Šūviai, žūtys ir prievarta: didysis kalinių pabėgimas sukėlė pavojų visai Lietuvai – bėglių suradimui prireikė net KGB

1958 m. spalio viduryje ant Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininko Motiejaus Šumausko stalo padieniui atgulė du nerimą keliantys dokumentai. „Specialus pranešimas“ – taip sovietinių institucijų susirašinėjimo hierarchijoje buvo įvardijami patys nemaloniausi pranešimai. „Specialiu pranešimu“ galėjo ateiti žinia apie kokį nors skandalą, girtų partiečių sukeltą avariją ar muštynes, nemalonėn puolusio veikėjo savižudybę, didelį gaisrą, vaikų susisprogdinimą karo laikų minomis – bet ką, visiškai bet ką. Pokario metais „specialūs pranešimai“ aukščiausiajai valdžiai dažniausiai bylodavo apie eilinę Lietuvos partizanų operaciją, kurios metu, tikėtina, žūdavo ginkluoti partiniai aktyvistai ar su sovietais kolaboravę gyventojai.

Tačiau ką tokio bauginančio vis retėjantys „specpranešimai“ galėjo pranešti Šumauskui šešto dešimtmečio pabaigoje? Laikais, kai partizanai (sovietiniu supratimu – „buržuaziniai nacionalistai“) jau buvo išnaikinti; laikais, kai girtų stribų siautėjimai (sovietiniu supratimu – „liaudies gynėjų įvykdyti revoliucinio teisėtumo pažeidimai“) jau buvo pasibaigę, nes išformuoti jų būriai. Kas tokio galėjo būti pranešta trim popieriaus lapais, savyje talpinančiais kelių artimiausių savaičių dramą, o kai kam – ir tragediją? 

Šūviai, žūtys, prievarta ir pavojus, pakibęs virš okupuotos Lietuvos gyventojų. Pavojus toks, kad jį užkardyti buvo mestos didelės milicijos, Vidaus reikalų ministerijos (MVD) kariuomenės ir net KGBpajėgos...