Tačiau galima mėginti į moteris žvelgti istoriniu pjūviu –pabrėžiant patriarchalinės visuomenės raidą ir lyčių vaidmenis skirtingose epochose. Prisimenant dirbtinai sukurtą dominuojančią „stipriosios“, „valdančiosios“ vyriškosios lyties padėtį visuomenėje, skirtinguose socialiniuose sluoksniuose bei šeimoje, ir „dailiosios“, „silpnosios“, „antrosios“ moteriškosios lyties vietą ir moters vaidmenis vyrų valdomajame pasaulyje. XIX a. moters, kuri aptarnavo vyrą, neturėjo pilietinių teisių, atliko žmonos, vaikų gimdytojos, auklėtojos ir prižiūrėtojos vaidmenis, savivoka galėjo būti nekokia, nes viskas priklausė nuo to, kuriam turtiniam sluoksniui, luomui ar socialinei grupei moteris priklausė. Ar gebėjo ji savarankiškai mąstyti ir veikti, ar gyveno vyro baimėje ir paklusnume, ar buvo nuolanki bažnyčios tarnaitė, o gal vieniša, talentinga, kūrybinga ir aistringa maištininkė.
Žymiai lengviau yra mėginti stebėti Lietuvos moterų savivokos raidą XX amžiuje ir XXI a. pradžioje, kai Lietuva atgavo valstybingumą, patyrė II pasaulinį karą, išgyveno sovietmetį, kai 1990 m. vėl tapo nepriklausoma valstybė. Kai rengėsi stojimui į Europos Sąjungą ir tapo jos nare, globalios ekonomikos visaverte dalyve.
Visuose minėtuose procesuose dalyvavo Lietuvos moterys – XX a. pradžioje idėjiškai įsitraukė į tautinį, kultūrinį, švietėjišką, labdaringą socialinį judėjimą, tapo krikščionių demokratų, liberalų, socialdemokratų partijų dalyvėmis ar pritapo prie Lietuvos katalikų, moterų emigrančių judėjimo. Ėmė siekti moterų balsavimo teisės ir kalbėti apie lyčių lygybę. Tačiau karas ir sovietmetis tas viltis sugriovė.
Moterys patyrė lietuvių tautos tremties ir naikinimo siaubą, suvokė būtinybę priešintis okupantams, o tapusios komunistinio režimo dalyvėmis, prisitaikė prie dvigubos sovietmečio gyvenimo tiesos, kūrė šeimas, gimdė vaikus, leido juos į mokslus ir gyveno vienodo mąstymo ir egzistavimo sąlygomis. Patekusios į politiką ar paskirtos į aukštesnius visuomenės postus, komunistų partijos nurodymu atstovavo moteriškąją lytį ir pasirinktąją profesiją. Kalbėjo taip, kaip reikėjo, kaip reikalavo partiniai dokumentai. Ką mąstė, į kokio viršininko lovą gulė ir už kokios tautybės pareigūno tekėjo, kokią karjerą darė, buvo kiekvienos moters vidinės savivokos reikalas.
Šiandien smerkti tas moteris ar „moksliškai“ nagrinėti jų asmeninius klystkelius ir pasigardžiuojant skelbti jų gyvenimą viešai, nėra labai gražu. Lietuva 50 metų gyveno sovietų okupacijos sąlygomis. Tos moterys, kurios nepaliko Lietuvos, iškentė sovietmečio lietuvių tautos žeminimą, mokė savo vaikus lietuvių kalbos ir istorijos, yra vertos pagarbos, nes šiandien jų vaikai ir vaikaičiai yra naujos, laisvos Lietuvos piliečiai. Tačiau nemalonu yra tai, kad net dabartiniame Seime matome apsimetėles patriotes, kurios praeityje uoliai tarnavo sovietiniam rėžimui, o šiandien nusižeminusios garbina naujos partijos vadovus ir yra tikros Bažnyčios tarnaitės, kadangi pačios neturi asmenybės stuburo ir vargu ar suvokia, kas yra savarankiškai mąstančios asmenybės orumas.
Tačiau šiandien, supratus XX a. vidurio pasaulio moterų judėjimo pozityvią reikšmę visuomenės lyčių santykių kaitai, feminizmo teorijų įgyvendinimą lyčių lygybės politikoje, moteriškosios lyties diskriminacijos liekanų naikinimo pastangas, būtina kalbėti apie Lietuvos šiuolaikinių moterų savivoką. Laisvos moterys gali rinktis – ar savo veikla, lyčių kvotų aptarimu politikoje formuoti lyčių pusiausvyros suvokimą Lietuvos visuomenėje, diegti, saugoti ir ginti žmogaus teises ir laisves, moterų reprodukcines teises, įgyvendinti demokratijos principus, Europos Sąjungos vertybes – lygias galimybes, socialinį teisingumą, solidarumą, ar gėrėtis savimi kaip tipiškomis moteriškumo reprezentantėmis – siekti tapti gražiausiomis, seksualiausiomis, vyrų viliokėmis, turtingomis „rožinėmis lėlėmis“. Taigi laisvojoje Lietuvoje moterims suteiktos plačios savivokos ir gyvenimo būdo pasirinkimo galimybės.
Tačiau čia privalau sustoti: šių dienų Lietuvoje yra visokių moterų. Jaunų, sveikų gražuolių, vakarėlių tigrių. Skurstančių merginų ir moterų, kurios vyksta į užsienį laimės ieškoti. Pagyvenusių, ligotų, senų, vienišų našlių. Vyrų smurto ir alkoholio pažeistų ir sunaikintų būtybių. Ar turiu teisę spręsti apie šių moterų savivoką? Apie jų gyvenimo būdą ar negebėjimą priešintis sudėtingoms gyvenimo aplinkybėms?
Tokios teisės neturiu, tačiau turiu teisę rašyti apie kiekvienos moters savo gyvenimo suvokimo prasmę, žmogaus buvimo žemėje prasmingumą, apie individualų dvasinio tobulėjimo ir savišvietos kelią, savo unikalaus kūrybiškumo ir talento atskleidimą visuomenei, nes šiuolaikinės moterys neturėtų gyventi vyro baimėje ar pardavinėti savo kūno už pinigus – jos turėtų sąmoningai priešintis šeimos ir visuomenės smurtui, tapti drąsios savo ir savo vaikų gyvenimo gynėjos. Kiekviena moteris šiandien Lietuvoje turi galimybę šviestis, studijuoti, rinktis mokslo tiriamąja veiklą, tapti politike ar pašvęsti save kokiai kitai profesijai, t.y. kiekviena moteris turi teisę į minties, sąžinės, judėjimo laisvę, teisę ir pareigą sukurti save kaip asmenybę, nuolat tobulinti savo protą, mąstymo ir kūrybiškumo gebėjimus. Tik tam reikia noro, ryžto ir valios siekiant užsibrėžtų tikslų.
Moterys turėtų nustoti dejuoti apie savo gyvenimo kančias ir nekaltinti kitų žmonių ar gyvenimo aplinkybių. Pačios turėtų mesti iššūkį gyvenimo aplinkybėms, žmonių ydoms – egoizmui, godumui, pragmatizmui, karjerizmui, ir imti kurti savąjį gyvenimą ar taisyti jo klaidas.
Moters individuali savivoka – tai būtinybė išskirti save iš minios, kolektyvo, bendrijos, partijos tam, kad moteris suvoktų pačią save. Pabūti vienatvėje, kad naujai įvertintų savo santykius su artimaisiais ir bendradarbiais. Nesvarbu, kokia veiklą pasirinks moteris – gražins savo išvaizdą, keliaus, skaitys knygas, klausysis muzikos, dirbs darbus sode ar darže, plaus buto langus. Svarbu, kad kiekviena moteris rastų laiko savo vidiniam apsivalymui, vidinių „šiukšlių“ išmetimui , kad taptų viduje stipri, ištverminga, suvokianti savo profesionalumą, žinių gelmę ir išmintį, išmoktų pasitikėti savimi. Negyventų prietarais, dogmomis, kitų nuomone, o kasdien save kurtų, tobulintų, reikalautų iš savęs vis daugiau tam, kad turėtų teisę reikalauti atsakomybės ir iš kitų. Tokia savivoka padaro moterį asmenybe, nepalaužiama ir neįveikiama, nes tokia moteris visada randa išeitį iš sudėtingų gyvenimo situacijų, iš tų situacijų, kurias sukuria kiti – dar nepabudę tikram ir prasmingam gyvenimui.
Moterų savivokos įvairovė yra nuostabus dalykas, tik tos įvairovės priežastis reikia pamatyti ir suprasti. Svarbiausia, kad šių laikų moterys negyventų vyro ar laikino vado šešėlyje, nesiektų užsitarnauti postų pataikavimu, vergavimu mirtingajam, kuris neblizga nei protu, nei kūrybiškumu, nei vidine elegancija, nei gebėjimu vadovauti. Svarbiausia, kad moterys išmoktų kritiškai ir savarankiškai mąstyti, matytų pasaulį savo akimis, tobulintų save ir savo aplinką, suvokdamos, kad gyvena vieną kartą ir pačios yra atsakingos už save, savo vaikus, savo gyvenimą ir savo ateitį.
Politinė reklama bus apmokėta iš LSDP rinkiminės sąskaitos
Užs. Nr. 2016-DJ-04/1