Situacija labai pasikeitė nuo tada, kai vos prieš dešimtmetį kilo pasaulinė finansinė krizė. Tada daugeliui metalo dalių gamyba užsiimančių V. Almeidos kaimynų teko užverti įmonių duris. V. Almeida sunkius laikus išgyveno penktadienio popietėmis uždarydamas gamyklą ir nustojęs kelti atlyginimus.
Per Pietų Europą nuvilnijus krizei, labai stipriai išaugo nedarbas. Nedarbo lygis Ispanijoje ir Graikijoje peržengė 25 proc. ribą, o jaunimo nedarbas pasiekė beveik 60 proc. Daugelis paliko namus ir ėmė ieškoti laimės užsienyje, todėl sumažėjo populiacija.
2015 m., pradėjus atsigauti ekonomikai, šios tendencijos pasikeitė. Euro zonoje sukurta beveik 8 mln. darbų – po vieną naują darbą dvidešimčiai darbingo amžiaus suaugusiųjų. Išaugus prieinamų darbuotojų skaičiui nedarbo lygis susilygino su buvusiuoju prieš krizę. Be to, dabar ilgiau dirba vyresnio amžiaus žmonės – darbo rinkoje dalyvauja beveik du trečdaliai euro zonoje gyvenančių 55–64 m. amžiaus asmenų, nors 2007 m. dalyvavo mažiau negu pusė. O grynosios migracijos rodikliai Pietų Europoje tapo teigiami.
Tačiau, kad darbo rinka atsigautų, dar liko ką nuveikti. Graikijoje, Italijoje ir Ispanijoje nedarbo lygis vis dar aukštesnis negu buvo prieš krizę, o jaunimo nedarbo lygis siekia 30–40 proc. Iš dalies dėl to kaltas lėtas ekonomikos augimas – pavyzdžiui, Graikijoje ir Italijoje vis dar pagaminama mažiau, negu geriausiais laikais prieš krizę.
Tačiau Ispanijoje nepaisant puikiai atsigavusios ekonomikos, darbo vis dar neturi 1 mln. daugiau žmonių negu 2008 m. Vis dėlto lyginti padėtį su prieš krizę vyravusiais rodikliais sunku, nes tuo metu Ispanijoje vyravo statybų bumas, todėl gali būti, kad nedarbo lygis buvo pernelyg žemas, kad pavyktų tokį išlaikyti ilgai. Tačiau Madride veikiančios ekspertų grupės „Fedea“ atstovas Marcelis Jansenas taip pat kaltina netinkamai veikiančias darbo biržas ir mokyklas.
Ispanijoje beveik 40 proc. bedarbių darbo neturėjo daugiau kaip metus, todėl norint juos grąžinti į darbo rinką reikalingos gerai parengtos programos. Tačiau įdarbinimo paslaugas teikiančias įstaigas valdo regioninė valdžia, todėl trūksta centralizuoto bendradarbiavimo. Palyginus su kitomis įdarbinimo paslaugas EBPO valstybėse teikiančiomis įstaigomis, darbo jos randa labai nedidelei bedarbių daliai. Be to, jauni ispanai dažniau negu bendraamžiai kitose šalyse meta mokyklą. EBPO atstovas Stefano Scarpetta teigia, kad pietų šalyse apskritai siūloma mažiau profesinių mokymų ir pameistrystės programų negu Vokietijoje arba Nyderlanduose.
Didelis nedarbo lygis atspindi ilgalaikę pietų šalių darbo rinkų ypatybę – kad gana didelė darbininkų dalis keliauja nuo vieno trumpalaikio darbo prie kito. Su nuolatiniais darbuotojais sudaromos geros sutartys, kuriose numatomos aukštos išeitinės išmokos ir užtikrinama teisė atleidus pradėti ilgus apeliacinius procesus, todėl darbuotojus atleisti labai brangu. Dėl to daugelis samdo daugybę laikinų darbuotojų, o kilus problemų mažina atlyginimus arba neatnaujina sutarčių. O kolektyvinių derybų susitarimai nuolatiniams darbuotojams kartais būna labai nelankstūs – pavyzdžiui, Portugalijoje į juos negalima įtraukti punkto, kad bus mažinami atlyginimai, todėl susitvarkyti su nuosmukiais labai sunku.
Krizės laikotarpiu išaugus nedarbui daugelyje šalių įgyvendintos reformos – kartais pasižadėjimas jas įvykdyti buvo įtraukiamas į finansinės pagalbos teikimo sąlygas. Viena tokių reformų – sumažinti nuolatinių darbuotojų išeitines išmokas, kad laikinos sutartys vadovams nebebūtų tokios patrauklios, bei leisti finansinių problemų turinčioms įmonėms nesilaikyti derybų dėl darbo užmokesčio metu suderėtų sąlygų, t. y., atlyginimus mažinti arba jų nebekelti.
Tokios reformos atnešė įvairių rezultatų. Ispanijoje ir Portugalijoje jos nebuvo populiarios, tačiau padėjo atgaivinti konkurencingumą. Vis dėlto laikinus darbus dirbančių darbuotojų dalis (maždaug penktadalis) nei padidėjo, nei sumažėjo. Negalima teigti, kad taip yra dėl to, kad jiems toks darbas patinka – nuolatinį darbą susirasti norėtų net 80 proc. laikinų darbuotojų (nors Jungtinėje Karalystėje nuolatinį darbą susirasti norėtų tik maždaug trečdalis, o Vokietijoje – maždaug 14 proc. darbuotojų). Londono Karalienės Marijos universitete dirbantis buvęs Portugalijos užimtumo ministras Pedro Martinsas mano, kad vadovai vis dar nedrįsta rizikuoti priimti nuolatinių darbuotojų, nes nežino, kaip ekonomika keisis ateityje.
Kitas pavojus – kad reformos bus laikinos. Išimtis – Prancūzija: 2018 m. ten imtasi žingsnių skatinti darbdavius priimti daugiau nuolatinių darbuotojų ir teikti profesinius mokymus. Tačiau toliau pietuose kilęs nepasitenkinimas dėl mažinamų atlyginimų skatina vyriausybes imtis rizikingesnių priemonių.
Pavyzdžiui, daug kur pakelti minimalūs atlyginimai – kadangi atlyginimai daugelį metų nekito, toks žingsnis atrodo gana protingas. Tačiau kartais atlyginimai didinami per daug. Nepaisant dviženklius skaičius siekiančių nedarbo rodiklių, atlyginimai Ispanijoje padidėjo 22 proc. – 12 proc. daugiau negu 2017–2018 m. Ispanijos Bankas įspėja, kad dėl tokio atlyginimų pakėlimo galima prarasti 125 tūkst. darbo vietų (nors kiti su šia išvada nesutinka).
O kai kurios reformos atrodo paprasčiausiai neapgalvotos. 2018 m. Italijos vyriausybė padidino išeitines išmokas nuolatiniams darbuotojams ir sumažino trumpalaikių darbo sutarčių galiojimą, nepaisydama nacionalinės socialinės apsaugos administracijos perspėjimų, kad darbdaviai bus skatinami trumpalaikių darbuotojų atsikratyti. Įstatymui įsigaliojus darbo neteko ir trisdešimtmetė Giulia. „Padėtis buvo absurdiška“, – teigia ji. Nors darbdavius tenkino jos darbas, jie neturėjo teisės atnaujinti jos darbo sutarties, todėl nusprendė priimti ir iš naujo apmokyti kitą darbuotoją. Giulia liko nepatenkinta darbo patirtimi Italijoje, todėl kitą darbą susirado Marselyje.
Pasaulinei ekonomikai silpstant, grįžta nedarbo šmėkla. Nors dar vienos didžiulės krizės greičiausiai nebus, P. Martinsas baiminasi, kad atsisakius reformų darbdaviai nebegalės lygiau padalinti darbo vietų ir atlyginimų mažinimo naštos.