Lietuvių PEN centro prezidentas Herkus Kunčius, įsitaisęs greta vokalistės Sigutės Trimakaitės, linksmino smagiais prisiminimais apie ankstesnes keliones. Po keleto valandų, už nugaros likus Seinams ir Augustavui, kažkaip išsprūdo:
– Kaip gerai, kad dar nėra Rail Baltica greitojo traukinio, juk nuvyktume į Varšuvą taip greitai, kad neturėtume galimybės šnekučiuotis valandų valandas, kai už lango tamsu, o mes jaukiai susiglaudę šiame das Auto.
– Ankstesniais amžiais būtume keliavę karieta, – pašaipiai priminė Herkus, – galėdami dar ilgiau miklinti liežuvius.
– O pakeliui būtume stabtelėję pas Adomą Mickevičių, – pridūrė Antanas.
Beje, šįkart irgi stabtelėjome – Seinuose aplankėme Lietuvos konsulę Izoldą Bričkovskienę. Prie stalo su Lenkijos, Lietuvos ir Europos Sąjungos vėliavėlėmis užvirė diskusija apie Punsko ir Seinų lietuvius. Į ją įsitraukęs lietuviškos mokyklos direktorius Algirdas Vaicekauskas paminėjo faktą, kad Punske nuo XVI a. laikomasi įsako, kad klebonas privalo mokėti lietuviškai.
Varšuvoje šįkart irgi girdėjau daugiau lietuvių negu lenkų kalbos, mat apsistojome Lietuvos ambasadoje. Jos kiemelyje įkurtame Lietuvių kultūros centre, kuriam vadovauja kultūros atašė Rasa Rimickaitė, įvyko Gintaro Bleizgio poezijos knygos „Jonas Krikštytojas“ pristatymas. Varšuvos universitete lietuvių kalbą studijavusios lenkės ne tik vertėjavo, bet ir po knygos pristatymo su mumis bendravo lietuviškai. Prie jų pridėjus ambasadorių su žmona ir penkis atvykėlius iš Lietuvos, dar ambasados apsaugininką su užrašu ant striukės „Policija“, susidarė lietuviškai kalbančiųjų dauguma. Šią daugumą paįvairino ne tik į knygos pristatymą atėjęs būrelis Varšuvos lenkų, bet ir meksikietis, universitete dėstantis ispanų kalbą. Jis ne tik geba šį bei tą pasakyti lietuviškai, bet kadaise organizavo ir Jo Ekscelencijos Valdo Adamkaus priėmimus Meksikoje.
Per knygos pristatymą Bleizgys į savo autorinį pasakojimą unikaliai įpynė visiškai nesuderinamus dalykus – komunizmą ir krikščionybę, onkologinius ligonius, kriminalinius nusikaltėlius ir filosofinę metafiziką. Tai buvo tokia jautri kūrybinė poeto išpažintis, kad klausytojus užplūdo emocijos, ne vienam išspaudusios net ašarą. Atsirado geras fonas ne mažiau jautriems eilėraščiams. Knygos „Jonas Krikštytojas“ (Jan Chrzciciel) vertėja Zuzanna Mrozikowa keletą jų perskaitė lenkiškai. Iš salės buvo užduotas klausimas, ar Bleizgys Lietuvoje yra avangardinis poetas? Gintaras kukliai atsakė, kad ne, veikiau tęsia Bložės, Miliauskaitės, Gedos tradiciją, paminėjo ir lenkų poezijos įtaką – tai Julia Hartwig, viename eilėraštyje rašiusi, kad visi visada „turime pasirinkimą“. Pasak Bleizgio, „kartais pats tinkamiausias pasirinkimas yra gebėjimas atleisti. Bet atleisti nereiškia išsižadėti savo vertybių, pasaulėžiūros ir idealų. Atleisdami neturėtume daryti kompromisų ar prisitaikyti.
Atleidžiame, bet žinome, kas yra gerai, o kas negerai, su kuo sutinkame, o su kuo nesutinkame. Toks atleidimas įmanomas pagal krikščionišką tradiciją, kurios mūsų literatūra (kultūra?) sovietmečiu visiškai neplėtojo, nes buvo perlaužtas jos stuburas – menininkai leisdavosi į kompromisus, išsižadėdami savo vertybių, arba kažkur slėpėsi.“
Kitą dieną apsilankėme Lenkų PEN centre. Jam vadovaujantis Adamas Pamorskis, be kita ko, pabrėžė, kad šiais kibernetinio ir čia pat, pašonėje, vykstančio hibridinio karo laikais ypač didelį nerimą kelia prasta Lenkijos kariuomenės būklė. Anot jo, net ir prezidento Dudos sėkmė Baltuosiuose rūmuose yra grynai retorinė – nors susitarė su Donaldu Trumpu dėl naujos kartos naikintuvų, bet konkrečiai niekas dar nenupirkta. Lenkijos turimi naikintuvai tokie seni, kad jais skraidyti nebegalima, lenkų pilotai praranda įgūdžius. Ir apskritai, jei ką nors išgirsi Lenkijoje apie NATO, tai bus žinia, esą amerikiečiai sukėlė dar vieną avariją... Kai prie viso to Lenkų PEN centro prezidentas pridūrė, kad „diktatoriaus“ Jarosławo Kaczynskio nurodymu keičiami kultūros institucijų vadovai, o naujieji, neturėdami kompetencijos, ardo kultūros pamatus, susidarė daug niūresnis vaizdas, negu galėtum pamanyti, vaikščiodamas šurmuliuojančiomis gatvėmis ar dalyvaudamas kultūriniuose renginiuose.
Po susitikimo lietuvių delegacija pėstute per Varšuvos senamiestį patraukė į knygnešio ar bibliotekininko (Księgarza) klubą, kur lenkų literatūros kritikai pristatė Herkaus Kunčiaus romaną „Lietuviškos apybraižos“, išverstą į lenkų kalbą (Obrazki litewskie). Poetas Bleizgys anądien visus pravirkdė, o romanistas Kunčius dabar smagiai prajuokino. Kartais net atrodė, kad vyksta humoro vakaras. Romanas, kurį sudaro septyni atskiri pasakojimai apie istorines asmenybes, įvairiu metu apsilankiusias Lietuvoje, kaip antai Napoleonas, Petras I, Leninas, Gorbačiovas ir kt., sudomino sausakimšą salę. Į pristatymą atėjo ir garsusis disidentas, Lietuvos Laisvės premijos laureatas Adamas Michnikas. Pasitaikius progai, apkabinau jį tardamas:
– Esate gyva legenda.
Šis nusijuokė, iškėlė rankas ir sušuko:
– Girdėjote? Aš – gyva legenda!
Žinoma, nepraleidau ir galimybės tiesiai paklausti, kodėl Michnikas atleido Jeruzelskiui. Atsakė, esą daug kas to teiraujasi, ir paaiškino norėjęs, kad 1989-aisiais, prie Apvaliojo stalo įvykus deryboms su komunistais, prasidėtų naujas Lenkijos etapas, būtų atverstas švarus istorijos puslapis. Anot Michniko, tiesiog reikia nutraukti sąskaitų suvedinėjimo logiką, nes kitaip tam nebus galo.
***
Kai važiavome namo, negalėjau atsistebėti kelio ženklais. Akimis klaidžiodamas tarp nuorodų, kad sužinočiau, kiek kilometrų liko iki Vilniaus ar Kauno, tiek istorinės, tiek laikinosios sostinės pavadinimus mačiau parašytus lietuviškai, nebuvo jokio Wilno, jokio Kowno. Gal neatsitiktinai ir Varšuvos centre susitikome tiek daug lietuviškai kalbančiųjų...
