Likom dviese, nes kitai kambariokei buvo paskaitos. Draugei paskambino mama (tai supratau pokalbio eigoje) ir pranešė nesmagią žinią, nes ji pradėjo verkti. Kadangi aš ją pažįstu jau 10 metų, tai nebuvo sunku suprasti, apie ką buvo ta naujiena... Kol ji kalbėjo su mama telefonu, aš klausiau savo širdies, ką man daryti, juk mes nebendraujam, nes ji taip nusprendė, todėl lįsti į akis labai nesinorėjo...
Protas sakė: „Dabar ji turi naujų draugų, ir jie paguos ir supras, todėl nesikišk“, o širdis sakė: „Jai dabar labai sunku, tu geriausiai ją pažįsti, todėl prieik prie jos, nepalik jos vienos verkiančios“.
Taigi kai ji pabaigė pokalbį su mama, susigūžė į kamputį ir verkė, verkė labai stipriai verkė. Aš atsistojau ją apkabinau ir pasakiau: „Juk viskas bus gerai...“, nors pati tuo netikėjau. Ji mane taip pat apkabino ir pasakė: „Kaip gali būt gerai, jeigu aš tėčio nebeturiu...“ ir pradėjo verkt dar stipriau. Aš ją taip stipriai laikiau apkabinus, nes mačiau, kad tik taip jai darosi ramiau.
Kadangi mes esame ne iš Vilniaus, o iš mažo miestuko, jos paklausiau, ar nori šiandieną grįžti namo (tai buvo trečiadienis, kažkur apie penktą valandą vakaro, o dauguma studentų dažniausiai grįžta penktadieniais). Ji man atsakė: „Noriu, bet neturiu su kuo grįžti, o su svetimais žmonėmis nenoriu keliauti“.
Aš greitai pasiskambinau mūsų bendrai pažįstamai, paaiškinau visą situaciją ir paprašiau, kad mus parvežtų į gimtus namus, ji, be abejo, neatsisakė ir mus parvežė. O mano draugė, su kuria mes buvom susipykusios ir nebebendravom man kartojo: „Ačiū tau labai, ačiū, kad esi!“. Nors, mano nuomone, čia nebuvo ko dėkoti. Kaip galėjau, taip jai padėjau per laidotuves, po laidotuvių, visur ją palaikiau, kaip ir būdavo anksčiau, viską užmiršau ir atleidau, dėl ko buvome susipykusios.
O pabaigoje norėčiau pasakyti, kad kartais paprastas atsiprašymas mūsų nesutaiko, o sutaiko artimo žmogaus netektis... Taigi reikia žiūrėti paprasčiau į gyvenimą, nesureikšminti smulkmenų, mokėti atleisti, nes mes visi klystame, ir nenusigręžti nuo žmogaus, kuriam reikia pagalbos, o jis nedrįsta pats jos paprašyti. Klausykime, ką sako širdis, nes ji niekada mūsų nepaves!
Geros dienos!
A.
Daugiau tikrų istorijų:
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Parašykite mums, kaip širdis Jums padėjo pasirinkti – mylimąjį, darbą ar priimti kitą sprendimą, o gražiausią istoriją apdovanos penkerių metų gimtadienį švenčiantis Ajurvedos centras „Shanti“.
Savo istorijas, parašytas taisyklinga lietuvių kalba (su ą, ę, į, ų ir kt.), iki spalio 27 d. siųskite elektroniniu paštu gyvenimas@delfi.lt, o kitą dieną paskelbsime 3 nugalėtojus - gražiausių istorijų autorius.
Visi DELFI projekto "PAŽINK SAVE: rūpinamės širdimi" straipsniai čia.
