Ką galima vadinti brandžia asmenybe, kodėl neretai susiduriame su užsitęsusios paauglystės ir užsitęsusios brandos sąvokomis ir kokios to priežastys bei pasekmės, papasakojo psichologė, biomedicinos mokslų daktarė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto lektorė Viktorija Grigaliūnienė.
Atsiduria psichologo kabinete
Psichologė V. Grigaliūnienė tvirtina, jog jos kabinete dažnai atsiduria savarankiškumo patirties taip ir neįgiję, nesubrendę, tačiau savo šeimas sukūrę ir vaikų susilaukę žmonės.
„Turiu klientų, kurie labai vėlai sukuria šeimas. Pavyzdžiui, 40-ties metų vyrą paliko žmona ir išsivedė vaiką kartu. Šiuo metu vyras gyvena su mama. Pagrindinė skyrybų priežastis – žmonos nenoras kurti santykių su nesavarankišku, nebrandžiu vyru. Kaip ji pati išsireiškė, „jai nereikia dviejų vaikų“. Moteris be vyro pagalbos namuose ir remontus padarė, ir vaiku, ir vyru rūpinosi, o vyras, negana to, dar jai nuolat priekaištavo dėl to, kad ji netinkamai gamina maistą.
O jis apskritai negebėjo niekuo rūpintis. Vyras, netekęs darbo, naujo darbo neieškojo, nes nenorėjo dirbti už minimalų atlyginimą. Tuomet jo buvo prašoma susirasti geresnį darbą, tačiau tokio darbo jis neieškojo. Jam buvo patogu, kad jį išlaiko žmona. Neapsikentusi žmona galiausiai vyrą paliko, tačiau vyru toliau rūpinasi ir jį išlaiko jo mama. Visgi baisu pagalvoti, kas bus su tokiu vyru, kai jo mama susirgs ir numirs. Greičiausiai tokiu žmogumi rūpinsis valstybė arba jis papildys savižudybių statistikos gretas, arba išeičių ieškos priklausomybėse, nes taip slopins skausmą, kurį patiria.“
V. Grigaliūnienės aiškinimu, toks žmogus nesiadaptuoja: „Tokiam žmogui yra blogai. Jis supranta, kad turi tam tikrų problemų, bet kitaip elgtis nebemoka. Jam neišeina. Tada jis tampa auka ir sako: „aš esu vargšas, mane vyras arba žmona paliko“. O dėl ko paliko? Todėl, kad tai antrajai pusei buvo per sudėtinga būti mama.“
Kodėl tėvai nepaleidžia savo vaikų?
Psichologė, biomedicinos mokslų daktarė V. Grigaliūnienė pasakoja, kad visi tėvai nori savo vaikams pačių geriausių dalykų, bet yra tam tikri tėvai, mamos, kurios perdėtai globoja savo vaikus. Tai dar vadinama hipergloba. Tokie tėvai vaiką augina kaip savo nuosavybę, nesuvokdami, kad vaikus reikia paleisti gyventi savo gyvenimo.
„Kartais tėvai per daug pririša vaikus prie savęs, bambagyslė yra nenutraukiama itin ilgai. Taip tėvai patenkina savo poreikius. Pavyzdžiui, gali būti, kad šeimoje tarp sutuoktinių yra prasti santykiai ir mama pririša prie savęs vaiką taip kompensuodama prastus santykius su sutuoktiniu. Moteris rūpinasi vaiku ir tarsi taip save realizuoja. Kitos mamos, išėjusios vaiko priežiūros atostogų, nebegrįžta į darbus todėl, kad joms atrodo, kad niekas negali geriau pasirūpinti jų vaikais negu jos pačios“, – priežastis aiškina V. Grigaliūnienė.
Biomedicinos mokslų daktarės tvirtinimu, yra asmenybių, kurios galvoja apie vaiko ateitį logiškai, tačiau yra tokių, kurios apie tai nepagalvoja: „Vieni tėvai supranta, kad vaiką jau nuo mažens reikia pratinti prie savarankiškumo, jį mokyti, nors ir labai norėtų su tuo vaiku myluotis, čiūčiuotis ir jį dar šaukšteliu maitinti, o kiti dėl tam tikrų priežasčių to nesupranta. Tokiems tėvams beveik nėra skirtumo, ar vaikui 5, ar 25 metai, ar 40 metų, vis tiek vaiką prižiūri taip pat ir iš to turi tam tikrą naudą.“
Užsitęsusios brandos priežastys
Yra nemažai jaunų žmonių, sulaukusių 30-ies, 40-ies metų, darančių karjerą, bet vis tiek nakvoti grįžtančių pas tėvus. Biomedicinos mokslų daktarės V. Grigaliūnienės tvirtinimu, ne visi taip darantys gali būti pavadinti nebrandžiais, viskas priklauso nuo aplinkybių.
„Yra didelis skirtumas, kodėl žmogus gyvena su tėvais, ar todėl, kad ten didelis plotas ir tiesiog yra erdvės, ar todėl, kad jis nesugeba pasirūpinti savimi ir juo rūpinasi tėvai.
Gali žmogus daryti karjerą, neturėti šeimos ir gyventi su tėvais, tačiau viskas priklauso nuo priežasties, kodėl jis grįžta gyventi į tėvų namus. Jeigu jam finansiškai patogiau, jis gyvena tame pačiame mieste, uždirba pinigus ir lygiavertiškai prisideda prie bendro namų išlaikymo, tai tada viskas tvarkoje. Tada jis gyvena namuose kaip lygiavertis pilietis. Nėra jam prasmės nuomotis atskiro būsto. Bet yra ir tokių, kurie daro karjerą, grįžta namo, bet nemoka už bendras paslaugas, neprisideda prie bendro namų ūkio, nes jiems taip parankiau. Jie grįžta pas tėvus, nes mama valgyti padaro, ryte kaip buvo išskalbti, išrikiuoti ir išlyginti drabužėliai, taip ir tebėra. Toks žmogus grįžta į tėvų namus kaip į viešbutį, už kurį nieko mokėti nereikia“, – sako psichologė.
Viena vertus, nieko blogo, jeigu tėvams yra gerai gyventi kartu su nesavarankiška asmenybe, jeigu pačiam vaikui yra gerai, bet, psichologės manymu, reikėtų žiūrėti plačiau: „Toks žmogus vis dėlto yra visuomenės pilietis ir norėtųsi, kad visi būtų pakankamai savarankiški atsakyti už savo veiksmus. Galiausiai, tokie vaikai kažkada bus kažkieno vyrai arba žmonos ir neaišku, ar sugebės rūpintis savo šeima. Aš esu už tai, kad vaikus pagal jų amžių reikia pratinti prie savarankiškumo ir atjunkyti nuo savęs. Kai vaikai užauga, jiems sukanka 18 ar 19 metų, jie jau turėtų mokytis savarankiškumo. Kol studijuoja dar suprantu, tėvai galėtų padėti išnuomoti vaikui kambarį, bet kai jie dirba, jau patys sau galėtų išsinuomoti kambarį ir mokytis gyventi savarankiškai. Nes tik savarankiškumo patirties įgijusi asmenybė yra tokia, kuri sugeba priimti sprendimus, nešti atsakomybę už save ir kitus bei pasitikinti savimi.“
