. Valkiūnienė.