Per studijų metus gabi mergina Paryžiaus akademijoje surengė penkias asmenines tapybos darbų parodas, o praėjusiais metais laimėjo Jaunojo tapytojo prizą. Į Lietuvą grįžusi su paroda „Fragmentuotas pasivaikščiojimas” ji ir toliau neketina sustoti kurti. Artimiausiuose merginos planuose – forografijos paroda Danijoje bei kolektyvinė paroda Klaipėdoje.
- Į Lietuvą sugrįžai prieš tris mėnesius. Kaip ji atrodo po judriojo Paryžiaus?
- Paryžiuje praleidau pastaruosius šešis metus, besimokydama Paryžiaus nacionalinėje aukštojoje dailės mokykloje. Šiame judriame mieste gyvenimo ritmas ir aplinka labai skiriasi nuo Vilniaus. Lietuvoje pirmiausia pasirūpinau, kad netruktų veiklos, tad gyvenu labai aktyvų gyvenimą ir džiaugiuosi sugrįžus, nors būna ir nelengvų momentų. Manau jog jau subrendau ir pasiruošiau įsikurti gimtinėje, kitaip vertinu galimybes, pasikeitė požiūris į pačią Lietuvą.
- Kuri išskirtinai Lietuvos peizažus. Kodėl pasirinkai tokią kūrybinę kryptį?
- Savo studijų pradžioje domėjausi limitu tarp peizažo/vaizdo ir abstrakcijos. Internete ieškodavau kuo paprastesnių peizažų. Įkvėpimo sėmiausi iš pirmųjų 3D kompiuterinių žaidimų erdvių. Pastebėjau, kad tie peizažai labai artimi Lietuvos kraštovaizdžiui. Tad pradėjau fotografuoti momentus iš savo pasivaikščiojimų po gamtą, kai pargrįždavau į gimtinę. Lietuvos peizažas – paprastas, plokščias, tuščias, išsitęsusios erdvės su ežerais ir miškais, reta, bei nematoma gyvūnija, pastatai, apleistos konstrukcijos ir kaimai, nebegyvenami namai ir trobos, palikti niekam nebereikalingi daiktai. Šiame paprastume ir slypi visas grožis bei stiprybė. Buvimas Paryžiuje, toli nuo namų, sukėlė nostalgiją Lietuvai, jos gamtai, kur viskas pažįstama ir sava, sentimentalu bei sukelia daug prisiminimų. Tai dar labiau sustiprina mano domėjimąsi šia kryptimi bei suteikia mano darbams emocinį krūvį.
- Dailininkai yra tam tikri metraštininkai. Lietuvoje nebuvai šešis metus. Gal gali palyginti, kaip skiriasi Lietuva, kurią anuomet palikai, ir kaip ji atrodo dabar?
- Išvykimas padėjo suprasti Lietuvos žavesį ir grožį. Pradėjau vertinti tai, ką turiu. Ankščiau tam tikri dalykai atrodę kaip minusai dabar patapo pliusais. Per pastaruosius metus Lietuvoje sujudo gyvenimas, atsirado daug renginių, aktyvių žmonių, nemažai žmonių grįžta iš užsienio. Lietuviams rūpi garsinti Lietuvą, jie rūpinasi jos gerovei bei ateitimi. Labai tuo džiaugiuosi. Smarkiai pakito ir požiūris į emigrantus. Jais domimasi, apie juos rašoma iš teigiamos pusės, džiaugiamasi jų pasiekimais. Įgyta patirtis užsienyje yra vertinama Lietuvoje, žmonės skatinami sugrįžti ir tam su kuriamos sąlygos.
- Jaunas žmogus neretai nori bėgti iš vietovių, kurias tapai, tačiau tu - priešingai - nebijai pabrėžti ramybės, vienatvės ir tam tikro rūškanumo. Ar tai tik kūrybinė kryptis, kurią pasirinkai, ar šie vaizdai tau reiškia kur kas daugiau?
- Tai yra vaizdai pilni prisiminimų iš vietovių susijusių su mano vaikyste, kai tik turiu progą aplankau jas vėl ir vėl. Mano darbuose jaučiamas tuštumo jausmas, kuris vyrauja tose vietovėse, nes dauguma jų dabar yra apleistos (kaip ir daugelis Lietuvos kaimų), na o tai sukelia vienatvės jausmą. Retai kada tapau patį kaimą ar vienkiemį, daugiau peizažus supančius tuos kaimus, vienkiemius, bei miestus.
- Esi minėjusi, kad Lietuvos peizažas padeda pasislėpti nuo judraus Paryžiaus. Kodėl tuomet išvykai?
- Tuo metu kai išvykau, man labai trūko to judrumo, verdančio gyvenimo, naujų patirčių. Pagrindinė priežastis buvo mokslai. Norėjosi pagyventi svetur ir pasisemti patirties iš kitur. Labai domėjausi Prancūzija.
- Tačiau pabaigusi mokyklą visų pirma įstojai į dailės akademiją Vilniuje. Kodėl nutraukei studijas Lietuvoje?
- Lietuvoje pabaigiau M. K. Čiurlionio menų mokyklą, po to įstojau į Vilniaus dailės akademiją. Pasitaikius progai išvažiuoti mokytis Paryžiuje iškart ja pasinaudojau. Norėjosi susipažinti su Prancūzijos dailės mokykla, atrasti kažką naujo mokymo metoduose. Paryžius turi didžiulius meno muziejus, vyksta daug parodų, meno mugių, kur suvažiuoja pagrindinės pasaulio galerijos bei menininkai. Meno studijoms šis miestas labai palankus.
- Paryžiuje studijavai menus. Papasakok, kaip ten ruošiami menininkai?
- Įspūdžiai teigiami. Daugiausia laiko mokykloje praleidi gilindamasis į tai, kas tave domina, ieškodamas savęs. Paryžiaus dailės akademijoje pats studentas renkasi visas paskaitas, dėstytojus, susidaro patogų grafiką. Mokykloje dirba 40 šiuolaikinių menininkų, kurie kuruoja studento kūrybinį darbą. Įstojęs pasirenki tave dominantį menininką, kuris peržiūrėjęs tavo darbus gali sutikti arba ne, priimti tave į savo studiją, kurioje tuo pačiu metu dirba studentai nuo pirmo iki paskutinio kurso. Taip išvengiama konfliktų tarp dėstytojų ir studentų, sukuriama darbinga aplinka bei manai tarp studentų, nes jie nėra suskirstyti atskirais kursais ir dirba visi kartu. Savo dėstytoju pasirinkau tapytoją Dominique Gauther. Paryžius man suteikė daug kūrybinės laisvės ir nenumaldomą norą kurti toliau.
- Skamba iš tiesų puikiai. Kodėl vis dėlto grįžai į Lietuvą?
- Kas būtų jei visi išvažiuotų ir negrįžtų? Lietuvai reikia kūrybingų žmonių. Be to, čia mano namai, kurių būdama svetur labai pasiilgau.
Pabuvojęs kitur pradedi labiau vertinti tai, ką turi. Išvykimas svetur padeda per kitą prizmę pažiūrėti į Lietuvą, geriau suprasti šiuolaikinį meno pasaulį, atrasti save. Lietuvoje galima gyventi bei kurti, tam yra visos sąlygos, na o visa kita priklauso nuo tavęs pačio.
- Ką paryžiečiams pasakodavai apie Lietuvą? Galbūt jie turiu kokių nors stereotipų apie mūsų šalį, kuriuos tau teko paminti?
- Paryžiuje susidūriau su labai teigiamu požiūriu į Lietuvą, daug kas žino ar yra buvę Lietuvoje. Visi stebisi žmonių draugiškumu, šalies žalumu. Gražiausia, ką esu girdėjusi, tai, jog Lietuva – tai elfų šalis. Pati pasakodavau apie nuostabią neužterštą gamta, apleistus kaimus, seną kalbą bei papročius bei Vilnių – pilną renginių miestą, kuriame viską gali apeiti pėsčias. Taip pat užsimindavau apie lietuvius, jų gyvenimo būdą ir charakterį. Tai, kad esu iš Lietuvos, Paryžiuje man visada buvo tik privalumas.
- Ar jautiesi esanti Lietuvos patriotė? Ką šis žodis tau reiškia?
- Taip, nes myliu šią šalį bei didžiuojuosi esanti lietuvė. Stengiuosi, kiek galiu, ją garsinti. Lietuvos ateitis man labai rūpi. Turime suprasti, kad ją kuriame mes patys.
