Laboratoriniai darbai – mėgstamiausia pamokų dalis
„Mūsų mokykloje organizuojamos savivaldos dienos. Jų metu mokiniai pasirenka mokytoją, kurio pamokas ves. Taigi vienais metais atėjusi į savo kabinetą pamačiau ant lentos parašytą tokį teiginį: „Chemijoje be mokytojos – niekaip“. Tai reiškia, kad labai svarbu gerai išaiškinti temą. Vaikams uždavus išmokti savarankiškai, jiems gali sunkiai sektis. Čia mokytojo darbas yra labai svarbus – tikras, dalykinis, tikslus, išsamus paaiškinimas“, – į klausimą, kas svarbiausia chemijos pamokose, atsako Vaidilutė Šepkauskienė.
Vis dėlto mokytoja neatsisako ir naujų metodų – dabar jai artimiausias „atvirkštinės klasės“.
„Mokiniams užduodu namuose perskaityti tam tikrą temą, atlikti užduotis. Tada, kai jie ateina į mokyklą, pradedame ta tema diskutuoti ir aiškintis, kokie neaiškumai iškilo, kaip reikėtų vieną ar kitą dalyką suvokti. Tai ypač veiksminga su vyresnių – 11–12 klasių – mokiniais“, – teigia ji.
Vis tik džiaugsmingiausiai mokiniai sutinka laboratorinius darbus – chemijos mokytojos teigimu, jiems labai įdomu prisiliesti prie įvairiausių priemonių ar medžiagų.
„Pavyzdžiui, devintokams labai patinka spalvinės reakcijos – indikatorių spalvos pokyčiai rūgštiniuose ir baziniuose tirpaluose. Naudojami tradiciniai ir gamtiniai indikatoriai. Čia gali prasitęsti tyrinėjimo sritis: ką galime imti iš gamtos, kokius indikatorius galime išskirti iš augalų“, – pasakoja V. Šepkauskienė.
Tampa laboratorijos „darbuotojais“
Mokytoja pabrėžia, kad visi šie dalykai – iš mokymo programos. Taip pat Vaidilutė Šepkauskienė turi ir „Jaunųjų tyrėjų“ būrelį, kuriame kartu su mokiniais nagrinėja įvairesnes reakcijas. Mokytojos teigimu, į būrelį dažniausiai ateina tie mokiniai, kuriems chemija yra itin įdomi ar mano, kad jiems šio dalyko prireiks ateityje.
„Į būrelį susirenka kartais mažiau, kartais daugiau moksleivių, tačiau būna apie 12–15 mokinių, kuriems yra įdomu. Susirenkame du kartus per savaitę. Pavyzdžiui, devintokai atlieka elementaresnius darbus – tuos, kurių mes negalime padaryti pamokos metu, nes jie užtrunka ilgiau.
Vienas mokinys dirba vieną darbą, kitas – kitą. Individualiai vienas pats arba su draugu. O aš esu kaip pagalbininkė, jeigu jau tikrai nebeaišku, ką reikia daryti. Aš tik pateikiu esmę, kaip darbą atlikti, tačiau jie patys turi susirinkti priemones, pasidaryti tirpalus – jie tada jau yra tikri laboratorijos „darbuotojai“, – juokiasi mokytoja.
Leidžia vaikams laisvai galvoti
Jos teigimu, mokytojas turi būti toks žmogus, kuris geba išklausyti kiekvieno vaiko nuomonę. Tuo vadovaujasi ir ji pati – stengiasi išgirsti, pamatyti kiekvieną mokinį.
„Būna, jie man aiškina, kad jiems atrodo, jog turėtų būti toks atsakymas. Aš išklausau visą jų samprotavimą, neužkertu kelio, nesakau – „stabdyk savo galvojimą“, nes taip daryti – negerai. Pirmiausia, aš įsiklausau ir tada bandau jų pasakyme atrasti tašką, nuo kurio galėčiau atsispirti ir pasakyti, kad čia galvojai teisingai, toliau pasiremk ta mintimi iš kitos temos ir pažiūrėk iš kito kampo. Kiekviename mokinių pasisakyme stengiuosi pamatyti, iki kurios vietos sekėsi gerai, o kur prasideda slydimas“, – sako Vaidilutė Šepkauskienė.
Jos teigimu, labai svarbu perduoti ne tik žinias, bet ir tinkamo mokymosi modelį.
„Kai aš pati mokiausi mokykloje, keldavau klausimą – „kodėl?“. Man buvo įdomu, kodėl vienos medžiagos taip reaguoja, kodėl kitos – kitaip. Ir aš noriu tą žodelį „kodėl“ perduoti ir savo mokiniams. Jeigu jie gali į klausimą kodėl atsakyti, vadinasi, jie supranta“, – įsitikinusi mokytoja.
Lietuvos mokyklose stiprinama STEAM mokymo bazė, daugėja mokymosi tyrinėjant, eksperimentuojant, mokymosi gamtoje, mokslo centrų laboratorijose. Įgyvendinant ES finansuojamą projektą „Mokyklų aprūpinimas gamtos ir technologinių mokslų priemonėmis“ dauguma Lietuvos mokyklų aprūpintos gamtos mokslų priemonėmis – mėgintuvėliais, kolbomis, mikroskopais, jutikliais, optikos rinkiniais. Regionuose ES lėšomis pradedami kurti modernūs mokiniams skirti STEAM mokslų centrai, kuriais galės naudotis visos mokyklos.