Vienas iš tų, kuriam pasisekė sutikti savo tikrąją gyvenimo meilę, yra Sakartvelo patriotas, istorikas, kitiems perduodantis savo šalies kultūrą, „NikoTour Georgia” įkūrėjas ir gidas Nikoloz Berulava. Vyras ne tik tiesia tiltus tarp dviejų šalių – Lietuvos ir Sakartvelo – bet yra laimingai vedęs prieš ketverius metus sutiktą lietuvaitę, iš Elektrėnų kilusią Sandrą Vilkelytę.
„Kad gruzinai yra karštai mylintys, tai 100 procentų. Šeima jiems – viena didžiausių vertybių, o Niko man yra skirtas iš aukščiau“, – neabejoja Sandra.
Šiandien pora kartu vysto kelis verslus, gyvena tarp Lietuvos ir Sakartvelo, kuria bendrą ateitį, kurioje numatyti ne tik stabiliai gerai besivystantys jų verslai, bet ir tik judviem skirti namai bei vaikai, kurie augs puoselėdami abiejų šalių tradicijas ir papročius.
Niko ir Sandra „Delfi“ atvirai pasakoja apie tai, kokie didžiausi kultūriniai skirtumai ir panašumai sieja Lietuvos bei Sakartvelo žmones, kokios vis dar gajos tradicijos, kas pas gruzinus yra šeimos galva, kodėl moterys daugiausiai rūpinasi šeima, kaip daromas verslas, koks gyvenimas verda Tbilisyje ir kuriam iš vaikų atitenka visas užgyventas šeimos turtas.
Pametė galvą dėl Sandros šypsenos, ji – dėl vyro atsakingumo ir dėmesio
“Prieš ketverius metus dar tuomet vadinama Gruzija buvo viena iš top pradedančių tapti kelionių krypčių, tad ir rasti gerą gidą dar tuo metu buvo iššūkis. Nors keliones visuomet organizuojuosi pati, keliaujant po šią šalį norėjosi turėti patyrusį žmogų, nes akivaizdu, kad su vietiniais čia atsidaro visos durys. Turėjome rekomendaciją keliauti su kitu gidu, bet širdyje jaučiau, kad tai ne tas žmogus, su kuriuo norėtųsi pažinti šalį. Vieną vakarą Facebooke įvedžiau „gidas Gruzijoje“. Taip radau NikoTour Georgia. Labai patiko pats kelionės pasiūlymo konceptas, tad su draugais nusprendėme vykti kartu su Niko. Kelionė buvo nuostabi, ir taip gimė simpatija vienas kitam. Greitai supratau, kad Niko yra man skirtas žmogus“, – draugystės pradžią prisimena Sandra.
Paklausus, kodėl būtent Niko, Sandra sako: „Dėmesys moteriai, pokalbiai, jų tematika. Kas mane sužavėjo pirmiausiai, kalbant apie Niko, tai jo atsakingumas, atsidavimas, rūpestis. Juk mes pradžioje buvome tik kaip svečiai, turistai ir tai, kaip jis pastebėdavo kiekvieną detalę, rūpinosi mumis, man padarė didelį įspūdį. Iš pradžių jis išsiskyrė iš kitų kaip gidas, vėliau kasdien vis labiau žavėjausi juo, kaip žmogumi“, – jautriai kalba Sandra.
Niko, pasak Sandros, yra labai europietiškas, plačių pažiūrų, tyras, geras žmogus, kitiems besistengiantis daryti gera, išskirtinis žmogus: „Jis ir mane pačią daro geresniu žmogumi, kartu mes esame ir geriausi draugai, ir vyras su žmona, ir kolegos savo versluose. Kartu mėgstame daug dirbti, gaminti, skaniai valgyti ir daug keliauti. Niko požiūris ir gyvenimo standartai man labai priimtini. O savo vyrą visų pirma gerbiu kaip asmenybę, kas man yra pamatinis pagrindas visa kame“.
„Aš tai pamečiau galvą dėl Sandros šypsenos. Jeigu atvirai, tai iškart ją įsimylėjau. O vėliau, kai artimiau susipažinome, pamilau ją dar stipriau. O už ką ją myliu visą šį laiką, tikrai negaliu pasakyti. Už viską. Negaliu išskirti kažko vieno ar dviejų, per sunku“, – juokiasi Niko.
Abiejų tėvai priėmė po pirmojo pasimatymo, Sandros tėčiui padėjo čača
Po dviejų savaičių po judviejų pažinties Niko atvyko į Lietuvą, kur susipažino su Sandros tėvais. „Po išgertos čačos (brendžio tipo gruzinų ir abchazų gėrimas) buvo aišku, kad viskas bus gerai“, – juokiasi Sandra.
Sandra pabrėžia, kad jos tėvai niekada nebuvo nusistatę prieš jos santykius su kitataučiu, o ir ji pati yra stipri bei savarankiškai savo gyvenimą kurianti moteris: „Mano tėvai nebuvo tie, kurie galėjo ar norėjo man reguliuoti, kaip gyventi, su kuo draugauti. Buvau auklėjama prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Jie tikėjo manimi, tad visiškai normaliai reagavo ir į Niko. Juolab, kad kartu vykusių šeimos draugų atsiliepimai apie jį buvo beprotiškai geri. Prisimenu, kaip belaukdami susitikimo su Niko, tėvai namuose nuklojo stalus lietuviškais valgiais, ne mažiau nei jie lūžta pačiam Sakartvele. Po pirmojo vakaro, praleisto kartu, tėvai Niko įsimylėjo. Pas mus šeimoje viskas iš esmės yra paprastai: jeigu tėčiui patiko, tai viskas bus gerai. Tuomet mudviejų santykiai vystėsi jau ir su tėvų palaima“.
Niko išaugo šeimoje, kurioje puoselėjamos tradicinės vertybės, todėl, kaip jis pats sako, su Sandra buvo lengva nuo pat pradžių. Pasak vyro, ji iškart patiko jo tėvams, nes yra gerai išauklėta, gerbia vyresnius. Toli gražu ne visos merginos Gruzijoje yra tokios draugiškos, paslaugios, supratingos, pozityvios ir besišypsančios.
„Esu labai laiminga, nes gavau dovaną ne tik vyrą, bet ir uošvius. Jie mane myli besąlygiškai ir priėmė į šeimą kaip savo dukrą. Savo šeimoje buvau auklėjama ne nuolankumo, o pagarbos žmogui, tėvams, šeimai, namams, kur gyvenu. Niekada namuose Lietuvoje savo tėvams neleidžiu šokinėti aplink mane, atvirkščiai – darau viską, kad jie jaustųsi patogiai. Niko tėvams buvo nuostaba, kad europietė gali tokia būti, bet man tai yra įprasta“, – šypsosi Sandra.
Prieš 20 metų buvusios nesuvokiamos, tarptautinės santuokos vis labiau populiarėja
Niko sako, kad paskutiniu metu tarptautinės santuokos Tbilisyje stebina vis mažiau.
„Aplink mane yra draugų, giminaičių, kurie turi drauges arba žmonas iš Lietuvos, Ukrainos. Tarptautinių santuokų daugėja. Ateina nauja karta ir ta senoji, jeigu kalbame apie gyvenančią Tbilisi, vis labiau jas priima, nebežiūri taip griežtai, kaip anksčiau. Taip pat nebėra toks didelis siurprizas, kad gruzinės moterys teka ne už gruzinų“, – pabrėždamas, kad tai liečia tik didžiuosius šalies miestus, nes regionuose tokios santuokos dar nėra tiek priimtinos, sako Niko.
„Mūsų šalis labai laikosi tradicijų, vertina papročius. Jeigu prieš dvidešimt metų tokios santuokos būtų prilygintos beveik katastrofai, tai šiandien vien savo giminėje turiu ispaną ir vokietį, kurie vedė mano giminaites gruzines“, – pastebi vyras.
Gyvenimas kartu – tik po vestuvių, seksas iki santuokos – vis dar nuodėmė
Nors laikai keičiasi, tradicijos ir papročiai Sakartvele nėra taip stipriai pavaldūs laikui.
„Jeigu pas mus Lietuvoje jaunimas būna ir 18 metų išeina iš tėvų namų ir gyvena atskirai, tai čia taip nėra ne tik kažkur kalnų regione, bet ir pačiame Tbilisyje. Viskas vyksta pakankamai griežtai –iki santuokos jokio gyvenimo kartu. Susižadėti neužtenka, reikia susituokti“, – teigia Sandra.
„Tradiciškai gyventi nesusituokus pas mus nepriimtina. Seksas iki vestuvių yra didelė nuodėmė. Tai yra dalis mūsų kultūros, mes esame labai religingi. Bet yra jauna karta, kuri pradėjo laužyti taisykles, nori gyventi laisviau, bet dar tikrai ne visi, daug gyvena pagal tradicijas. Aišku, Tbilisis – didelis miestas, tad yra visokių: tų, kurie slepia santykius, yra kas nebebijo. Yra kategorija žmonių, kurie tiesiog susirašo, kad gyventų kaip nori“, – pasakoja Niko.
Vyras – šeimos galva, turtai – jauniausiam sūnui
„Įdomu tai, kad jauniausias šeimos sūnus Sakartvele turi likti su tėvais ir juos prižiūrėti. Jeigu susituokia, jo žmona ateina į šeimą gyventi kartu su jo tėvais. Ši tradicija vis dar gyva ir pačiame Tbilisyje, jau nekalbant apie regionus. Jeigu pas mus Lietuvoje labiau dukros prižiūri tėvus, tai ten yra atvirkščiai, – pastebi Sandra.
„Nors mano mama visada dirbo ir yra pakankamai savarankiška, šeimos galva Gruzijoje vienareikšmiai yra vyras. Jeigu Lietuvoje mirus tėvams jų turtas padalinamas vaikams, pas mus taip nėra. Gruzijoje visas tėvų turtas atitenka sūnui, kuris lieka gyventi su tėvais“, – apie šalies tradicijas pasakoja Niko.
Moterys regionuose nedirba ne dėl to, kad to joms neleidžia jų vyrai
„Šiandien Tbilisyje viskas kitaip, žmonės išties laisviau gyvena. Jauna karta mokosi, stengiasi, daug dirba. Regionuose tradicijos yra gerokai stipresnės, ypatingai kalnuose. Yra sakančių, kad ten vyksta moterų diskriminacija, nes joms neleidžiama dirbti. Bet reikia suprasti, kad yra visiškai normalu, kad regione gyvenanti moteris prižiūri vaikus ir namus, nes ten nėra tiek darbo, kiek galima rasti Tbilisyje. Nėra tiek galimybių, kad visos galėtų dirbti. Turistinėse lokacijose moterų dirba daugiau: jos ir gamina, ir nuomojamus būstus prižiūri. Kas dar svarbu suvokti, kad kalnuose nėra lengvas gyvenimas ir dėl sunkių oro sąlygų, pavyzdžiui, Svanetijoje, kurioje yra šalta. Vyrams reikia rūpintis ne tik, kad namuose būtų maisto, bet ir kad būtų šilta. Vyrai būna nuolat išvykę, o kas nors juk turi vaikus, namus prižiūrėti. Nėra taip, kad moterims neleidžiama dirbti ar jos diskriminuojamos, tiesiog reali ir logiška situacija yra tokia, kad vyrai dirba, o moterys lieka su vaikais“, – paaiškina Niko.
Sandra pateikia ir kitą pavyzdį: „Niko mama yra visiška europietė, verslininkė, gyvenanti Tbilisio centre, turi dvi parduotuves, bėgioja nuo ryto iki vakaro vystydama verslą. Yra įvairių pavyzdžių, bet akivaizdu, kad gyvenimas sostinėje ir regione dar labai skiriasi“.
Vietiniams išgyventi nėra lengva dėl aukštų kainų
„Jeigu mums, lietuviams, atrodo, kad kainos Sakartvele yra mažesnės vos ne du kartus, nei Lietuvoje, tai vietiniams gyventojams su savo atlyginimais išgyventi tikrai nėra lengva. Dėl to čia yra daugiau sunkiai gyvenančių šeimų“, – pastebi Sandra.
Niko sako, kad Lietuvos parduotuvėse maistas gerokai pigesnis nei jo gimtoje šalyje: „Jeigu mes imtume vidutinę algą, tai Sakartvele ji yra 1200 larių (344 eurai), Lietuvoje – 1200 eurų. Lietuvoje parduotuvėje už 50 eurų gali gerokai daugiau visko nusipirkti nei už 50 larių Sakartvele. Paimkime paprastai – Lietuvoje už 50 eurų aš galiu nusipirkti vieną kilogramą kiaulienos, vieną vištienos, žuvies, jautienos, pieno, grietinės, kiaušinių. Ir tai yra ta pinigų suma, kurią žmogus gali per dieną uždirbti. Sakartvele per dieną irgi gali uždirbti 50 larių, bet už juos gali nusipirkti vos du kilogramus mėsos ir pieno ar kiaušinių. Lietuvoje pienas centus kainuoja, o pas mus apie 4 eurus. Lašiša Lietuvoje apie 12 eurų, Sakartvele – apie 23 eurus. Tad jeigu Lietuvoje uždirbant 1200 eurų galima gan gerai gyventi, tai pas mus ne tik labai sunku, bet ir negauname tokios maisto kokybės, kokią galima gauti čia“.
„Jeigu Sakartvele nori nueiti į gerą restoraną, tai kainos jame tokios pat kaip Lietuvoje. Kokybė kainuoja. Įdomu dar ir tai, kad pavyzdžiui, kavos Sakarvele taip lengvai nenusipirksi, čia ji parduodama daugiausiai turkiška. Jeigu norėsi, pavyzdžiui, „Lavazza“ kavos, jos pakelis kainuos 10 eurų, kai pas mus Lietuvoje tokia kava kainuoja apie 3 eurus su nuolaida“, – palygina Sandra.
Kad deramai priimtų svečius, neretai ima net paskolas
„Maisto kultas Sakartvele išties egzistuoja ir neabejoju, kad tai šalį lydės tiek, kiek gyvuos ši svetinga tauta, o ji pasmerkta gyvuoti amžinai“, – šypsosi Sandra.
Moteris pasakoja, kad būnant Tbilisyje jiedu su vyru nuolat kviečiami į svečius, kur stalai būna nukrauti tradiciniais valgiais. Tų namų moterys visuomet prižiūri ir nuoširdžiai rūpinasi, kad visi būtų patenkinti bei laimingi, o stalai būtų visuomet pilni, kitaip tai bus nepagarba svečiui ir patiems namams.
Paklausus Niko, kaip nepasiturinčios šeimos padengia stalus tokiu kiekiu maisto, kai jis nėra toks pigus, vyras sako, kad maistas ir svečiai gruzino namuose yra šventa, tad būna, kad norėdami juos priimti tinkamai ir pagarbiai, žmonės skolinasi, ima kreditus.
„Manęs dažnai klausia, kodėl gruzinų moterys nesėdi prie stalo kartu su vyrais. Tai tikrai nereiškia, kad joms neleidžiama kartu būti. Aš mamą visuomet kviečiu ateiti pasėdėti kartu, bet ji visada nori suktis virtuvėje, visuomet kažką dar ruošia. Tokios tos mūsų moterys, – šypsosi Niko, – Aišku, jauna karta jau šiek tiek išeina iš tradicinių ribų, bet šiandien moterys vis dar tos, kurios per maistą, savo rūpestį, dėmesį svečiui išreiškia meilę savo artimui, savo namams“.
Restoranuose gruzinės mieliau renkasi moterišką kompaniją nei klausosi vyrų tostų
„Moterims dažniausiai neįdomu mūsų klausytis, – juokiasi Niko, – Sandra irgi man sako, kad į restoranus eičiau su vyrais vienas, nes ji geriau pabus namuose, nei visą vakarą klausysis tostų“.
„Būna sako, kad va vargšės tos moterys: sėdi uždarytos namuose, vyrai išeina, palieka, neleidžia niekur eiti. Tai galiu pasakyti kaip tikra gruzinė, kad tik jūs eikit, būkit, kalbėkit, nes moterys irgi mėgsta kalbėtis, o ten dėl sakomų tostų nėra kaip įsiterpti“, – juokdamasi vyrui pritaria Sandra.
Pasak Sandros, daugelis užsieniečių pastebi, kad restoranuose būna daugiau vyriškų kompanijų, bet ji pati dažnai mato ir priešingą situaciją: „Moterys irgi labai mėgsta susirinkti kartu. Jos būna atskirai nuo vyrų dėl tos pačios priežasties – taip gali visiškai laisvai bendrauti be oficialumų, tostų, kas čia yra standartas. Vyrai į tai irgi labai normaliai žiūri, nes supranta, kad moterims ne visada įdomu su jais būti. Apskritai pastebėjau, kad restoranuose, net ir kartu atėjusios gruzinų kompanijos neretai išsiskiria – moterys ir vyrai mėgsta sėdėti prie atskirų staliukų. Toks bendravimas visiems jiems yra priimtinesnis ir tame nėra nieko stebėtino, žinant jų stalo kultūrą ir tradicijas“.
Gruziniški šašlykai gaminami ne iš avienos
„Mano viso gyvenimo aistra yra maistas. Mes abu labai mėgstame gaminti, namuose vyrauja mėgstamiausios: lietuviška, kartveliška, indiška, Azijos virtuvės. Kai nuvykstame į Sakartvelą ir nesustojame vaikščioti po svečius, tai ten, žinoma, vyrauja tik kartveliškas maistas. Vienas mitas, kurį tikrai noriu paneigti apie gruzinų virtuvę, yra tas, kad visi galvoja, jog šašlykai Sakartvele gaminami iš avienos. Ir dabar, kai turime savo „Sakartvelo skonį“, rašome, kad šašlykas yra iš kiaulienos, būna reaguojančių, kodėl ne iš avienos, nes turėtų būti iš jos“, – pastebi Sandra.
Niko sako, kad Vakarų Sakartvele dauguma išvis nevalgo avienos, nėra tokios maisto kultūros. O štai kalnuose aviena yra mėgstama ir šašlykai ten gaminami iš šios mėsos. Tik jie vadina juos ne šašlyku, o mcvadi. Iš esmės kiekvienas Svanetijos regionas turi savo virtuvę, kuri yra skirtinga, bet tradicinis šašlykas gaminamas iš kiaulienos.
„Sakartvele šašlykus ruošia tik vyrai. Dar niekada gyvenime nemačiau, kad šašlykus gamintų moteris. Tik Lietuvoje mačiau, – juokiasi Niko, – Mėsą iš esmės pas mus ruošia tik vyrai, namuose maistą gamina moterys. Jeigu yra vyresnė moteris namuose, pavyzdžiui, močiutė, tai ji ruošia maistą visai šeimai“.
Gruzinai verslo nuotoliniu būdu nedaro, vadovaujasi laiko patikrintomis taisyklės
Paklausus, kuo mes skirtingi ir panašūs verslo darymo prasme, Sandra iš asmeninės patirties sako, kad su gruzinais ką nors susitarti ar megzti kontaktą nuotoliniu būdu, kaip priimtina mums, yra visiškai nerealu.
„Kai su kelionių ir pramogų žurnalu planavau bendrą projektą: 120 lapų žurnalą „SAKARTVELAS“, siunčiau užklausas viešbučiams, restoranams, kad pasisakytų, atsiųstų informaciją apie save. Iš daugiau nei 200 laiškų atsakė vos 2, nors jiems tai būtų buvusi puiki reklama. Ten viskas vis dar vyksta tiesioginiu kontaktu: reikia susiskambinti, atvykti į vietą, prisistatyti, pabendrauti, kad reikalai ne tai kad pajudėtų, bet kad bent jau prasidėtų“, – patirtimi dalijasi Sandra.
Kas tikrai paprasta Sakartvele, pasak Sandros, tai atidaryti verslą. Kelių dienų laikotarpyje galima sutvarkyti visą dokumentaciją, susijusią su įmonės įsteigimo klausimais.
Dar vienas dalykas, kas Sakartvele vyksta labai greitai, tai santuokos įforminimas. Vieną dieną prisiregistruojate, kitą dieną jau galite tuoktis. Iš esmės, vestuvės Sakartvele būna labai didelės, štai Niko sesės vestuvėse dalyvavo apie 700 žmonių“, – sako Sandra.
Lietuviai vis dar labai mylimi ir laukiami vietinių
„Kur nenuvyktume, sužinoję, kad esu iš Lietuvos, gruzinai visuomet pasitinka ypatingai svetingai, nors būtų galima pagalvoti, kad jie taip pasitinka visus. Gruzinų svetingumas lietuviams persipynęs su didžiule pagarba ir net padėka, susijusia su šalies nepriklausomybe. Daugelis prisimena mūsų politinį palaikymą, atsimena, kaip vizito buvo atvykęs prezidentas Valdas Adamkus“, – pasakoja Sandra.
Niko pabrėžia, kad tai, jog Lietuva palaiko Sakartvelą, yra svarbu ne tik politiniame lygmenyje: „Šilti jausmai labai jaučiasi paprastuose žmonėse, kurie gimė skirtingose šalių istoriniuose laikotarpiuose. Gerokai vyresni gruzinai, o ir kiek jaunesni, bet dar tarnavę Sovietų armijoje, prisimena, kaip joje lietuviai juos palaikydavo, kaip draugiškai abi tautos bendravo. Taigi, tas ryšys užsimezgė daug seniau.
Po Sovietų griuvimo politinis Lietuvos palaikymas buvo labai svarbus gruzinams, jis žmonių atmintyje išlikęs iki šiol. Džiaugiamės, kad turime didelį draugą Šengene, kuris mumis rūpinasi. Ir tai nėra tik tušti žodžiai. Į Sakartvelą atvyksta daug lietuvių, kurių gidu dirbu, tarp mūsų visų iškart užsimezga draugystė, kurią nuolat patvirtina pakely sutikti gruzinai, kurie lietuvius pasitinka su giliu atodūsiu ir šypsena, reiškiančia ne ką kitą, o pačius geriausius jausmus. Tai rodo, kiek paprastam gruzinui svarbi ši draugystė“.
Ateities planuose – verslo plėtra, kelionės, gyvenimas kartu ir vaikai
„Visas mūsų laikas, jėgos šiandien yra skirtos mūsų verslams. Už mano svajonės „Sakartvelo skonis“ išsipildymą kaskart dėkoju savo vyrui, nes be jo palaikymo nebūtų nieko įvykę. Juolab, kad verslą pradėjau viena pandemijos metu, kai viskas buvo uždaryta ir kai su Niko daugiau nei pusę metų negalėjome net susitikti. Pradėjau nuo gamybos namuose, ir štai praėjusių metų gruodį Vievyje atsivėrė pirmasis mūsų objektas, kartveliškas maistas išsinešimui „Sakartvelo skonis“. Planuojame plėstis ir į kitus miestus. Į Niko verslą Sakartvele, kuris vadinasi „Piramidatoys“, taip pat žiūrime sąmoningai. Šiandien investuojame savo laiką į visa tai“, – sako Sandra.
Pasak Sandros, jeigu anksčiau ji buvo darboholikė, tai Niko ją nuolat moko, kad jie yra laisvi daryti sprendimus ir gyventi ne tik darbu, bet dirbti taip, kad galėtų laiką skirti ir savo pomėgiams, pavyzdžiui, kelionėms, kas yra didžioji judviejų aistra.
Niko ir Sandra taip pat neseniai įsigijo bendrus namus netoli Tbilisio, kurie bus atskiri nuo Niko tėvų. Po metų, kai jau bus įrengti, Sandra kraustysis į Tbilisį, ten planuoja sėslesnį gyvenimą kartu.
„Kai persikraustysiu į Sakartvelą dar nereiškia, kad nepajudėsiu iš vietos. Mes abu esame labai laisvi žmonės, esame taip susipynę, kol vaikų nėra. O skraidyti pirmyn atgal šiandien nėra jokios problemos, Niko štai į Lietuvą skraido kas dvi savaites.
Paklausus, ko jam labiausiai trūksta būnant Lietuvoje, Niko pripažįsta, kad tik vieno – namų gamybos jo šeimos vyno: „Sakartvelo šeimų pasididžiavimas yra jų pačių gaminamas vynas. Šeimos vynas yra mūsų kultūra, tradicijos, religija, viskas, apie ką yra šeima, už kurią Sakartvele gyvenančiam nėra nieko brangiau“.
