Artūras Žukas – vienas gamtos fotografų. Jis kuklinasi ir nepriskiria savęs prie geriausių gamtos fotografų Lietuvoje, tačiau jo fotoieškiklyje atsidūrę gyvūnai atrodo puikiai.
„Prisipažinsiu, nesu iš tų tikrųjų užkietėjusių Lietuvos gamtos fotografų, kurių skaičius šiuo metu, mano žiniomis, siekia 100. Pastaruoju metu labai retai prisiverčiu ankstyvą rytmetį atsikelti ir su visa įranga išvažiuoti už miesto. Tačiau galiu pasakyti, kad net ir dienos metu, net ir miesto parkuose galima rasti daug paukščių, kuriuos galima sėkmingai fotografuoti. Be abejo, šios paukščių rūšys nebus retos. Tačiau bendram supratimui, įgūdžių ir žinių lavinimui to tikrai užteks“, – pasakojo A. Žukas.
Fotografo darbe gamtos tema ilgai ir lėtai brendo, kol gamtos vaizdai tapo pagrindiniu subjektu kompozicijoje.
„Visuomet mėgau gamtą, o dar labiau fotografiją. Patikdavo žiūrėti gyvūnus nuotraukose, televizoriuje. Tai atrodė visai paprasta. Kažkada viešėdamas Nidoje, gan ankstyvą pavasarį sugalvojau, jog reikia atsikelti kiek prieš aušrą ir pasivaikščioti pamariu. Be abejo, pasiėmiau ir fotoaparatą su pakankamai nemažo židinio nuotolio objektyvu. Tas rytas buvo nuostabus. Gyvūnų gausa taip pat džiugino. Čia žiūrėk bebras plaukia, ten lapė uostinėdama ieško lengvų pusryčių. Ant žemės paliktų žvėrių pėdsakų gausa, klykiantys jūriniai ereliai... Nuo to laiko pradėjau daug domėtis gamtos fotografavimu, laukinių žvėrių ir paukščių elgsena“, – kalbėjo fotografas.
Toks jo hobis išaugo ir kasdienybėje užima vis daugiau vietos.
„Dabar netgi važinėdamas automobiliu po Lietuvą stebiu aplinką ir stebiuosi, kiek kelionės metu galima pamatyti įvairiausių gyvūnų. Kartais pamatau 10 stirnų skirtingose vietose aibę suopių sukančių ratus virš pagrindinių šalies magistralių. Dažnai tie patys suopiai nutupia arti kelio esančių sausuolių medžių ar pakelės tvorų. Tačiau norint juos nufotografuoti, šiukštu, negalima lipti iš automobilio, nes tada jie pajus pavojų ir plačias sparnų mostais per kelis akimirksnius dings“, – kalbėjo A. Žukas.
Pakalbio metu A. Žukas gyrė savo kolegą Marių Čepulį. Be abejonės, jo nuotraukas matė daugybė šias eilutes skaitančių. M. Čepulis savo fotografijos veiklą siekia perkelti į visai kitą lygį. Jis su bendraminčiais ką tik įsteigė gamtosauginės fotografijos draugiją.
„Mūsų gamtos fotografų bendruomenė nusprendė, kad vien tik gamtos fotografijos nepakanka. Mūsų darbas gali turėti ir daug platesnę reikšmę. Nuo ryto iki vakaro būname miškuose, laukuose, pelkėse ir žinome visas tas problemas. Pirmieji pamatome tai, ką tik iš tyrimų ir ataskaitų sužino įstatymų leidėjai. Matome, kaip dėl žmogaus veiklos kinta ekosistemos, nelegalius kirtimus. Tai mes fiksuojame pirmieji.
O vaizdinės priemonės yra vienas stipriausių poveikio priemonių.
Pasitelkę fotografiją mes ruošiamės šviesti visuomenę atkreipdami dėmesį į opias gamtosaugines problemas, ugdyti Lietuvos visuomenėje pagarbą ir meilę gamtai bei atsakomybę dėl jos išsaugojimo.
Taip pat sieksime retų ir nykstančių gyvūnų medžioklės uždraudimo ir teisinės apsaugos, organizuosime retų ir nykstančių gyvūnų buveinių ir radaviečių apsaugą.
Palaikysime ir glaudinsime fotografijos ryšį su aplinkosaugos, mokslo, vyriausybinėmis ir švietimo organizacijomis. Leisime meninius, mokslo bei populiarius leidinius apie gamtą ir gamtos fotografiją. Ir žinoma, skatinsime ir propaguosime etišką fotografiją“, – sakė M. Čepulis.
Kyla klausimas – kas tie „mes“. Fotografas teigė, kad tai - gerai gamtosaugos klausimais pasikaustę žmonės, bet durys į organizaciją atviros visiems.
„Tai grupė daugiausia biologinį išsilavinimą turinčių entuziastų gamtos fotografų, tarp kurių yra ir zoologų, botanikų, aplinkosaugos specialistų, miškininkų, medžiotojų kitų profesijų atstovų. Mes tik ką įsikūrėme ir vėliau kviesime visus, kuriems ne tas pats kas darosi su Lietuvos gamta jungtis prie mūsų“, – sakė M. Čepulis.
Dar iki organizacijos sukūrimo fotografai nesnaudė. Gamtos fotografas didele dalimi yra ir gamtosaugininkas, tad jie netylėjo matydami skriaudžiamą gamtą.
„Gamtosaugininkas - gal netikslus terminas. Tai yra žmonės, kuriems be galo rūpi mūsų krašto gamta. Konkrečiai aš pats specialiai ir pradėjau rašyti dienoraštį, nes pamačiau, kad žmonėms labai stinga informacijos apie gamtą, apie jos procesus, apie retus saugomus augalus, gyvūnus. Mūsų šalies biologinis išsilavinimas yra velniškai menkas. Ir tik šviesdami žmones mes galime pakeisti padėtį.
Tik didindami žmonių sąmoningumą sumažinsime gamtos taršą, niokojimą ir paskatinsime ją gerbti. Tai yra netiesioginė, bet, manau, labai didelė pagalba gamtosaugininkams.
O šiaip galima paminėti, kad ir paskutinį pavyzdį, kai viename ežere pastebėjom, kaip smarkiai žvejai trikdo labai retą juodakaklį narą, kaip gal būt nuo pastovaus baidymo ir išsekimo žuvo vienas iš 2 jauniklių. Paviešinome tą problemą, padarėme plakatus, prašančius žvejų ten nežvejoti, ir gal būt kitais metais ten bus išvis draudžiama plaukioti valtimis ir trikdyti šį paukštį“, – kalbėjo M. Čepulis.