Specialistai teigia, kad erkės labiausiai paplitusios žaliuose plotuose, todėl manyti, kad jos gyvena tik miškuose – klaidinga. Jų randama ir parkuose, poilsiavietėse, prie vandens telkinių ir kitose atvirose vietose.
Aktyvios nuo pavasario iki rudens
Pastaraisiais metais erkės pabunda labai anksti pavasarį ir išbūna aktyvios iki vėlyvo rudens. Tai lemia Lietuvos klimatinės sąlygos, gamta bei ekologinė situacija.
„Kadangi klimatas šyla – anksti ateina pavasaris, netrūksta drėgmės vasaromis, ilgas ir šiltas ruduo, o žiemos šaltį slepia sniego dangos, – sąlygos erkėms maitintis ir veistis yra kuo palankiausios“, – kalba B. Zdanevičienė.
Tris sezonus besitęsiantis erkių aktyvumas lemia didesnę grėsmę žmonėms užsikrėsti šių gyvių pernešamomis ligomis, kurios kelia pavojų sveikatai.
Žvėryno infekcinių ligų stacionaro antrojo infekcinių ligų skyriaus vedėja Rasutė Paulauskienė išskiria dvi pagrindines ligas, kuriomis galima užsikrėsti: „Pačios svarbiausios yra erkinis encefalitas ir Laimo liga.“
Šiai nuomonei pritaria ir B. Zdanevičienė. Mat erkės minėtąsias ligas perima iš kitų gyvūnų: „Nuolat atakuodamos smulkiuosius graužikus – peles, žiurkes bei voveres, ežius, kurie yra pagrindinis Laimo ligos ir erkinio encefalito sukėlėjų rezervuaras, šias pavojingas ligas jos sėkmingai perduoda jų kelyje atsidūrusiems žmonėms.“
Kūno vietos, kurias renkasi erkės
Erkės yra linkę įsisiurbti į tas kūno vietas, kuriose atsiranda kliūtys joms patekti kitur: trukdžius sudaro drabužiai, avalynė. Šiuos voragyvių būrio atstovus vilioja minkšti ir švelnūs odos plotai, kuriuose gausu kraujagyslių.
R. Paulauskienė pastebi, kad „dažniausia įsisiurbimo vieta vis dėlto būna kažkokia tai galūnė: rankos, kojos. Aišku, jos geba įsisiurbti į bet kurį plotą, nes erkė gali pakilti“.
NVSC Užkrečiamųjų ligų valdymo skyriaus vedėjo pavaduotoja pataria, kaip tinkamai apsisaugoti nuo erkių būnant lauke: „Leidžiantis į gamtos iškylas svarbu tinkami drabužiai. Jie turi būti šviesūs, kad būtų galima lengvai pastebėti ropojančią erkę, uždari, t. y. ilgomis rankovėmis, kad erkėms liktų kuo mažiau atvirų kūno vietų. Būtina nepamiršti ir erkes atbaidančių priemonių, t. y. tiesiog išsipurkšti, išsitepti prieš einant į gamtą.“
Vis dėlto dažni gyvių įsisiurbimo atvejai rodo, kad žmonės saugosi netinkamai, todėl būtina žinoti, ką reikėtų daryti, jei erkė įlindo į odą.
Pasak B. Zdanevičienės, erkes ištraukti galima ir namų sąlygomis, nusiplovus rankas ir naudojant sterilų pincetą. Gyvį reikėtų suimti kuo arčiau galvos ir traukti staigiu judesiu. Įkandimo vietą reikia stebėti apie mėnesį dėl galimos Laimo ligos infekcijos.
Tiek pat laiko po erkės ištraukimo reikia stebėti save ir dėl erkinio encefalito: „Po įsisiurbimo praėjus vidutiniškai 7–14 d., gali pasirodyti tokie būdingi požymiai: pirmoji banga – gripą primenantys simptomai, po to – pagerėjimo periodas. Antroji banga – galvos skausmas, karščiavimas, rankų drebulys, pykinimas, vėmimas, pusiausvyros, koordinacijos sutrikimas, galvos skausmas, mieguistumas, paralyžius ir kt.“
Skiepai nuo sukeliamų negalavimų
Siekiant išvengti galimų negalavimų po erkių įsisiurbimo, rekomenduojama skiepytis. Pavyzdžiui, nuo erkinio encefalito kitokio gydymo nei skiepai – nėra.
„Erkinio encefalito vakcinos patikimumas iki 98–99 proc. Galima skiepyti suaugusius ir vaikus nuo metų amžiaus. Skiepijama tris kartus, pasirenkant įprastą ar greitesnę skiepijimo schemą. Apsauga skiepais atnaujinama visą gyvenimą kas 3–5 m. Tačiau skiepų nuo Laimo ligos, deja, nėra“, – aiškina B. Zdanevičienė.
Žvėryno infekcinių ligų stacionaro antrojo infekcinių ligų skyriaus vedėja pabrėžia, kad skiepytis niekada nevėlu: „Skiepytis galima visada, bet geriausiai – žiemą. Gruodžio ar sausio mėnesiais pradėti idealu. Tačiau reikia nepamiršti, kad skiepytis galima visada.“
