aA
Jaunas mokytojas Tomas Vaitkūnas į Šilalę iš Vilniaus atvyko gerai nė nenumanydamas, kur yra šis miestas. Šiuo metu jis jau susidraugavo su mokiniais ir pamilo savo profesiją. Tačiau pripažįsta, kad per mėnesį išgyventi už 488 eurus nėra lengva.
Tomas Vaitkūnas
© DELFI / Andrius Ufartas

Jo manymu, būti mokytoju – garbė, atlyginimai bus didesni, o vyresniems kolegoms Tomas turi patarimų.

Mažas miestelis neišgąsdino

Didžioji dalis mokytojų bendrojo lavinimo mokyklose yra vyresni nei 50 metų – situaciją dar 2016 m. konstatavo Švietimo ir mokslo ministerija. Galimos tendencijos gąsdina ministeriją ir visuomenę, tačiau ne pradedantįjį pedagogą T. Vaitkūną. Teisingą sprendimą dėl savo ateities T. Vaitkūnas priėmė dar būdamas dvyliktoje klasėje – patiko istorija, norėjo dirbti su vaikais, todėl ilgai nedvejojo.

Kaip ir daugybė kitų paskutinių kursų studentų, jaunas mokytojas klausdavo savęs: „O kas toliau?“ Pirmiausiai T. Vaitkūnas pasirinko pardavimų vadybininko darbą, tačiau labai greitai suprato, kad jo vieta yra būtent mokykloje. Tai patvirtino ir sutapimas, kai Tomo antroji pusė ir geriausias draugas tą pačią dieną pasiūlė dalyvauti programos „Renkuosi mokyti mokyklų kaitai!“ atrankoje. Pagal šią programą į valstybines mokyklas ateina dirbti apmokyti įvairių sričių specialistai. Pedagogikos studijų nebaigę dalyviai po programos gali pasirinkti papildomas studijas ir likti dirbti mokyklose.

Po atrankų T. Vaitkūnas sulaukė kvietimo užimti laisvą istorijos mokytojo poziciją Šilalėje. Jis prisipažįsta, tada tiksliai net nežinojo, kurioje Lietuvos vietoje yra šis miestelis, bet su pasiūlymu sutiko neabejojęs.

„Tik reikėjo laiko prisitaikyti. Mokytojo specialybė yra labai sociali. Nuolat galvoju apie darbą, planuoju, ką galima nuveikti, ką pasiruošti. Kas neduoda jaustis vienišu – tai „Renkuosi mokyti“ programos bendruomenė. Buvo vasaros mokykla, kuri suvedė mus, penkiolika žmonių. Per tą vasarą tarp mūsų užsimezgė ir labai gražūs santykiai. Paskambiname vieni kitiems, susitinkame, aptariame panašias problemas. Programa ir siekia suvesti visus į vieną bendruomenę“, – apie naujų mokytojų bendruomenę pasakoja Tomas.

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija
Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija
© DELFI / Andrius Ufartas


Mokytojai – enciklopedijos nebereikalingi

Šilalės Simono Gaudiešiaus gimnazijoje keturias dienas per savaitę jaunas pedagogas istorijos moko 9-12 klasių moksleivius. Kalbant apie vidutinį kolegų Šilalės gimnazijoje amžių, jo teigimu, statistika nesiskiria nuo visos Lietuvos situacijos – jaunajai pedagogų kartai mokyklos bendruomenėje atstovauja vos keturiese, iš jų konkretaus mokomojo dalyko pedagogu dirba tik jis.

Nors Tomas tik keliais metais vyresnis už dalį savo mokinių, kreiptis vardu jie išdrįso tik kelis kartus. Jaunas mokytojas teigia, kad nepyktų, nebūtų keista, bet kol kas bendraujant išlieka įvardžiai „jūs“ bei „mokytojau“. Vis dėlto, jo manymu, oficialus santykis tarp mokytojų ir mokinių yra tik iliuzija.

„Aš mokiniams dažnai sakau, kad reikiamą istorijos faktą panaršius internete galima rasti per penkias sekundes, tačiau informaciją reikia ne tik žinoti, bet ir suprasti to įvykio priežastis, pritaikyti jo supratimą gyvenime. Mokytojas – enciklopedija yra nebereikalingas. Reikalingas žmogus, kuris vaikui padėtų atsirinkti informaciją, sudarytų geras sąlygas ją išmokti. Taip, tų „seno kirpimo“ mokytojų yra ir naujų mokymo metodų taikymas jiems gali būti sudėtingas. Nors galėtų dažniau šiek tiek labiau pasistengti, bandau suprasti ir juos. Pas mus mokykloje situacija visai nebloga – kalbamės, stebime vieni kitų pamokas. Bandome užsukti tą ratą, tačiau viskas dar tik gimimo stadijoje. Darbo dar daug“, – apie santykius su kolegomis pasakoja jaunas mokytojas.

Siūlo psichologą mokytojams

Kalbėdamas apie vyresnius mokytojus, T. Vaitkūnas siūlo apsvarstyti savo idėją, kuri padėtų įtemptą darbą turintiems specialistams.

„Reikalingas atskiras psichologo mokytojams etatas. Į mokytojo darbą labai daug žmonių sudeda savo viltis. Tiek mokyklos administracija, tiek tėvai, tiek jie patys. Įsivaizduokite visus galimus konfliktus. Reikėtų suteikti nešališko psichologo konsultacijas, atskirti mokyklos psichologą nuo psichologo mokytojams. Tas, kitas psichologas, turėtų dirbti kur nors kitur, nes mokykloje visi pažįstami, dirba kartu. Man atrodo, kad tai ypač reikalinga vyresniems mokytojams, nes jiems sunkiau atskirti emocijas. Nereikia jų perkelti į klases. Kalbu ir apie asmeninio gyvenimo įvykius, ir dėl mokinių kylančias emocijas. Pavyzdžiui, gauni auklėtinius ir aštuonerius arba ketverius metus „gyveni” su tais vaikais. Reikia išmokti atsiriboti, mokytojas turi būti objektyvus”, – sako T. Vaitkūnas.

Būti mokytoju – garbė

Pradedantysis mokytojas patenka tarp 30 proc. visų Lietuvos mokytojų, kurie, remiantis Švietimo ir mokslo ministerijos 2017 m. duomenimis, uždirba mažiau nei 500 eurų per mėnesį. Nors jaunas specialistas pripažįsta, kad dar negali savarankiškai išsiversti finansine prasme, dėl to mokytojo darbo nepeikia. Priešingai – didžiuojasi ir nesijaučia taip, tarsi išsikraustydamas iš Vilniaus ir atiduodamas daug savo laiko labai aukotųsi. Tačiau Tomas sutinka, kad pokyčių reikia.

„Man malonu dirbti mokytoju. Pažiūrėkite, buvo „Idėja Lietuvai“ – pasakyta, kad mokytojo specialybė turi būti prestižinė. Aš galvoju, kad ji taps prestižinė. Vienaip ar kitaip, manau, kad jau dabar yra. Aš ja didžiuojuosi ir esu patenkintas. Tik, aišku, yra labai daug „specialistų“ – jūs dvylika metų mokėtės mokykloje, aš mokiausi ir visi, sėdintys šitoje erdvėje (Delfi redakcijoje, aut.past.) mokykloje mokėmės dvylika metų. Visiems atrodo, kad žino, kaip dabar vyksta mokymas.

Įsivaizduokite, kiek daug kontakto su mokytojais, kiek daug prisiminimų, pojūčių, potyrių ir kaip tai įsismelkia į mus. Mes mėgstame pasakoti apie mokyklą ir vertinti ją būtent pagal savo patirtis“, – sako T. Vaitkūnas.


Kas svarbu mokant istorijos

T. Vaitkūno nuomone, istorijos dalykas svarbus dėl pažinimo procesų, kad išėjus į miestą neatrodytų, jog viskas tiesiog atsirado dabar ir „iš niekur”. Vis dėlto, save jis vadina „datažmogiu“ ir pamokas sieja su istorinių įvykių datomis. Tačiau, pasak jo, tai tik mokymo metodas ir bendrojo ugdymo programose privalomų įsiminti datų liko visai nedaug.

„Svarbiausia susidaryti vaizdinį apie įvykį ar procesą. Tas stereotipinis požiūris, kad programoje yra daug datų, kurias įsiminti privaloma – klaidingas. Taip, yra tokių – tai Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir panašiai. Ilgo sąrašo nėra. Man atrodo, kad mums, mokytojams, lengviau taip sudėlioti pamokas – pasitelkiant datas. Mokant istorijos svarbiausia mokėti pasakoti. Tai susiję su dažnai girdima sąvoka „bendrosios kompetencijos“ – socialinė, komunikavimo, pažinimo ir kitos. Mes, mokytojai, turime duoti vaikui įrankį, su kuriuo jis galėtų dirbti toliau. Dirbti toliau – tai pritaikyti gyvenime. Bet tai irgi požiūris, kurį reikėtų keisti. Sako, kad yra mokykla ir yra gyvenimas, bet mokykla ir yra gyvenimo dalis“, – teigia mokytojas.

„Jeigu vaikas supras, kad gali būti įdomu, jis pats norės mokytis. Aš bandau jiems pateikti įdomių faktų. Pavyzdžiui, kai mokėmės apie Lenkijos, tuometinės Čekoslovakijos ir Vengrijos istoriją, kadangi man teko lankytis visose šitose, klausiau, apie ką, jų manymu, galėčiau kalbėtis su tų šalių gyventojais. Atsakymas yra bendra istorija. Pasakojau jiems kaip su viena lenke ginčijausi, kieno poetas yra Mickevičius.

Kalbant apie praktines užduotis, kai mokėmės vieną iš įdomiausių temų apie Pramonės perversmą, paprašiau mokinių, kad surinktų mokykloje esančius daiktus, kurie buvo išrasti to laikotarpio metu – tai elektros lemputės, laidai. Svarbus informacijos „priartinimas“, kai vaikai supranta, kad ta istorija yra šalia jų“, – apie istorijos pamokas pasakoja T. Vaitkūnas.

Egzaminavimo naujovė

Istorijos pedagogo akimis, dabartinis valstybinis istorijos egzaminas, kurį metų pabaigoje laikys dvyliktokai, yra gan geras, be to, atsirado papildoma galimybė surinkti daugiau balų stojant.

„Yra visai neblogų užduočių, kurios apima svarbius procesus nuo pradžios iki pabaigos. Kartais būna perteklinių dalykų, klausimai ne taip suformuluoti, bet jau yra alternatyva – brandos darbas, kurį gali rašyti mokiniai. Viena mano mokinė rašo apie nepriklausomos Lietuvos kariuomenės raidą. Už tai ji galės surinkti papildomų balų stojant į kokią nors specialybę. Ir tas egzaminas tada nebe toks baisus atrodo“, – teigia T. Vaitkūnas.

Brandos darbas yra kol kas nepopuliari naujovė, savarankiškas mokinio darbas, kuriame jis demonstruoja pasirinkto individualaus ugdymo plano dalyko kompetencijas, įgytas mokantis pagal vidurinio ugdymo programą. Remiantis Nacionalinio egzaminų centro duomenimis, šiemet juos ruošia 248 abiturientai. Gavę 9–10 balų įvertinimą, atlikusieji brandos darbą gaus 0,25 „priedėlį“ prie turimo konkursinio balo.

Projektas „Geriausia gyvenimo pamokų diena“ suvienijo tuos, kurie labiausiai įtraukia, motyvuoja, skatina tobulėti ir savo unikaliomis patirtimis įkvepia siekti daugiau. Tai mokytojai, dėstytojai, visuomenės ir verslo veikėjai iš Lietuvos ir pasaulio.

Norite projekto „Geriausia gyvenimo pamokų diena“ scenoje išvysti ir savo mėgstamiausią mokytoją, dėl kurio pamokų į mokyklą skubate su šypsena? Nominuokite jį čia!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Už butus viename lankomiausių Europos miestų – juokingos sumos: juos šluoja už grašius (80)

Dabar skelbimų portaluose gausu ne tik nekilnojamojo turto pasiūlymų Lietuvoje, bet ir užsienyje....

Šioje išparduotuvėje apsiperka net žinomos moterys, bet stilistės verdiktas – negailestingas (59)

Pastaraisiais metais miesto pakraščiuose viena po kitos duris atveria įspūdingų gabaritų...

Ultimatumas Lietuvai: nesusipratimų virtinė ir keistos pasekmės sugriovė seną mitą (391)

Šimtmečius gyveno kaip vyras su žmona. Buvo visko – ir barnių, ir susitaikymų. Tačiau staiga...

Karolinos Liukaitytės vyras susidūrė su rimtais nemalonumais: verslininkas nuteistas dėl milijoninės aferos (159)

Antradienį Generalinė prokuratūra paviešino informaciją apie laisvės atėmimo bausmę, kuri...

Metus negrąžinto vaiko skandale – dar ne pabaiga: moters liudijimai pasikeitė žaibiškai (44)

Septynis vaikus pagimdžiusiai, bet ne visus auginančiai teko atverti teismo duris. Moteris...

Penkios šalys įsimintiniausioms atostogoms: kur keliauti 2019 metais (2)

Kai tavo darbas – rašyti apie ambicingiausius pasaulio viešbučius ir svajonių keliones, visus...

Seimo narys Robertas Šarknickas – Santaros klinikose (132)

Seimo narys Robertas Šarknickas pirmadienio vakarą atsidūrė Vilniaus universitetinės...

Pasikeitus vadovui per metus ligoninė pasipildė keliolika milijonų: kokiomis priemonėmis tai pavyko? (15)

2013 metais, kai ortopedas traumatologas Algimantas Pamerneckas pradėjo eiti Respublikinės...

Penki dalykai, kurių vyrai nekenčia moterų elgesyje (1)

Apklausus daugybę vyrų paaiškėjo, kad yra keli sutampantys dalykai, kurie tiesiog varo juos iš...