„Idėja perdirbti ir atgaivinti baldus ar daiktus gimė labai natūraliai ir labai „iš gyvenimo“. Beveik prieš metus turėjau mažą tapybos studiją, kurioje tapydavau, tuo metu mano gyvenimas aplink tai ir sukosi. Kol vieną dieną, pamačiusi viename socialinių tinklų puslapyje atiduodamus, jau išmesti paruoštus, daug ką mačiusius fotelius, kartu su vyru nusprendėme juos pasiimti – sakėm atnaujinsim, kažką tikrai sugalvosim.
Nuvažiavus pasiimti fotelių prie daugiabučio laiptinės, lauke, stovėjo išmesti palikta sena žalia spintelė. Kaip dabar prisimenu – su vyru be žodžių susidairėme ir spintelė mašinoje atsidūrė kartu su foteliais. Taip viskas ir prasidėjo nuo tos žalios spintelės, kuri dabar stovi mūsų miegamajame kaip visa ko pradžia“, – apie veiklos užuomazgas pasakoja P. Gudaitytė.
Rakandus gaudavo ir iš tinginių, ir iš senų sodybų
Nejučiomis Paulina kartu su savo vyru pradėjo važinėti po sostinę ir ieškoti išmestų daiktų. Moteris pasakoja, jog netruko pastebėti, kuriuose Vilniaus rajonuose išmetama daugiausia daiktų, kur galima jų daugiausia rasti – Žirmūnuose ir Lazdynuose. Pašnekovė teigia, jog aktyviausiai daiktus žmonės išmeta savaitgaliais, taigi, jai savaitgaliai buvo aktyviausi.
„Rezultatai kiekvieną dieną stebindavo, mes prisikraudavome pilną mašiną ir veždavome viską iškrauti į mano mažą tapybos studiją, kai vieną dieną supratome, jog viskas, niekas nebetelpa – taip tapybos studija tapo mūsų rastų lobių saugykla. Laikui bėgant ir didėjant visam mūsų turtui suvokėme, jog mes visko sau nepersidarysime, nes pirma mintis buvo – čia graži kėdė į namus, tai gal foteliukas, tai gal kriauklė“, – sako P. Gudaitytė.
Galiausiai pašnekovės tapybos studija tapo tiesiog per ankšta, nes daiktus kūrėja pradėjo gauti ir iš žmonių, kurie nenorėdavo išmesti savo baldų, todėl juos padovanodavo: „Istorijų būdavo įvairių – kai kurie žmonės tikrai nuoširdžiai nenorėdavo išmesti savo mylėtų daiktų, bet jiems susenus ir nuvargus tiesiog nežinodavo, ką daugiau su jais daryti, jei ne išmesti, todėl atiduodavo mums, jog jie gimtų vėl naujam gyvenimui.
Kiti tiesiog tingėdavo išmesti patys, todėl juos atiduodavo mums. Viskas įsibėgėjo taip, kad pradėjome ieškoti baldų visais būdais, važiuodavome ir į kitus Lietuvos kampelius, į planuojamas nugriauti senas sodybas, daiktus ne tik gaudavome dykai, bet juos ir pirkdavome, matydami vizijas, ką iš jų kursime. Tada mūsų akys „užsidegė“, mums sena lenta mintyse tapdavo stalu, ar senas stalčius – spintele“, – prisiminimais dalijasi P. Gudaitytė.
Dabar Paulina net su kai kuriomis atliekų surinkimo aikštelėmis taip pat yra susitarusi – čia ją atvykus įsileidžia ne išmesti, o kažką pasiimti.
Pradėta veikla nuvedė ir į darbo biržą
Senų baldų ir daiktų radyboms įsibėgėjus, Paulina kartu su vyru pradėjo ieškoti didesnių patalpų, kuriose galėtų tęsti pradėtus darbus. Taip moteris išsinuomavo senas, buvusias stalių dirbtuves su dar veikiančiomis staklėmis ir visus radinius persivežė ten.
„Po truputį supratome, jog norime parodyti, kaip galima gyventi kitaip. Mums su vyru pagrindinis pavyzdys – kai senas, niekam nereikalingas baldas ar daiktas gali toliau gyventi. Būtent šia vertybe pradėjome dalintis artimiausioje aplinkoje – iš vienų sulaukdavome palaikymo, kiti šypsodavosi, sakydavo, jog tai graži idėja, „bet“.
Senas lovos rėmas – nauja indauja
Paprašius pašnekovės išskirti, kokius baldus ar daiktus ji atnaujina, Paulina sako, jog tai nėra lengva, nes ji surenkanti labai daug – nuo sulūžusių kėdžių, lovų, lagaminų, senų lentų, stalčių, stalų, iki mažiausių smulkmenų: „Žmonių išmesti daiktai ne visada būna atnaujinami, dažnai jie yra perdaromi į kitus, o tam gali tikti labai daug kas. Iš senos lovos rėmo galime sukurti indaują, o kėdė kartais gali virsti ir spintele. Kartais rastas stalas atnaujinus ir lieka stalu, o kartais jis turi virsti kažkuo kitu. Stengiantis nepirkti, o kurti iš to ką randame ar ką atiduoda žmonės – tai užduotis mums, o žmonėms pavyzdys, kaip nepirkti, o perdirbti.“
Perdirbėja savo veiklą įvardija dar labai „šviežia“ – tik prieš porą savaičių „Kudė Tudė“ pasirodė socialiniuose tinkluose, tačiau iškarto po to, Paulina pasakoja sulaukusi daug palaikymo žinučių, žmonių susidomėjimo, jų noro prisidėti prie vartotojiškumo mažinimo. Perdirbtus baldus dabar „Kudė Tudė“ parduoda. P. Gudaitytė džiaugiasi, kai užsakymo metu išgirsta, jog skambinantys žmonės nenori išmesti savo daiktų, nenori pirkti naujų, o nori atnaujinti seną gerą.
Baldo ar kito interjero objekto perdirbimo, atnaujinimo trukmė labai įvairi. Paulina sako, jei žmogus atveža komplektą kėdžių ir nori jas atgaivinti, jų nušveitimas, nulakavimas ar nudažymas gali trukti savaitę, gal ir daugiau: „Tai labai priklauso nuo baldo būklės ir ko žmogus nori. Sukurti ir perdirbti baldą taip pat gali trukti savaitę, nes tai nėra tik atnaujinimas, tai kūryba, kuri turi savo laiką. Tai kūrybinis procesas.“
Žmonės nesusimąstys, kol tai neateis į jų kiemą
Pašnekovė teigia, jog pradėti veiklą pastūmėjo ir jai labai svarbi tema – ekologija bei atsakingas naudojimas ir vartojimas. Kaip jau galėjote suprasti, Paulinos namuose naudojami perdaryti baldai bei daiktai. Moteris pasakoja, jog „pirkti naują“ frazės jos namuose nėra: „Net sugedus skalbimo mašinai mes pasiėmėme seną, gal 15-os metų skalbyklę, stovėjusią kažkur garaže ir atnaujinome. Ji skalbia puikiai!
P. Gudaitytė neslepia nusivylimo, jog ekologijos tema, kad ir kiek apie ją kalbama, deja, daugumos žmonių vis dar nepaliečia: „Kalbos, kad gyvūnai miršta prisiriję plastiko, per daug nieko nebestebina, nes dar jų šuo nuo to paties nenumirė. Kol tai neateis į jų pačių kiemą, tol žmonės nenorės galvoti. Žmonės tiesiog tingi ir nenori sukti sau galvos.
Žmonės išmeta, nes jaučia poreikį pirkti, retai tai būna būtinybė, dažniau tai tampa įpročiu, mada, žmogaus vertybių atspindžiu, negalvojimu. Žmonės išmeta, nes jiems taip atrodo paprasčiau. Dauguma nesusimąsto, jog galima elgtis ir kitaip. Daiktas sulūžo, paseno? Išmesiu, o ką daugiau daryti? Žmones privalome edukuoti ir rodyti jiems realius pavyzdžius. Žmonėms reikalinga nauja kultūra – atsakingo vartojimo kultūra.“
Norinčius išmesti skatina paskambinti
„Kudės Tudės“ planuose – dar didesnės patalpos, kuriuose Paulina ketina vesti mokymus, kartu dirbti su tais, kam tai įdomu ir svarbu: „Skatinsime atsinešti po seną ar morališkai susenusį daiktą, baldą ir kartu su mūsų pagalba jį atnaujinti ar perdaryti į kažką kitą.
„Kudė Tudė“ – tai žinutė visiems apie mūsų pačių aplinką. Žinutė apie mus. Apie mus vartojančius ir nepagalvojančius. Lengva ranka vartotojai atsikrato daugelio atliekų, kurios yra vis dar tinkamos naudojimui, todėl labai svarbu, jog gyventojams būtų pateikiami įkvepiantys pavyzdžiai, kaip tokios atliekos gali išvengti palaidojimo sąvartyne bei sumažinti naujų daiktų poreikį. Norime parodyti pavyzdį, kaip atliekomis virtę baldai ar daiktai gali būti perdirbami, atnaujinami, perdaromi ir toliau gyventi savo gyvenimą.
Turite seną baldą, kurį planuojate išmesti? Skambinkite mums ir nepirkite naujo“, – pabrėžia P. Gudaitytė.
