Artėjant „Geriausiai ever pamokų dienai“ portalas DELFI kalbina jaunąjį mokytoją apie jo karjeros pasirinkimo kelią bei su kokiomis didžiausiomis švietimo problemomis jis susiduria dirbdamas šiandieninėje mokykloje.
– Kokios priežastys Jus paskatino pasirinkti mokytojo kelią?
– Baigdamas mokyklą svajojau turėti daug pinigų. Tuomet pinigų gausą reiškė ekonomikos mokslų baigimas, tad ketinau būtent ten ir stoti. Prieš pateikiant dokumentus bičiulis patarė: „Vytautai, nebūk durnas, ekonomikoje kitų pinigus skaičiuosi, o verslo vadyboje – savo!“
Taigi ekonomiką pakeičiau verslo vadyba iki galo nesuprasdamas, kas tai per studijos. Bestudijuodamas supratau, kad verslo vadyba yra pragariškai neįdomus man dalykas, bet kai tik būdavo koks kursas su skaičiais, širdis dainuodavo.
Bestudijuodamas vasaros atostogų metu dirbdavau vaikų stovyklose, kas dažniausiai reikšdavo tiesiog 10 dienų dūkimą, žaidimą bei dalijimąsi gyvenimiška patirtimi su vaikais, kol jie susižavėję klausosi. Be galo geras jausmas. Vienas iš kolegų vadovų užsiminė apie programą „Renkuosi mokyti!“, kurioje galima įsidarbinti mokytoju iš anksto nebaigus pedagoginių studijų. Man tai buvo kaip Dievo apsireiškimas – galėjau sujungti du dalykus, kuriuos supratau mėgstąs bestudijuodamas: matematiką ir dūkimą su vaikais.
– Kodėl matematika?
– Ją geriausiai mokėjau mokykloje ir ji suteikdavo daugiausia džiaugsmo besimokant. Ir vis dar teikia daug džiaugsmo. Kai sprendžiu matematikos uždavinį, jaučiuosi tarsi žaisdamas žaidimą, kuriame aš kuriu tam tikrą argumentą, kurį vėliau visaip kaip mėgins atakuoti mano nemėgstamiausias priešininkas ir sakys: „Vytautai, o ar neužmiršai čia to? Ar atkreipei dėmesį, kad čia taip negalima?“ Ir aš sakysiu: „Aišku, kad neužmiršau! Aišku, kad atkreipiau dėmesį!“ Spręsdamas uždavinį jaučiu, kad galų gale pasieksiu tobulą rezultatą – tokį, prie kurio nė pats šėtonas neprikibtų. Na, o jei ir prikibtų, net tai gana gerai – kitą kartą žinosiu, ką praleidau. Tai čia viena dalis – žaidimas, kur žinai, jog ilgą laiką žaisdamas pasieksi tobulą rezultatą. Nei šachmatuose, nei krepšinyje, nei „Fortnite“ žaidime taip, deja, nebus, o matematikoje nutinka kiekvieną kartą.
Kitas dalykas – matematika man tiesiog įdomi. Man įdomu suprasti, kodėl dviejų neigiamųjų skaičių sandauga yra teigiamasis skaičius, kodėl vienos begalybės už kitas yra didesnės, kodėl penktojo laipsnio lygtys staiga nebeturi sprendinių formulės, nors 1, 2, 3, ir 4-o laipsnio lygtys jas turėjo.
Jokiame kitame dalyke tiek džiaugsmo nepatyriau, tad ir pasirinkau matematiką – dabar dalinuosi tuo džiaugsmu su moksleiviais. Čia, žinoma, šiek tiek juokauju. Yra ir ta nuobodžioji matematikos dalis: pavyzdžiui, reikia išspręsti 100 lygčių, kad jų sprendimas taptų automatiškas ir nekeltų problemų bandant atsakyti į įdomesnius klausimus. Šia matematikos dalimi taip pat su moksleiviais dalinuosi.
– Kartais tiksliesiems mokslams, pavyzdžiui, matematikai, tenka kritikos, kad bendrojo ugdymo metu yra mokomi tik teoriniai dalykai, tačiau vaikai neišmokomi jų pritaikyti praktiškai? Ar su tuo sutinkate?
– Sutinku, kad kosinusų teoremą gyvenime panaudosi rečiau negu žinias apie blynų kepimą. Bet tai turbūt tiktų 90 proc. mokykloje dėstomo turinio. Ir cheminių lygčių gyvenime nelyginsi, ir kamuoliuko greičio neskaičiuosi, ir be Svazilando sostinės apsieisi, ir be tarinio išmanymo apsieisi.
Visgi tai nereiškia, kad šios žinios neprasmingos. Vaikai gimdami nenutuokia, kokiame pasaulyje atsirado, – jie per pirmuosius keliolika gyvenimo metų prisitaiko prie tokio pasaulio, kuris šiuo metu egzistuoja.
Dabartinis pasaulis yra be galo sudėtingas. Jame egzistuoja valstybės, kurios turi sostines, šios valstybės atsirado ne vakuume, o dėl tam tikrų istorinių reiškinių. Pasaulyje gausu plastmasės, kuri buvo išgauta dėl ilgo mokslininkų tyrinėjimo. Pasaulyje egzistuoja daugybė skaičių ir figūrų, su kuriais įvairūs žmonės daro įvairius dalykus. Mokykloje vaikams per 12 metų mokytojai bando papasakoti, į kokį maždaug pasaulį jie atėjo. Ir moksleiviai neturi taikyti tų žinių praktiškai, bet be jų tu negali suvokti, kokiame pasaulyje gyveni.
– Įvardykite tris didžiausias Lietuvos švietimo sistemos stiprybes ir silpnybes.
– Lietuvos švietimo stiprybė, manau, yra ta, kad mūsų švietimo sistema yra pakankamai maža. Ją pakeisti, manau, įmanoma per 10–15 metų, kas, kaip švietimo sistemai, yra pakankamai greitai. Kai pagalvoju, ką reikštų pakeisti švietimo sistemą JAV, kurioje yra 50 valstijų su savo nuomonėmis, gausybė mokslinių centrų su savo nuomonėmis, gausybė tėvų asociacijų su savo nuomonėmis, suprantu, kad suderinti tokią nuomonių gausą yra gerokai sudėtingiau negu mums Lietuvoje.
Taip pat, manau, gerai tai, kad dalyvaujame tarptautiniuose tyrimuose PISA, TIMSS, kurie leidžia pasilyginti kitų švietimo sistemų kontekste.
Matyt, labiausiai degantis man šiuo metu klausimas yra ir stiprybė, ir silpnybė tuo pačiu metu. Didžioji dalis Lietuvos švietimo vis dar yra valstybės rankose. Tai stiprybė. Tačiau didžiuosiuose miestuose labai greitai steigiasi privačios mokyklos, kuriose tėveliai brangiai moka už vaikų mokymąsi. Žinoma, tuomet ir mokytojai tokiose mokyklose daugiau uždirba. Pats tokioje dirbu. Dirbti ten labai gera – moksleiviai iš prižiūrėtų šeimų, įdomūs kolegos, puiki direktorė, adekvatus atlyginimas – pasaka.
Pašiurpau, kai išgirdau, kaip kolegė pasakojo, jog ją valstybinėje mokykloje vyresnė mokytoja koridoriuje aprėkė už tai, kad ji paliko netvarkingą vyresniosios mokytojos kabinetą. Visgi mąstant plačiau, privačios mokyklos tiesiog skečia socialines žirkles: į jas išeina geriausi mokytojai, motyvuoti moksleiviai, rūpestingi tėveliai. O kas lieka tiems, kas neišgali mokėti už mokslą? Labai apmaudu, kad, deja, ir politiniame diskurse kol kas šis klausimas visiškai neeskaluojamas. Kai kuriose partijose netgi į priešingą pusę vairas sukamas...
Kita akivaizdi problema – mokytojų rengimas, bet apie ją nesiplėtosiu, ji neblogai žiniasklaidoje adresuojama, tad kiekvienas besidomintis švietimo aktualijomis šią temą išmano.
– Kaip manote, nuo ko labiausiai priklauso moksleivių paruošimas tolimesniam gyvenimui – nuo švietimo programų, mokyklos, pačių vaikų ar mokytojų?
– Svarbiausias dalykas, manau, yra švietimo sistema. Tą akivaizdžiai parodo tarptautiniai tyrimai, kad ir pvz. PISA – akivaizdus tam tikrų šalių pranašumas. Kas jose kitokio? Švietimo sistema kitokia: ir požiūris į akademines žinias, ir į mokytoją, ir tėvų žinios, kaip moksleiviams padėti augti – daug mažų dedamųjų. Kuri iš šių dedamųjų svarbiausia? Matyt, tėveliai ir mokytojai. Ir, žinoma, infrastruktūra, kuri padeda jiems auginti vaikus. Mokytojams geri universitetai, vadovėliai, programos, išsamūs temų paaiškinimai, vykstantis bendradarbiavimas, intensyvi mokslinė veikla šioje srityje, žinoma, alga bei požiūris į profesiją. Tėveliams taip pat turi nestigti galimybių gauti profesionalių žinių apie vaikų ugdymą, žinių svarbą bei būdus, kaip vaikams padėti.
– Dažnai mokykloje vaikai arba mėgsta matematiką, arba ne. Kaip Jums atrodo kodėl? Ar tai priklauso nuo jų sugebėjimų? Ar nuo mokytojo talento sudominti dėstomu dalyku?
– Tai priklauso nuo to, kaip dažnai patiri sėkmę, kokį iššūkį patiri tai darydamas ir kokią prasmę matai dalyke, kurį darai. Aš dažnai patiriu sėkmę plaudamas indus, manau, kad tai prasminga veikla, bet juos plaudamas nepatiriu jokio iššūkio – būna tiesiog krūva nuobodaus pasikartojančio darbo, kurį jau esu daręs daugybę kartų.
Matematikos pamokose šiuo metu beveik nekalbama apie prasmę, pavyzdžiui, kodėl prasminga yra dauginti dvi paprastąsias trupmenas arba kodėl prasminga įsivesti vektoriaus sąvoką. Dalykai tiesiog pristatomi be jokios prasmės – šiandien vektorius, rytoj sinusas, poryt tangentas, užporyt kotangentas ir taip toliau. Taigi, net jei sugebi išspręsti uždavinius, t. y. užrašyti, kad sin(2A) = 2 sin(A) cos(A), ir net jei tau tai kelia iššūkį, nematydamas prasmės tokiame užraše tu tiesiog pradėsi jo nekęsti. Panašiai, jei man lieptų kiekvieną dieną iškasti vis gilesnę duobę, o vėliau ją užkasti. Net jei patirčiau sėkmę ir kasdien būtų vis didesnis iššūkis, be prasmės aš, matyt, tiesiog nekęsčiau to duobės kasimo. Norėčiau suprasti, kodėl man svarbu tą duobę kasti. Jei kas nors pasakytų, kad galų gale prisikasiu iki Kinijos, tuomet tą daryčiau su gerokai didesniu noru.
Taigi ir matematikoje – daug dėmesio turi būti skirta kalbėjimui apie prasmę. Kodėl svarbios vienos ar kitos formulės, kokias problemas jos sprendžia, kokia jų reikšmė matematikos istorijoje. Manau, tai ypatingai svarbu, ir visgi tokių žinių, apie kurias kalbu, tiesiog nėra tinkamai susistemintų. Mokytojai, kuriems tai rūpi, jas rankiojasi iš pavienių knygų.
Aš taip pat – į daugelį sau aktualių klausimų iš šios temos, deja, neturiu atsakymų. Matematikos žinios visame pasaulyje yra tiesiog dėstomos neatkreipiant dėmesio, kodėl jos pristatomos, t. y. tiesiog sakoma „Šiandien mokysimės kelti skaičių neigiamuoju laipsniu“ vietoje to, kad būtų pristatoma tam tikra problema, kurios neįmanoma išspręsti be skaičių kėlimo neigiamuoju laipsniu.
Jei būtų pastarasis atvejis, tuomet skaičiaus kėlimas neigiamuoju laipsniu taptų prasmingas, o jei sąvoka tiesiog pristatoma be įprasminimo, turime tiesiog žinių kratinį, kuris nebūtinai yra prasmingas. Geroji žinia ta, kad matematikos mokymo srities mokslininkai pagaliau į šią problemą atkreipė dėmesį, tad reikia tikėtis, literatūros šia tema greitu metu pasirodys.
– Gal galite įvardyti, kaip turėtų atrodyti diena mokykloje, kad Jūs ją pavadintumėte „Geriausia ever pamokų diena“?
– 1 pamoka. Elvis Preslis moko klubų judėsiukų ir dainuoja lietuviškai. Gitara groja Jimi Hendrix.
2 pamoka. Charles Darwin pasakoja apie evoliucijos teoriją ir tai, kaip ji pakeitė tuometinį pasaulio suvokimą.
3 pamoka. Beata Nicholson moko gaminti Crem Brulee ir po pamokos galima nesitvarkyti.
4 pamoka. Aivaras Novikas dėsto apie skaičių teoriją.
Pietums ramenai, desertui kalėdinis mėnesį brandintas pyragas su skania kava.
5 pamoka. Miglė Anušauskaitė moko piešti komiksus ir po pamokos galima nesitvarkyti.
6 pamoka. Edwardas Snowdenas pasakoja apie internetą.
7 pamoka. Slidinėjimas lygumų slidėmis saulėtame miške.
– Kuriate tinklapį (Vytauto Miežio tinklaraštis), kuriame pasiremdamas istorijomis vaizdžiai pasakojate apie matematikos paslaptis. Kodėl tai pradėjote daryti?
– Tose istorijose bandau atsakyti į moksleivių man keliamus klausimus, į kuriuos nespėju atsakyti per pamokas.
Pavyzdžiui, kažkada pasakojau, kad apskritimas realybėje neegzistuoja – kiekvienas realybėje panašus į apskritimą objektas yra tik panašus į apskritimą, bet turi daugybę netikslumų. Viena moksleivė tai išgirdusi pasipiktino, kodėl mes per pamokas turime gaišti laiką nagrinėdami objektus, kurie realybėje net neegzistuoja. Per pamoką deramai jai atsakyti nesugebėjau, bet klausimas geras. Ilgai apie jį mąsčiau ir, manau, turiu atsakymą.
Tad tose istorijose ir polemizuoju panašiomis temomis: įsivaizduojamas moksleivis Tadas man kelia visokius klausimus, o aš bandau į juos atsakyti. Rašymas man padeda struktūrizuoti mintis, tad atsakymai, kuriuos užrašau tampa aiškesni, sklandesni, geriau suprantami. Kol viskas galvoje, tol būna daug netvarkos, trikdžių, netikslumų.
Kovo 20 dieną „Žalgirio“ arenoje jau antrą kartą suskambės skambutis į „Geriausia ever pamokų diena“! Čia susirinks vyresniųjų klasių moksleiviai ir jų mokytojai, kurių lauks daugybė pranešėjų, savo srities profesionalų. Renginyje pamoką taip pat ves ir matematikos mokytojas Vytautas Miežys.
