Tvarkingi, labai simetriški, prižiūrimi su meile ir net neslepiama baime. Australai vyndariai labai bijo Ameriką ir Europą nusiaubusio žvėries, beveik metalo grupės pavadinimu - Phylloxera. Tai - blakė, mažas piktas sutvėrimas XIX amžiuje sunaikinęs visus Europos vynuogynus. Jis su savo sėbrais į Australija vis dar niekaip nepakliuvo. Tad vietinių atsarga pasiteisina. Stebėk per atstumą, ir nesiartink. Kaip ir niekas nešaudo, bet juk ir nėra didelio reikalo arti tų augalų eiti - rezultatas, dėl ko jie auginami yra kur kas įdomesnis.

Čia gyvena nedaug žmonių, miesteliai maži, vos po tūkstantį, kitą gyventojų. Tačiau beveik visi pasiturintys, dirbantys daugiausiai žemės ūkyje. Marytė mums pasakojo, kad į jos barą vos ne kas vakarą susirenka daugybė vietos gyventojų. Žmonės daug dirba, turi gerus verslus, bet moka ir atsipalaiduoti. Todėl ir ji savo verslu nesiskundžia. Visi vienas kitą čia pažįsta. Tokių kaip mes, užsukančių pakeleivių, beveik nebūna.

Pasiekę Port Augustą, taip vadinamą Australijos kryžkelę, praleidome naktį su vietos tolimųjų reisų vairuotojais. Tokiame pakelės motelyje. Švaru ir tvarkinga, vieni vyrai. Bet mandagūs, o dėl savo ūsų jautėmės jų aplinkoje laisvai ir patogiai, savi.

Beje, laikas paaiškinti. Jais pasidabinome prieš kelionę nusprendę, kad matytuose filmuose apie Australiją didžioji dalis vyrų atrodo būtent taip. Atvykus čia stereotipai beveik pasiteisino. Net oro uoste Singapūre, kur skrydžiui į Brisbeną rinkosi panašios išvaizdos džentelmenai. Tik viena vienintelė mergina Marytės baliuje paklausė, ar visi lietuviai nešioja tokius ūsus? Kai atsakėme, kad mūsų kraštuose tai šiuo metu nėra itin madingas reikalas, čia greičiau mūsų bandymas nepastebėtiems įsilieti į šios šalies aplinką, ji labai nustebo.

- Aš apie tai net nepagalvojau. Maniau visi lietuviai tokie. Australai nenešioja ūsų. Nors... gal? - ir pakėlusi galvą apsidairė.

Bare, įskaitant mus, iš artimiausių dešimties vyrų be plaukų žemiau nosies buvo vos vienas. Jauniausias ir jau snaudžiantis kampe. Ir dar keli atokiau.

Vos per vieną dieną aplinka pasikeitė kardinaliai. Mes kylame į viršų, į dykumą. Baigėsi medžiai, vingiuoti keliai, gyvenvietės. Pakeliui tik nudaužtų kengūrų kūnai arba tai, kas iš jų, nelaimėlių, liko negailestingai kepinant saulei ir puotaujant plėšriems gyvūnams bei paukščiams. Vieni didžiausių šių Australijos simboliu vadinamų priešų kelyje - milžiniški kelio traukiniai, po kelias priekabas traukiantys ir apie 120 km/h greičiu lekiantys sunkvežimiai. Jie net stabdžių, atrodo, neturi. Benzino įpilama mediciniškai tiksliai tiek, kad užtektų iki paskutinio taško. Ir pirmyn.

Todėl naktį vairuoti vengiam. Šiuo paros metu ir kengūros aktyvesnės, ir jų vietą prieš tuos gaudžiančius monstrus užimti nesinori. O štai musių kūnų, gausiai tykštančių ant stiklo, visai negaila. Vos išlipi iš mašinos, kai debesis jų stengiasi patekti į visas veido ertmes, tupia ant nugarų, lenda į plaukus. Ir nurimsta tik sutemus, orui kiek atvėsus. Ilgesniam laikui lauke jau reikalingas ir tinklelis ant galvos. Juokingai atrodo, bet jautiesi ramiau. Jų čia visuomet rasi degalinėse, kurių nėra gausu, bet užtenka.

Nakčiai sustojome Coober Pedy, opalų kasyklų mieste. Duobių aplink miestą išraustą milijonai, gylis jų - iki 30 metrų. Nėra gyslos, niekas nesublizga - užkasa. Tačiau padaro tai taip atmestinai, kad iš kelio išsukti nepatartina. Ne vienas jau rimtai susižalojo įkritęs.

Viskas čia sukasi aplink šiuos pusbrangius akmenis: nakvynės opalų kasyklose, bažnyčios po žeme, pasakojimai apie staiga pralobusius ir vėl tuščiomis likusius žmones. Liūdnos istorijos. Sako, kad nė vienas opalų kasėjas, kad ir kaip jam būtų pasisekę, nemirė turtingas.

Daug dulkių, opalų juvelyrinių dirbinių parduotuvių, musių, keletas turistų, du kinai, besišildantys prieš saulę ir girti aborigenai. Neužsibūsim čia. Rytoj turėtume pasiekti patį žemyno centrą. Bus karšta.

M. Starkaus ir V. radzevičiaus kelionės „Visos Australijos dulkės“ akimirkos – DELFI nuotraukų galerijoje: