Tai paprastais žodžiais 2002 m. lapkričio 23 d. Vilniaus rotušės aikštėje susirinkusiems vilniečiams paaiškino JAV prezidentas George`as Bushas, į Lietuvą tuomet atvežęs oficialų kvietimą pradėti derybas dėl narystės NATO: „Kiekvienas, pasirinkęs Lietuvą savo priešu, taps Jungtinių Amerikos Valstijų priešu.“
Ne tik karinėmis priemonėmis
Vis tik skirtingai nuo kitų gynybos paktų, pavyzdžiui, NATO pirmtakių – 1947 m. Dunkirko sutarties tarp Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos arba vėlesnės 1948 m. Briuselio sutarties, įtraukusios ir Beniliukso valstybes – narystė NATO nereiškia, jog užpuolus vieną valstybę kitos jai padėti privalo tik karinėmis priemonėmis.
NATO sutartyje numatyta, jog užpuolus kurią nors Aljanso valstybę kitų narių panaudojama ginkluota jėga yra tik vienas iš galimų pagalbos būdų. Konsultacijų, kurios rengiamos kilus bet kokiai grėsmei vienos valstybės teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui metu, valstybės nusprendžia, kokiais būdais teiks pagalbą.
Vienos, atsižvelgdamos į savo galimybes, gali tik leisti per savo teritoriją vykti kitos NATO valstybės karinėms pajėgoms, kitos gi gali siūlyti karinę ar, pavyzdžiui, logistinę pagalbą užpultosios valstybės ginkluotosioms pajėgoms.
Kolektyvinė gynyba praktikoje
Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnis iki šiol aktyvuotas buvo tik vienintelį kartą – po 2001 metų rugsėjo 11 d. įvykdytų teroristinių atakų prieš JAV. Nepaisant to, kad kolektyvinė gynyba vykdyta tik vieną kartą, Aljansas tam ruošiasi nuolat.
Tik susikūrus NATO, tvyrant nuolatinei SSRS grėsmei, kad įrodytų savo pasiryžimą ginti viena kitą ir išbandytų bendrą darbą, Aljanso valstybės 1952 metų rudenį (kartu su tais pačiais metais į organizaciją priimtomis Graikija ir Turkija) surengė net kelerias didelio masto karines pratybas: sausumos ir oro pajėgų pratybas Pietų Europoje bei dvejas jūrų pajėgų pratybas – Viduržemio jūroje ir Europos šiaurėje (Šiaurės Atlante, ypač jautrioje jo atkarpoje tarp Danijai priklausančios Grenlandijos, Islandijos ir Jungtinės Karalystės ir aplinkinėse jūrose). Pastarosios pratybos, pavadintos „Exercise Mainbrace“, buvo skirtos įtikinti Daniją ir Norvegiją, jog Aljansas yra pasirengęs jas apginti nuo SSRS.
Ar Lietuva irgi būtų ginama?
Lietuva, nuo 2004 metų būdama NATO nare, irgi tikisi pagalbos iš kitų šalių užpuolimo atveju. Juolab, kaip Danija ir Norvegija Šaltojo karo metais, Lietuva (ir Lenkija) irgi turi bent vieną silpną vietą – taip vadinamą „Suvalkų koridorių“ (teritoriją pietryčių Lietuvoje tarp Baltarusijos ir Rusijos Kaliningrado srities).
Siekdamos įrodyti pasiryžimą ginti Lietuvą galimų pavojų atveju, kitos NATO valstybės ne tik kartu su Lietuva rengia pratybas Suvalkų koridoriaus gynybai, bet ir Lietuvos prašymu sutiko joje (kaip, beje, ir Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje) dislokuoti maždaug 1000 karių NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinę grupę, vadovaujamą Vokietijos (po Vokietijos, daugiausiai grupėje yra Nyderlandų ir Čekijos karių).
Taip pat, Baltijos šalims neturint pakankamų pajėgumų (naikintuvų), nuo 2004 metų Lietuvos, Latvijos ir Estijos oro erdvė saugoma bendrais NATO pajėgumais (analogiškai saugoma ir kitų NATO valstybių, neturinčių pajėgumų, oro erdvė: Albanijos, Islandijos, Juodkalnijos, Liuksemburgo, Slovėnijos).
Vis tik, norint gauti, reikia ir duoti. Lietuvos pajėgos ne tik treniruojasi su kariais iš kitų NATO valstybių, tačiau ir dalyvauja NATO misijose, operacijose ir programose (šiuo metu – Kosove, Afganistane, Irake).
Beje, pirmasis Lietuvos kariuomenės dalinys, 2002 m. atitikęs NATO reikalavimus buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotasis pėstininkų batalionas, o daugiausiai patirties Lietuva kaip NATO narė įgijo Afganistano Goro Provincijoje, kur 2005–2013 m. vadovavo šios provincijos atkūrimo grupei. Tai buvo pati didžiausia ir pirmoji tarptautinė karinė-civilinė misija, kuriai vadovavo Lietuva.
Dabar apie NATO žinote daugiau! Registruokitės dalyvauti NATO egzamine, kuris vyks jau kovo 29 dieną ir laimėkite kelionę į NATO būstinę Briuselyje. Visa informacija apie egzaminą www.nato70.lt.
