Visgi viršutinis 1 proc. apima platų spektrą – nuo klestinčių profesionalų iki milijardierių, turinčių daugiau turto nei kai kurios šalys. Priklausomai nuo to, kur gyvenate, apibrėžti šią grupę gali būti pakankamai sudėtinga.
Norint prisijungti prie turtingų nafta Jungtinių Arabų Emyratų turtingiausiųjų procento reikia turėti daugiau nei 900 000 dolerių – arba 12 kartų daugiau pajamų nei Indijoje, besivystančioje rinkoje, kuri yra tokia skaitlinga, jog į viršutinį 1 proc. patenka daugiau nei 13 milijonų sielų. Daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių viršutinio procento pajamos svyruoja tarp 200 000 ir 300 000 dolerių.
JAV turtingieji traukiasi vis toliau nuo viduriniosios ir darbo klasių, kurių pajamos per pastaruosius porą dešimtmečių praktiškai nesikeitė. Tačiau nelygybė auga net ir viršutinio 1 proc. ribose.
Norint patekti į viršutinį amerikiečių procentą, reikia uždirbti maždaug 500 000 dolerių per metus. Norint patekti į 0,1 proc., prireiks daugiau nei 2 mln. dolerių metinių pajamų. 0,01 proc. riba – daugiau nei 10 mln. dolerių.
Kiek jie skolingi
Kai kurios šalys deda ypatingas pastangas, kad pritrauktų 1 proc. pasaulio turtingųjų ir jų turtus. Pavyzdžiui, Singapūras ir Monakas yra tapę mokesčių prieglobsčiais, kuriuose pasiturintys žmonės gali gyventi ir investuoti slegiami kur kas lengvesnės mokesčių ir reguliavimo naštos. Kai kurios naftos ir dujų turtingos šalys taip pat gali sau leisti neapmokestinti viršutinio 1 proc.
Vis dėlto didžiojoje pasaulio dalyje politikai pasitelkia mokesčius, kad bent šiek tiek išlygintų žaidimo lauką tarp turtingųjų ir visų kitų. Daugelyje šalių, kuriose galioja progresinis pajamų mokestis, aukščiausi tarifai taikomi tik turtingiausiajai 1 proc. daliai.
Kiek jie išleidžia
Augantis 1 proc. pasaulio turtingųjų turtas paskatino prabangos bumą, ypač Kinijoje. „McKinsey & Co.“ vertina, kad išlaidos asmeninėms prabangos prekėms, tokioms kaip aksesuarai, papuošalai ir laikrodžiai, nuo 2012 m. išaugo 47 proc.
Žinoma, didelė dalis turtingiausiųjų žmonių nesidomi nei dizainerių kurtomis rankinėmis, nei aukštąja mada. Būstas, švietimas ir vaikų priežiūra – kur kas įprastesnės šios grupės išlaidos, o jų kaštai visame pasaulyje gali smarkiai skirtis.
Kaip teigia relokacijos konsultacijų firmos „Chamness WorldWide“ vykdomoji viceprezidentė Gail Rabasca, daugumoje šalių bendras vardiklis yra arši konkurencija, siekiant patekti į anglakalbes tarptautines mokyklas, kuriose emigrantai kovoja dėl vietų su vietiniais vaikais, kurių tėvai „savo palikuonims nori konkurencingesnės švietimo pozicijos ir tarpkultūrinio sąmoningumo“.
Aukščiausios kategorijos nekilnojamojo turto kainos didžiuosiuose pasaulio miestuose nuo 2010 iki 2018 m. šoktelėjo į viršų, tačiau pastaruoju metu augimas sulėtėjo, teigia Liamas Bailey, „Knight Frank“ pasaulinių tyrimų vadovas. Jis svarsto, kad problema – pasiūlos trūkumas ir jausmas, kad išlaidos yra pernelyg išpūstos. „Labai turtingi asmenys gali sau leisti mokėti brangiau, tačiau viskam yra ribos.“
