Paklausus, kaip viską spėja – ir dirbti, ir vaikus auginti, ir dar gera žmona būti, ji juokaudama atsako: „Neturiu laiko sau užduoti šio klausimo, todėl viską ir spėju“. I. Stonkuvienė prieš metus įkūrė verslą, kuriam, kaip ji teigia, dar reikia laiko prigyti Lietuvos visuomenėje. Kaip ir visos moterys, turi silpnybių, bet jos – kitokios nei daugelio. Be to, moteris pataria apsipirkinėti tik pagal tam tikras taisykles.
Indre, esate išlaidi ar taupi moteris?
Manau, kad apgalvotai ir apmąstytai, bet išlaidesnė. Ir daugiausiai pinigų išleidžiu parduotuvėje, bet ne drabužių ir batų, o maisto. Gal žinodama visas taisykles, kad nereikia eiti į parduotuvę alkanam ir panašiai, bet man tikri namai tada, kai pilnas šaldytuvas maisto, kai turi įvairių užkandėlių ir tokių, pavadinkim, atsargų tuo atveju „o vdruk ateis svečių“. Reikia visada būti pasiruošus.
Bet be maisto prekių, gal turite kitų - moteriškų - silpnybių?
Kadangi siūlau stilisto paslaugas, tai kiekvieną dieną susiduriu su drabužių parduotuvėmis. Ir šioje situacijoje viskas apgalvota, apmąstyta ir tiesiog yra konkrečios taisyklės, kuriomis vadovaujuosi. Žinau, kada reikia pataupyti, kada – investuoti. Ir visiems savo klientams patariame, kad, pavyzdžiui, avalynė turėtų būti kokybiška ir brangesnė, keletas rankinių, laikrodis, švarkai – taip pat tik geros kokybės. Visa kita – kelnės, šortai, sijonai, suknelės, palaidinės – tikrai galima rasti pigiau ir visus juos galima pakaitalioti.
Tai turbūt pati apsipirkinėjate tik pagal šias taisykles?
Tikrai taip. Kartais Mantas mane net sudrausmina, nes ne taip dažnai atsižvelgia į kainas, kaip aš. Aš iš tikrųjų dar prisimenu jaunystę, kai jaunam žmogui svarbiau kiekybė, o ne kokybė. Bet jau artėjant 30-iečiui, aš bandau suderinti tą kokybę, kiekybę ir kainą, nes mano norų paletė drabužių atžvilgiu išlieka tokia pat plati. Tai reiškia, jog aš negaliu turėti kelių suknelių, poros rankinių ir kelių porų batelių, nes matau, kad noriu keistis ir kiekvieną dieną būnu vis kitokia.
Ir vyrą turbūt rengiate pagal savas taisykles?
Pasakyčiau taip – pačioje pradžioje aš jį atvedžiau į tą kelią, kurį dabar visi mato ir pastebi. Nukreipiau tinkama linkme. Ir tam tikrose parduotuvėse vyrų skyriuje pardavėjai mane jau pažįsta, žino, kad nepasimečiau, atėjau į tinkamą skyrių ir išeisiu pilnais maišais. Tad Mantas dabar viską puikiai derina, nors, žinoma, mes visada tariamės.
Jau metai kaip turite savo verslą ir siūlote žmonėms stilisto paslaugas, sukuriate jiems kelis drabužių derinius – kokia situacija šioje Jūsų gyvenimo srityje?
Matote, aš nelabai turiu su kuo lyginti, nes tokia paslauga yra vienintelė Lietuvoje. Žinoma, mes tikrai augame ir kalbant apie paslaugas – irgi plečiamės.
Bet lietuviams tai nėra pirmos būtinybės paslauga ir tuo labiau neįprasta, tai ar įmanoma pragyventi iš tokio verslo?
Kiekvieną naujovę lietuviui priimti tikrai užtrunka laiko. Mes dar dabar girdime tokių atsiliepimų; „Ai, čia labai brangu, čia ne mano nosiai“. Tada klausiame – kaip jūs manote, kiek tai kainuoja? Ir atsakymas būna: nežinau. Na, tai – nežino, kiek kainuoja, bet tai ne jų nosiai. Čia labai sunkus darbas ir pats geriausias pavyzdys – pirmasis kavos išsinešti tinklas. Kai jie atsirado Lietuvoje buvo kalbama taip: „Ta prasme? Kava išsinešti?“ O dabar eidami ar važiuodami kažkur neįsivaizduojame kelionės be kavos puodelio. Tai ir yra ilgas procesas – išaiškinti žmonėms. Mūsų siūlomos paslaugos turėtų atlikti tokią funkciją, kaip kad kiekviena turime savo manikiūrininkę, kirpėją, taip visi turėtų turėti savo stiliaus patarėją, kad paprasčiausiai sutaupytų laiko. Kaina nėra didelė, o visus pinigus investuojame į tą patį verslą, tai šiandien tikrai tik iš šių paslaugų pragyventi negalėčiau.
Jau esame kalbėję su Jūsų vyru apie pinigus, bet nekalbėjome apie šeimos biudžetą. Tai kaip jį tvarkote?
Mes viską demokratiškai tvarkome, nes tai vis tiek bendras šeimos katilas ir visas didesnes išlaidas ar pirkinius aptariame, planuojame, svarstome. Kažkaip vieno vado šeimos biudžeto tvarkyme nematau. Ir kiek pamenu, visada buvau tokios nuomonės, kad kai pradedi kurti šeimą, atsiranda bendrumas. Tai reiškia, kad nebėra „mano, man, aš“. Yra tik „mūsų“. Kaip dabar prisimenam buvo sunkus kelias ir pradžia, bet viską kartu bedėliodami, apgalvodami, išsikapstėme, nes viskas buvo „mūsų“.
