Baimė nuteikia prieš mokymąsi
Psichologė Grytė Ruzgė tiki, kad dėstytojų galima bijoti dėl įvairių priežasčių, bet paprastai ta baimė atsiranda tuomet, kai sukuriamas įspūdis, kad dėstytojas yra daugiau galių turintis asmuo nei studentas. Taip yra todėl, nes jis gali blogai įvertinti, gali sau leisti kaip nors agresyviai reaguoti, pavyzdžiui, rėkti ant studentų ir panašiai. „Mano manymu, baimė padeda mums išvengti pavojų, bet gali trukdyti geriau mokytis. Taip, kartais bijant taip pat galima išmokti, siekiant išvengti blogų pažymių ar bausmės, tačiau mokymasis siekiant išvengti bausmės nėra toks efektyvus ir greitai baigiasi, kai išnyksta bausmės tikimybė. Be to, jei mokomasi siekiant išvengti bausmės, mokymasis yra susiejamas su kažkuo nemaloniu, todėl ir ateityje gali norėtis jo išvengti“, – sako G. Ruzgė.
Specialistė mano, kad kur kas naudingiau tuomet, kai studentas turi savo priežastis mokytis, vidinę motyvaciją – kai jam įdomu, kai jis nori įgyti tam tikrus įgūdžius ar profesiją. „Kai kuriais istoriniais laikotarpiais ir kai kuriose kultūrose baimė buvo ir yra naudojama skatinant mokytis. Baimė gali padėti suvaldyti auditoriją – pavyzdžiui, studentams paskaita neįdomi, bet jie neišeina iš paskaitos ir netriukšmauja, nes bijo dėstytojo. Tačiau Vakarų kultūra tokios pozicijos atsisako. Šiuo metu daugelyje Europos šalių, o taip pat ir Lietuvoje, vyksta Bolonijos procesas, kurio vienas iš siekių yra į studentą orientuotos studijos. Tai reiškia, kad mokymosi centre atsiduria studentas, o ne dėstytojas“, – teigia G. Ruzgė.
Geras dėstytojas – ne vien geras žmogus
Pasak specialistės, priešingu atveju, kai centre yra dėstytojas, labai daug kas priklauso nuo jo, jis yra aukščiau už studentą ir perteikia tai, ką žino. Į studentą orientuotose studijose centre atsiranda ne dėstytojo išmanymas, o žinios ir gebėjimai, kuriuos turi įgyti studentas, dėstytojas tampa pagalbininku mokymosi procese, nebelieka vietos baimei. „Nors studijos Lietuvoje turėtų būti orientuotos į studentą, žinoma realybėje taip yra ne visur, nes nėra lengva pereiti prie naujų mokymosi formų ir metodų. Todėl šiuo metu galima rasti įvairių mokymosi modelių Lietuvoje. Nors statistikos nežinau, norisi tikėti, kad dėstytojai vis mažiau baimę naudoja kaip motyvavimo priemonę, o studentai vis sąmoningesni, kad tam nepasiduotų“, – viliasi G. Ruzgė.
Tuo metu psichologo Eriko Siudiko akimis, geras dėstytojas turėtų būti geras žmogus, pasižymintis aukšta profesine kompetencija. „Ką reiškia būti geru žmogumi? Ogi tai buvimas padoriu, sąžiningu žmogumi, kuris galėtų oriai elgtis su kitais, sugebėti laikytis duoto žodžio, būti taktišku ir mandagiu, esant net labiausiai įtemptai situacijai „nežarstyti” nešvankių ar kitus įžeidžiančių žodžių. Geras žmogus turėtų mylėti, neturėtų jausti net menkiausio polinkio pakenkti kitam.“
Stiprūs žmonės visada paprasti
Psichologas mano, jog tam, kad dėstytojas būtų geras, vien būti geru žmogumi yra maža: „Šis gyvenimo kelias reikalauja iš žmogaus pašaukimo ir talento. Tačiau svarbu atsižvelgti į tai, kad net geras žmogus, su atitinkamais įgūdžiais ir talentu, nebus geru dėstytoju, kurį gerbs kiekvienas studentas, jeigu jis nedirbs sistemingai, tai yra nesistengs nuolatos tobulėti kaip specialistas.“ E. Siudiko manymu, dažnas „patyręs” dėstytojas suklysta manydamas, kad jo aukštas statusas ir daugiametė darbo patirtis suteikia teisę atsipalaiduoti savo profesiniame kelyje. „Tokiu atveju vidinė stagnacija dėstytojui dažnai lemia po truputį didėjančią apatiją jo profesiniam pasirinkimui, kas skatina studentų nesusidomėjimą ir apatiškumą ne tik dėstytojo apmokamam dalykui, tačiau ir pačiai dėstytojo asmenybei. Todėl dėstytojo profesija turėtų būti neatsiejama nuo pastangų ir atkaklumo domėtis ir tobulėti pačiam.“
E. Siudikas teigia, jog tam, kad dėstytojas užkariautų studentų pagarbą ir net meilę, jis turėtų būti griežtas, tačiau tuo pačiu teisingas ir atidus savo studentams. Taip pat svarbu būti paprastam ir prieinamam kiekvienam: „L.Tolstojus rašė, kad „paprastumas – tai pagrindinė moralinio grožio sąlyga. Stiprūs žmonės visuomet paprasti”. Tačiau šis bruožas yra vertingas tik tuomet, jeigu jis lydi komunikaciją ne tik su kiekvienu konkrečiu studentu, tačiau ir su visais žmonėmis.“
Negalima painioti pagarbos ir baimės
Psichologo akimis, vertingas yra ir dėstytojų nesavanaudiškumas. „Žinoma, tai nereiškia, kad aukštosios mokyklos specialistas turėtų dėstyti nemokamai. Valstybė ir visuomenė turėtų oriai įvertinti šį kilnų darbą. Tačiau tais atvejais, kai studentui reikia menkos konsultacijos ar informacijos pasibaigus paskaitai, studento pasitikėjimą dėstytoju lemia jo atsidavimas ir noras padėti net ir ne darbo metu. Juk geri tėvai rūpinasi savo vaikais net ir tuomet, kai vaikams sukanka pilnametystė.“
Anot E. Siudiko, dar viena svarbi gero dėstytojo savybė yra pasitikėjimas savimi. Ši savybė turėtų reikštis įsitikinusiu balsu, pasitikinčiu žvilgsniu, drąsa diskutuojant su studentu bei pripažinimu, kuomet dėstytojas nežino atsakymo į užduotą jam klausimą. „Tačiau autoritetą prieš studentą kelia dėstytojo pasidomėjimais tais klausimais, kurie paskaitos ar konsultacijų metu buvo neišspręsti. Taip pat drąsa išreikšti savo požiūrį bei nuomonę, gebėjimas įtikinti – tik savimi pasitikintys žmonės turi didžiulę įtaką kitiems, gali sukurti aplink save patrauklią erdvę, kurioje studentai jaustųsi jaukiai“, – tiki psichologas.
E. Siudikas sutinka, kad studentas neturi bijoti dėstytojo, o studentas dėstytojui neturėtų būti grėsmė, nuo kurios norėtųsi atsitverti: „Šiuo atveju yra svarbus balansas – jautrumo bei griežtumo studentui derinys. Svarbu pastebėti, kad studento baimė dažnai yra painiojama su pagarbos jausmu dėstytojui. Dėl šios priežasties svarbu studentui suprasti save: jaučia jis nerimą, nes gerbia, ar todėl, kad jaučiasi nesaugus.“
