Susitikome LRT televizijoje pasikalbėti ir žymus režisierius neliko nepastebėtas čia dirbančiųjų kolegų. Visi tai pabučiuoja, ranką paspaudžia arba tiesiog priėję papasakoja bendras jaunystės istorijas. „Čia sėdėdavome nuo ryto iki vėlaus vakaro ir aptarinėdavome programas“, - nostalgiškai dairosi V. Pauliukaitis ir juokiasi prisiminęs, už kokius pinigus tuomet teko dirbti. Pinigai buvo maži, tačiau kokybė geresnė, o kas nutiko šiandien? Ko labiau reikia laidų rengėjams – kokybės ar reitingų?
Vyteni, televizijoje dirbate keturis dešimtmečius. Kaip per juos pasikeitė kokybės ir pinigų santykis?
Žinote, jeigu labai atvirai, pinigai dabar didesni, o kokybė tais laikais buvo aukštesnė, todėl, kad tada dirbome visai už kapeikas. Mums, režisieriams, statantiems spekaklius, filmus, buvo dar kiti įkainiai, bet tai irgi nebuvo dideli pinigai. Dabar televizijoje galima uždirbti daugiau, gyventi sočiau, bet skubėjimas ir reikalavimai sau ir kitiems – žemesni, nes orientuojamės į žiūrovą. Toks užburtas ratas – mes žiūrime į žiūrovą, o jis – į mus. Aš galvoju, kad televizijos darbai turi vesti žiūrovą paskui save – mes, kūrėjai, turėtume būti ir protingesni, ir įžvalgesni, ir kultūringesni, kad galėtumėme žiūrovui duoti kažkokios pridėtinės vertės. Dabar dažnai prodiuseriai mums sako: „Geri reitingai ir nieko daugiau ypatingo čia nereikia. Žiūrovas žiūri, tai mašina ir važiuoja“.
Kalbant apie visus įkainius, kaip jie pasikeitė? Koks skirtumas dabar?
Galiu pasakyti tokį juokingą dalyką. Kai aš pradėjau režisuoti didelius koncertus Kultūros ministerijoje, buvau patvirtintas kaip aukščiausios kategorijos režisierius ir už koncertą gaudavau 14,5 rublių. Nežinau, kaip čia dabar reikėtų išversti į eurus, bet neabejoju, kad būtų tikrai maža suma. Dabar kiekvienas renginys įkainojamas skirtingai. Prikauso, ar tai komercinis renginys, ar labdaros, ar aš scenaristas ir panašiai. Tai dar ir derėjimosi klausimas, nes kartais prodiuseriai turi tam tikrą sumą ir jie sako, kad gali mane samdyti, bet mokėti gali tik tiek ir tiek. Gali gauti ir nemažą sumą, ir labai kuklią, jeigu tas renginys tau įdomus. Aš dabar labai renkuosi, kur dirbti ir su kuo, nes mano jau ir amžius tai leidžia, ir šiokia tokia patirtis. Daug ką aš anksčiau dariau, o dabar nebedarau – jauni žmonės tuos žanrus tegul globoja. Dėl pinigų, tiesą sakant, sutinku dirbti tik labai retais atvejais. Bet yra tokių dalykų ir aš visiškai nenoriu to slėpti.
Kada ateina tas momentas, kuomet gali rinktis, kur eiti ir dirbti?
Žinote, aš labai seniai dirbu televizjoje, įvairiuose muzikiniuose renginiuose ir tas momentas ateina kažkaip savaime. Visų pirma, man turi būti įdomu. Aš ilgai dirbau su mados renginiais, kol supratau, kas tai yra, o vėliau man nusibodo. Esu pirmųjų grožio konkursų Lietuvoje režisierius, pirmojo televizijos miuziklo, operos režisierius. Daug buvo tų žanrų ir aš labai džiaugiuosi, kad galėjau viską išmėginti ir, įsivaizduokite, jie visi kainavo skirtingai.
Iš visų televizijos žanrų, prie kurių teko prisiliesti, iš ko daugiausiai uždirbote?
Daugiausiai uždirbau iš televizijos programų, tęstinių projektų, pavyzdžiui, vienas buvo transliuojamas pusantrų metų. Ir būtent šiame projekte sutikau dirbti dėl tam tikros pinigų sumos. Tai buvo „Būk mano meile“ laida ir kai mane pakvietė būti vienu iš tos laidos vedėjų, aš labai nustebau, nes nelabai įsivaizdavau, ką ten turėčiau veikti. Nusprendžiau laidos rengėjams tiesiog įvardinti didesnę sumą, už kurią sutikčiau dirbti, ir prodiuseriai manęs tiesiog nepasamdys, bet taip neįvyko. Mes derėjomės, pasirašėm sutartį pusei metų, bet laida buvo žiūrima ir tris sezonus vargome su tais, kurie nori vesti arba ištekėti. Paskui, žinokit, tą programą net savotiškai pamilau, nes ten buvo tikrai daug psichologinių dalykų, o man tai visada įdomu ir pradėjau galvoti – kodėl žmonės taip elgiasi? Kodėl jie tokie nelaimingi šeimose? Ir tos istorijos, tiesa, kai kurios labai keistos ir, atsiprašau, labai kvailos ir primityvios, man leido kartais ten ir pajuokauti, pasijuokti pačiam ir pagalvoti, kad psichologo pagalba tikrai reikalinga. Uždirbau ten nemažai, nes laida buvo transliuojama penkis kartus per savaitę, bet tas didesnes pinigų sumas aš sėkmingai išleidau kelionėms. Tai jeigu kažkas įsivaizduoja, kad aš turiu prabangų automobilį arba kokią valtį, tai tikrai neturiu.
Sakote, kad būdamas tos laidos vedėju, uždirbote nemažai. Tai visi laidų vedėjai tiek uždirba?
Na, atlyginimas dažniausiai būna komercinė paslaptis, bet aš galvoju, kad visi laidų vedėjai uždirba skirtingai. Viskas priklaus nuo meistriškumo, nuo to, kokia tai programa, kokiu laiku ji transliuojama, kiek žiūrovų ją žiūri, vedėjo autoriteto, profesionalumo.
Kokioje laidoje Jūs nesutiktumėte dirti už jokius pinigus?
Nesutinku daug kur dalyvauti. Mane siutina, aš labai atsiprašau kūrėjų, bet visokios „24 valandos“. Visai neįdomu ir man nereikia, kad šitie žmonės, kurie dažnai būna už žmogiškumo ribų, taptų herojais. Reikia atkreipti dėmesį, kad žmogus, rodomas per televiziją, tampa sektinas. Manau, kad mums reikėtų susilaikyti nuo visų šitų girtuoklių.
Kaip prodiuseriams išlaviruoti tarp pinigų ir kokybės?
Kokybę ne visada lemia pinigai, toli gražu ne visada. Žiūriu tuos didžiuosius šou, kurie suryja baisius pinigus, ir jie gali būti labai neįdomūs, neįtaigūs, nes juose nėra tos kūrybos, naujumo, to vyksmo, kuris tave gali čia pat nustebinti. Žiūrime abejingai į tai, o matau, kad kainuoja labai daug. Ir kartais su mažesniais pinigais daromi stebuklai. Labai priklauso nuo to, kas dirba, kiek įdeda pastangų ir kūrybos. Televizija – baisus dalykas, didelė siurbėlė, siurbianti iš žmogaus jo kūrybą, jo energiją, jo talentą.
Prodiuseriai – labiau nori kokybės ar reitingų?
Kokybės, manau, jie irgi nori, bet labai svarbu, kiek jie patys sugeba tą kokybę išpuoselėti. Prodiuseriai nenori daryti, aš kalbu apie kūrybingus, o ne apie tuos, kurie naudojasi žmonių nelaimėmis, klaidomis ir netikusiu gyvenimo būdu. Atsiprašau, bet čia ne prodiuseriai ir ne žurnalistai. Yra programos, einančios metai iš metų, ir naudojasi žmonių paikumu, noru reklamuotis ir gyvena iš jų bėdų. Žinote, pavyzdžiui, mes turime „Bėdų turgų“, kuris pozityviai tas bėdas apsuka, padeda žmonėms ir aš nekalbu apie šitą laidą, kalbu apie tas, kur du kaimynai pešasi dėl metro žemės.
