Atsakymus į šiuos klausimus galima rasti Harvardo Kenedžio mokyklos Ekonominio sudėtingumo atlase – didžiuliame akademiniame projekte, skirtame padėti suprasti, kaip ir kodėl vystosi valstybės. Atsakymai kelia nerimą. Į praeitą mėnesį atnaujintą atlasą įtraukti Jungtinių Tautų surinkti duomenys apie kiekvienos pasaulio valstybės eksportą ir pateikiama detali informacija, ką kiekviena valstybė gamina ir kaip vystosi. Atlasas nemokamai prieinamas internete ir pateikiamas kartu su daugybe gražių vizualizacijų, kuriomis ieškodami idėjų gali pasinaudoti verslininkai, ekonomistai, investuotojai ir finansų ministrai.
Naujausiame leidime investuotojams parodoma, kurioms pamirštoms šalims nepakenktų šiek tiek kapitalo. Tačiau įdomiausių ir labiausiai neraminančių įžvalgų galima rasti apie Vokietiją.
Kažkada buvusi Europos varikliu, Vokietija tapo pasaulinės ekonomikos bėda. Pasak pirkimo vadovų apklausų, jos gamybos sektorius patiria nuosmukį ir yra vienas silpniausių pasaulyje, pramoninė gamyba smunka, bankų sistema stovi vietoje, o neigiama palūkanų norma daro blogą įtaką viso pasaulio rinkoms. Jau septynerius metus Vokietijos palūkanų normos buvo žemesnės net už iki šiol ekonominių bėdų ir defliacijos įsikūnijimu laikytos Japonijos.
Užsienio šalyse auga nepasitenkinimas. Prezidentas Donaldas Trumpas pyksta, kad dėl žemų palūkanų normų doleris tapo nekonkurencingas, o daugelis kitų valstybių reikalauja, kad Vokietija, kuri nuo pat krizės pareigingai laikosi griežto taupumo politikos, imtųsi priešingų priemonių ir taikytų visą Europą išjudinti galinčias fiskalines paskatas.
Tačiau iš atlaso matyti, kad Vokietijos problemos gilios ir joms išspręsti vien didesnių vyriausybės išlaidų neužteks. Valstybei nebeliko natūralių kelių vystytis. Dešimtmečius stabiliai ir metodiškai plečiantis nuo vienos pramonės šakos prie kitos bei mokant darbuotojus savo gebėjimus pritaikyti naujiems sektoriams, dabar beveik nebėra kur eiti toliau. Ši išvada daroma remiantis atlaso modeliu, nurodančiu, kaip valstybės gali vystytis. Pasak modelio, tai priklauso nuo dviejų kintamųjų – susietumo ir sudėtingumo.
Harvardo tyrėjų komanda teigia, kad kai kurie gaminiai ir technologijos natūraliai vieni kitiems artimi, arba, jų žodžiais tariant, „susieti“. Valstybei apsimoka gaminti „susietus“ gaminius, nes jau turima ekspertizė ir patalpos bei įranga gali būti laisvai panaudojama kitkam. Pavyzdžiui, gaminant automobilių dalis nesunku pradėti gaminti visus automobilius. Valstybėms, turinčioms daug nesusietų pramonės šakų (pavyzdžiui, kalnakasybos), vystyti skirtingas šakas sunkiau.
Valstybės taip pat gali gaminti „sudėtingesnius“ gaminius, kurie našesni, suteikia daugiau konkurencinių pranašumų ir atneša daugiau pelno. Kai valstybės ima vystyti sudėtingesnes pramonės šakas, tampa turtingesnės. Vokietija taip vystėsi daugybę dešimtmečių ir jai sekėsi geriau negu kitiems. Tačiau būtent dėl to ir kilo problemų.
Harvardo universiteto komandos tyrimų rezultatai apibendrinti schemoje, kur kiekvienas taškas simbolizuoja vieną valstybę. Horizontali ašis nurodo kiekvienos šalies pramonės sudėtingumą – kuo toliau į dešinę, tuo ji sudėtingesnė. Toli kairėje likusio Bangladešo pramonė paprasčiausia, todėl jis gali dar daug vystytis. O Vokietijos pramonė viena iš sudėtingiausių.
Vertikalioje ašyje vaizduojamas „susietumas“. „Pagrindinė mūsų mintis tokia – ar iš dabartinės pozicijos sudėtinga pradėti išnaudoti naujas galimybes?“ – aiškina Harvardo Kenedžio mokyklos tyrėjas Tim Cheston. Didelę ir vis augančią išsilavinusią visuomenę, bet ne itin didelę ir silpną pramonę turinti Indija turi daug galimybių vystytis. O Vokietijai rasti naujų produktų ir pramonės šakų sunkiau negu bet kokiai kitai pasaulio valstybei. Ji akivaizdžiai atsiskyrusi nuo kitų, toli dešiniajame kampe.
Tuo tarpu jos kaimynė Austrija taip pat labai išsivysčiusi ir turi sudėtingą pramonės sektorių, tačiau dar neištyrė visų jai pasiekiamų galimybių. Taigi ji vis dar gali vystytis natūraliai plėsdama kitokias pramonės šakas.
„Vokietija praktiškai išnaudojo visas vertingas galimybes. Jos pramonė taip gerai susieta, kad neturi galimybių plėstis į kitas šakas. Dėl to Vokietijai reikia pradėti gaminti visiškai naujus gaminius, – teigia T. Cheston. – Reikia ieškoti ir tikėtis, kad ką nors ras.“
Taškų spalva nurodo, kokią strategiją kiekvienai šaliai rekomenduoja Harvardo tyrėjų komanda. Šviesiai mėlyna reiškia „strategines lažybas“ – neišsivysčiusios šalys turi nuspręsti, kokias pramonės sritis vystyti ir pradėti tai daryti. Žaliai pažymėtos šalys – tai gerai susietos pramonės šalys, kurios savo pramonei vystytis gali padėti „lengvais prisilietimais“. O raudonai pažymėtos šalys – tai gerai susietą, bet neišsivysčiusią pramonę turinčios šalys, kurioms reikia taupios pramonės politikos, padedančios išvengti kamščių vienoje pramonės šakoje ir plėstis į panašią šaką.
Mažiausia – violetinių taškų. Violetine spalva pažymėtos šalys, pasiekusios „technologines ribas“. Kadangi jos „išnaudojo praktiškai visų egzistuojančių gaminių teikiamas galimybes, pelno gali gauti kurdamos naujus gaminius.“
Augti jos gali ne prisitaikydamos, o kurdamos ką nors naujo. Vokietija dešimtis metų lėtai plėtėsi nuo vienos pramonės šakos prie kitos, o dabar turi pradėti gaminti visiškai naujus gaminius. Tai reiškia, kad reikėtų skirti daugybę pinigų moksliniams tyrimams bei plėtrai ir tikėtis, kad vokiečių mokslininkai sugalvos viską pakeisiančių gaminių, kurių mums reikia, nors dar to ir nežinome. Jie turi atrasti naująjį „Walkman“ arba „iPod“.
Vokietijos įmonės moksliniams tyrimams ir plėtrai nemažai pinigų skiria jau dabar, tad prie jų prisijungti galėtų ir vyriausybė. Tačiau nors tai – būtina sąlyga norint, kad ekonomika augų, vien to neužtenka. Vokietija turi atrasti gaminį, kuris dar neegzistuoja ir kurio ji dar nemoka pagaminti.
Kol neatsiras vokiškasis „iPod“, panašu, kad Vokietijos gamyba neišvengiamai stovės vietoje. O dėl to problemų kils visiems.
