S. Milinytė surado jėgų viską ištverti ir šiandien gyvenimą piešia šviesesnėmis spalvomis, pasakoja apie didžiausią pastarojo pusmečio svajonę – patekti į nacionalinį „Eurovizijos“ finalą.
Išskirtiniame interviu naujienų portalui DELFI S. Milinytė papasakojo, kokiomis nuotaikomis pastaruoju metu gyvena. Jos galvoje – mintys apie „Euroviziją“.
Dainininkė kuklinasi ir kalbėti apie tai, kas būtų, jei tarptautinio dainų konkurso gerbėjai ją išrinktų atstovauti Lietuvai Baku, nesiryžo, tačiau patikino, jog be galo apsidžiaugtų patekusi į nacionalinį finalą. Simonai prieš šiek tiek daugiau nei metus teko išgyventi artimojo netektį, tačiau niūriausias dienas keičia naujos viltys, karjeros užsienyje galimybės, didžiųjų leidybinių kompanijų pasiūlymai. Negalvoti apie baisius dalykus skatino ir „Eurovizijos“ reikalai – prodiuserio Williamo Butto sukurta daina, repeticijos, klipo filmavimas, pasiruošimas nacionalinei atrankai. Taigi, didžiausia Simonos svajonė – "Eurovizijos" gerbėjų rankose.
- Paskutiniojo nacionalinės „Eurovizijos“ pusfinalio filmavimas įvyko penktadienio vakarą. Kaip prieš jį jauteisi?
- Jaudinausi, bet tuo pačiu ir labai laukiau. Daug dirbau, dėjau daug pastangų. Prie šio projekto praleidau labai daug laiko. Laukiau penktadienio vakaro, kada pagaliau galėsiu visiems pasirodyti. Bijojau suklysti ar ką nors blogai padaryti, nuvilti. Tuo pačiu ir nekantravau. Nelaikau savęs ypatinga profesionale, dar per anksti. Man dar trūksta patirties. Manau, kad viską mokėti neįmanoma. Juk mokomės visą gyvenimą. Buvau pasiruošusi, daug repetavau, bet vis tiek jaučiau baimę ir nerimą. Degiau begaliniu noru kuo geriau pasirodyti.
- Kas kūrė tavo įvaizdį? Kodėl pasirinkai būtent tokį?
- Mano komanda neturi tikslo padaryti iš manęs vyresnės. Esu 16-os metų paauglė, todėl tikrai neketinau prieš TV kameras atrodyti vyresnė. Paaugliai taip pat gali dalyvauti „Eurovizijoje“ ir pasirodyti ne prasčiau nei patyrę atlikėjai. Tą amžių ir norėjome pabrėžti. Mano stilius – paaugliškas, vėjavaikiškas.
Nusprendėme neprašyti dizainerių pagalbos. Jei pavyks patekti į finalą, tuomet ir kreipsimės į juos. Stilių kūrėme drauge su komanda.
- Ar po dainos pristatymo ją koregavote?
- Nekeitėme. Tą draudžia „Eurovizijos“ taisyklės. Manau, kiekvieną kartą ji nuskamba kitaip.
- Ką suplanavote šeštadienio vakarui, kai LTV eteryje bus transliuojamas paskutinysis, penktadienio vakarą nufilmuotas nacionalinės atrankos pusfinalis?
- Žiūrėsime ir jaudinsimės visi drauge. Turėjome idėją transliaciją stebėti kartu su prodiuseriu Williamu Buttu arba su šeima ir draugais žiūrėsime Kaune. Jeigu būsime Vilniuje, transliaciją stebėsime su visa komanda. Kol kas nenusprendėme.
- Turbūt kaip ir kiekvienas nacionalinės atrankos dalyvis, taip ir tu ketini šeštadienio vakarą siųsti žinutes ir balsuoti už savo pasirodymą?
- Nežinau. Nesu mėgėja balsuoti už save, bet prisipažinsiu, per praėjusius pusfinalius palaikiau savo favoritus ir už juos balsavau. Tikiuosi, kad gerbėjai už mane balsuos.
- Atskleisk savo favoritus iš praėjusių pusfinalių.
- Beissoul ir Monika Linkytė, taip pat Donatas Montvydas. Esu jo talento gerbėja, džiaugiuosi galėjusi užlipti į vieną ir tą pačią sceną.
- Greičiausiai žinai visų dalyvaujančiųjų „Eurovizijos“ atrankoje galimybes. Kuris iš jų tau atrodo rimčiausiai? Kurio dalyvio konkurencijos baiminiesi labiausiai?
- Iš tikrųjų labai vertinu visų dalyvių pasirodymus. Kiekvienas yra talentingas, kiekvienas įdėjo darbo. Manau, jog kiekvienas, patekęs į atranką, savotiškai nugalėjo, nes norinčiųjų buvo labai daug. Vertinti pagrindinių varžovų negaliu. Vyks paskutinioji atranka ir kol kas neaišku, ar aš pateksiu į finalą, todėl nelabai norėčiau vertinti. Nekantrauju, kada galėsiu išvysti D. Montvydo pasirodymą. Manau, paskutiniąjame pusfinalyje jis bus vienas rimtesnių varžovų. Jis dalyvauja ne pirmą kartą, yra patyręs, manau, pasirodys puikiai. Kitų vertinti nenorėčiau.
- Daug darbo įdėjai besiruošdama atrankai, mąstei, kaip įveikti konkurentus, įrašei dainą, filmavaisi klipe, koncertavai, dalijai interviu. Ar visa tai padėjo atsitiesti ir atsiriboti nuo išgyvenimų dėl brolio netekties?
- Kai prieš metus gruodį buvo nužudytas mano brolis, labai išgyvenau. Kurį laiką nedainavau, negalėjau, buvo taip skaudu... Jis mane lydėdavo į visus koncertus, visus pasirodymus, visuomet būdavo šalia. Jis rūpinosi ir mano karjera, stebėdavo darbą studijoje, vežiojo mane į repeticijas. Mes buvome be galo artimi. Netektį išgyvenome drauge su šeima, mes visi esame labai artimi. Kai brolį nužudė, nežinojau, kaip viską pradėti iš naujo... Iš tiesų nebuvo ir noro dainuoti...
- Kokiu būdu įveikei liūdesį, kaip gelbėjaisi nuo niūrių minčių?
- Tuo metu labai daug kūriau pati, buvau apimta emocijų, išgyvenau. Viską reikėjo kažkur išlieti, išsakyti. Parašiau daug dainų ir tekstų.
- Kaip pavyko nepasiduoti neigiamoms emocijoms?
- Muzika mane palaiko labiausiai. Kai esu scenoje – pasakoju savo istoriją. Dainuodama perteikiu žmonėms viską, ką išgyvenu, kodėl dainuoju. Muzika – pagrindinis mano gyvenimo kelias. Tai ir darbas, ir svajonė, dabartis ir praeitis, tikiuosi, kad muzika – ir mano ateitis.
Svarbų vaidmenį atliko šeima. Vienas kitą visuomet stengiamės palaikyti. Tėveliai ir broliai. Vieni kitus mes labai palaikome. Muzika ir šeima neleido ilgam sustoti.
- Ar dalyvavimas „Eurovizijoje“ padėjo atitrūkti nuo šiurpios dramos?
- Nemanau, kad kada nors visa tai pranyks. Dainuojant dainas, kurias buvau parašiusi tuo metu, bėgo ašaros. Kalbėdama apie brolį ir prisimindama jį aš labai išgyvenu. Visa tai nėra praėję. Manau, ilgainiui susitaikysiu, pradėsiu... Vis tiek skausmas užsimiršta, nors dar ir dabar man atrodo, kad jis niekada nedings. Brolis man buvo toks artimas... Aš tikrai labai išgyvenu...
- Po mįslingo brolio nužudymo internete pasipylė daugybė neigiamų komentarų ir interpretacijų apie jį. Kaip manai, kodėl lietuviai tokie negailestingi ir koneveikė ne tik tau artimą anapilin iškeliavusį žmogų, bet ir tave pačią?
- Iš gerbėjų užsienyje sulaukiau daugiau palaikymo nei iš lietuvių. Esu lietuvė, čia gimiau, tačiau užsieniečiai man buvo palankesni. Galbūt toks lietuvių bruožas? Gal neveltui ir posakis yra: „man gerai, kai kaimynui blogai“. Tokie jau žmonės esame...
- Ar turi kokių planų, kurių imsiesi pasibaigus „Eurovizijos“ karštinei?
- Turiu įvairių pasiūlymų. Leisiu albumą, tačiau nežinau, ar Lietuvoje. Galbūt išleisime ir kitur, užsienyje. Turiu pasiūlymų pasirašyti kontraktą, išvykti į koncertinį turą. Kol kas konkrečiai apie tai kalbėti nenorėčiau, nes neaišku, kaip man pasiseks nacionalinėje atrankoje. Mano svajonė – patekti į nacionalinį finalą. Labai daug laiko ir energijos skyriau šiam projektui, o patekimas į finalą man būtų puikus įvertinimas.
Yra įrašų studijos, kurios nuolat stebi mano darbą ir greičiausiai drauge derėsimės dėl kontraktų.
Turiu pasiūlymų iš švedų. Man jie taip pat siūlo pasirašyti kontraktą. Jie norėtų, kad bent jau laikinai vykčiau gyventi į Švediją.
Labai norėtųsi tobulėti. Norėčiau populiarinti savo šalį, stengčiausi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie Lietuvą. Kol kas teks palaukti paskutiniojo nacionalinio pusfinalio rezultatų, o toliau – kaip Dievas duos... Tuomet turbūt ir galvosime apie tolimesnius planus.
